Ar atsakome už žodžius, kuriuos sakome?

Šį BLOG‘ą inspiravo gerai Lietuvos politikoje žinomos partijos "Tvarka ir teisingumas" lyderio Rolando Pakso pasisakymai Ignalinoje. Anot spaudos, jis žmonėms žadėjo neuždaryti atominės elektrinės, kiekvienam abiturientui duoti po kompiuterį, grąžinti mirties bausmę bei nacionalizuoti neteisingai privatizuotas įmones.

Suprantama, kad viso šito R.Paksas išpildyti negalės, tačiau populistiniai pareiškimai atpažįstami ne tik politikoje, bet ir sporte.

Šiame BLOG‘e mažai kalbėsiu apie krepšinį, neprognozuosiu "Lietuvos ryto" ir "Žalgirio" pasirodymų tarptautiniuose turnyruose, nenagrinėsiu Lietuvos rinktinės pasirodymo olimpiadoje, kuris (kad ir kaip būtų gaila dėl pralaimėjimo mažajame finale) nėra prastas. Šįsyk pakalbėkime apie žinomų krepšinio atstovų pasisakymus spaudoje.

Ne sykį per savo gana trumpą žurnalistinę karjerą esu susidūręs su gana įdomia situacija – po interviu skambina jau pakalbintas žmogus ir teiraujasi, kaip jis atsakė į tam tikrus klausimus. Išgirdęs atsakymą, pašnekovas susimąsto ir pateikia jau kitą atsakymą.

Ne kartą esu susimąstęs, kas atsitiktų, jeigu interviu būtų skirtas televizijai, jau nufilmuotas ir sumontuotas, pilnai parengtas žinių reportažas. Kaip atsiimti "neteisingus" žodžius ir nesusigadinti reputacijos?

Apskritai, žmogaus įvaizdis ir reputacija – tai ryšiai su visuomene, dar dažnai vadinama anglišku terminu "piaras" (PR – public relations). Nors šio žodžio reikšmė mūsų visuomenėje gana iškreipta ir suteikia labiau propagandos kūrimo nei įvaizdžio gerinimo supratimą, panašu, kad žmonės itin retai susimąsto, kokią didelę įtaką gali turėti nepamatuoti ir neatsakingi pasisakymai.

Dar sykį pasikartosiu, nevertinsiu Lietuvos rinktinės pasirodymo Pekine, tačiau jeigu vyriausiasis komandos treneris Ramūnas Butautas žadėjo nelaimėjus medalių palikti postą, nereikėtų to pamiršti. Jokiu būdu nemanau, kad jam reikėtų kuo greičiau atsistatydinti, tačiau žodis ne žvirblis – reikia paaiškinti sirgaliams, jog pareiškimai dėl atsistatydinimo tebuvo blefas.

Neabejoju, kad susilauksiu komentarų "o tai ką jam reikėjo sakyt, kad nieko gero nelaimėsim?". Tikrai ne. Jonas Mačiulis viename iš interviu sakė, kad pastatytų visus pinigus lažybų bendrovėje už pergalę rungtynėse dėl trečiosios vietos, tačiau komanda pralaimėjo. Tikėkimės, kad Jonas nespėjo nueiti iki lažybų punkto.

Vis dėlto J.Mačiulis taip pat galėjo sakyti, kad pralaimėjimo atveju užsiaugins ilgus plaukus, žais avėdamas "Inkaro" sportiniais bateliais ar suvalgys maišą vinių, bet tai būtų nesąmonė, nes visi suprantame, jog jis taip nesielgtų.

Pamenu paskutinius Lietuvos krepšinio federacijos prezidento rinkimus. Tada gerbiamas Vladas Garastas tvirtino, jog jis nesirengia vadovauti ketverius metus – norėtų užbaigti olimpinį ciklą ir užleisti poziciją kitam.

Atėjus laikui prezidento nuomonė pasikeitė. Vėlgi nenoriu sakyti, kad V.Garastui reikia trauktis ir esu įsitikinęs, kad Lietuvos krepšinis (ypatingai jaunesnioji karta) yra puikiai pasirengusi kovoms bei laimi bene daugiausiai medalių nei kada nors anksčiau. Tačiau pažadas yra pažadas, ar jo laikytis – kiekvieno asmeninis reikalas.

Sutinku, kad per LKF prezidento rinkimus V.Garastas buvo rimčiausias kandidatas ir būtų buvę keista, jeigu jis nebūtų išrinktas dar vienai kadencijai. Ar yra vadovavimui tinkančių žmonių dabar – geras klausimas, tačiau palikime jį kitoms BLOG‘o temoms.

Mano asmenine nuomone, V.Garastas įrodė, kad gali suburti gerą darbo komandą ir kartu su ja pasiekti aukštų rezultatų. Nepamirškime ir FIBA atstovų bei fakto, kad V.Garastas yra itin gerbiamas Europos treneris, asmeniškai pažįstantis daugybę aukštus postus užimančių žmonių bei pritraukiantis į LKF nemažai rėmėjų. Bet net ir tai nesuteikia jam teisės švaistytis tuščiais pažadais.

Galima būtų prisiminti ir praėjusio sezono metu įvykusią kuriozišką situaciją, kai įsiplieskė konfliktas tarp "Alytaus" komandos lyderio Mariaus Janišiaus ir žalgiriečio Marko Popovičiaus.

Tie, kas pažįsta Marių, žino, jog jo žodžiai "Gaidžiukas. Net juokinga – būčiau paėmęs, perlaužęs per pusę ir išmetęs į šiukšlių dėžę. Ką ten su juo veikti – "metras penkiasdešimt". Vien pastumdamas galėjau užmušti" buvo pasakyti plačiai besišypsant ir neturint absoliučiai jokių piktų kėslų. Tačiau LKL už grasinimus skyrė alytiškiui 500 litų baudą.

Ir LKL yra visiškai teisi. Krepšininko etikos kodeksas (kurio, be jokios abejonės, nėra) turėtų drausti panašius pareiškimus, kad ir kokie juokingi jie galėtų pasirodyti. Tai tik eilinis pavyzdys, kad su krepšiniu susiję žmonės Lietuvoje neapskaičiuoja savo žodžių galios.

Kaip žinia, žurnalisto sąvoka šiais laikais taip pat iškreipta – dėl pernelyg aštrių, kartais ne visai tikroviškų ar net iškreiptų kolegų publikacijų, krepšininkai ir treneriai žurnalistais ėmė nepasitikėti. Tačiau jeigu žmonės prikalba nesąmonių – mūsų pareiga informuoti liaudį.

Sykį teko kalbėtis su vienu NBA žaidėju. Jis pasakojo apie ryšių su visuomene mokyklą, kurią praeina kiekvienas krepšininkas. Joje žaidėjai mokomi kaip bendrauti su žurnalistais, kaip pasisveikinti ir kaip pradėti atsakymą, kokią informaciją sakyti ir apie ką geriau neprasižioti. Nors kalbant su amerikiečiais kartais tenka užduoti dvigubai daugiau klausimų, kad išgautum įdomesnės informacijos, jie dažniausiai išlieka mandagūs ir itin gerai vaidina nuoširdžius.

Net ir humoro jausmo pagalba žiniasklaidoje akivaizdžiai išgarsėjęs vienas naudingiausių praėjusio sezono LKL žaidėjų "Žalgirio" įžaidėjas DeJuanas Collinsas plačiai šypsodamasis pasakojo apie pomėgį žiūrėti porno bei valgyti vištieną. Visi supratome, jog tokiu būdu krepšininkas juokauja, tačiau jo pomėgiais susidomėjo ir Europos spauda, kurioje ne sykį mačiau straipsnius apie D.Collinso laisvalaikį, suprantama, ne be porno.

Pamenu, kai 2005 metų Europos čempionato ketvirtfinalyje Kroatijos krepšininkai, treniruojami buvusio "Lietuvos ryto" trenerio Neveno Spahijos, po itin abejotinų teisėjų sprendimų pralaimėjo Ispanijos krepšininkams. Po tų rungtynių N.Spahija pasitraukė iš rinktinės ir pažadėjo daugiau niekada gyvenime nežaisti FIBA organizuojamuose turnyruose. Ir jau trejus metus nežaidė. Kažin, ar kroatas ilgai prisimins šį pažadą.

Ir visai pabaigai, susimąstykime, ar žymūs Lietuvos (o gal ir viso pasaulio) krepšinio žmonės turėtų mąstyti apie tai, ką sako? Ar verta tikėti jų žodžiais ir pažadais? O gal visa, ką girdime – tiesiog bereikšmiai žodžiai, pasakyti net nesusimąsčius apie tai, kokias pasekmes jie gali turėti?