A.Milaknis: apie naują poziciją, sunkumus Kazanėje ir užsiaugintą vešlią barzdą

Kazanės „Unics“ komandoje pirmą sezoną rungtyniaujantis Artūras Milaknis sezoną pradėjo galingai, bet vėliau patyrė nedidelę traumą ir tai turėjo įtakos jo pasirodymui.

Vis dėlto pastaruoju metu 29 metų 195 cm ūgio puolėjas vėl ėmė demonstruoti gerą žaidimą ir varžovus bombarduoti tritaškiais. Lietuvis „Unics“ gretose turi ir naują vaidmenį – jis rungtyniauja nebe atakuojančiu gynėju, o lengvuoju krašto puolėju, kadangi lietuvio mėgstamoje pozicijoje žaidžia Keithas Langfordas.

Apie užsiaugintą barzdą, gyvenimą Kazanėje, naują poziciją ir Kauno „Žalgirį“ – A.Milaknio interviu, kurį publikavo oficiali „Unics“ internetinė svetainė.

– Į pagrindinę „Žalgirio“ sudėtį pakliuvote būdamas 20-ies. Buvo didelė konkurencija?

– Nuo 18-os nuolat žaidžiau „Žalgirio“ jaunimo komandoje. Vėliau perėjau į pagrindinę ekipą, bet daug žaidybinio laiko negaudavau, kadangi sudėtis buvo stipri – žaidė tokie gynėjai kaip Marcusas Brownas ar Marko Popovivičius. Man tai buvo gerai, kadangi treniravausi ir žaidžiau su tokiais aukšto lygio žaidėjais. Jie man buvo puikūs mokytojais.

– „Žalgiris“ Eurolygoje šį sezoną triuškinamas Rusijos klubų. Tai rodo kuklų kauniečių biudžetą?

– Žalgiriečiams sunku konkuruoti su Rusijos grandais, kurie Eurolygoje yra pirmaujančiose pozicijose. „Žalgiris“ turi daug mažesnį biudžetą. Kur daug pinigų – ten ir geriausi žaidėjai. Pralaimi, bet visada kovoja. Negaliu paaiškinti pralaimėjimų dideliais skirtumais, nes tam reikia būti komandos viduje.

– Kaip jums pavyksta save realizuoti „Unics“ gretose?

– Manau, kad šiuo metu dar esu apsipratimo naujoje ekipoje stadijoje, kadangi pirmą kartą per savo karjerą žaidžiu užsienyje. Kartais būna sunku, nes sutinki naujus trenerius, naujus žaidėjus, gyveni naujoje šalyje. Matau, jog kiekvieną dieną situacija keičiasi į gerą pusę. Žinoma, kol kas nerodau savo geriausio žaidimo. Galiu ir turiu rungtyniauti geriau. Stengiuosi tai daryti kiekviename mače, kiekvienoje treniruotėje.

– „Žalgiryje“ rungtyniavote atakuojančiu gynėju, o „Unics“ jums reikia žaisti lengvojo krašto puolėjo pozicijoje. Kuri jums priimtinesnė?

– Man nėra svarbu – esu pasiruošęs žaisti toje pozicijoje, kurioje mane mato treneris. Nei atakuojančio gynėjo, nei lengvojo krašto puolėjo pozicijoje neturiu problemų, nors didžiąją karjeros dalį ir žaidžiau „antru numeriu“.

– Kaip jums sekasi įsikurti Kazanėje?

– Pirmieji mėnesiai po atvykimo man nebuvo lengvi – negalėjau tinkamai kalbėti rusiškai, nors mokykloje mokiausi šios kalbos. Restoranuose ir parduotuvėse susidūriau su problemomis – net negalėjau pabendrauti su kitais žmonėmis. Vėliau viskas susitvarkė – klubas išnuomojo automobilį, butą, todėl dabar neturiu jokių problemų, nors gyvenu ir vienas.

– „Žalgiryje“ žaidėte be barzdos, o „Unics“ gretose jus galima supainioti su Kostu Kaimakoglou.

– Taip, gatvėje mane kartais kviečia Kaimakoglou pavarde! Kai atvykau į Kazanę, būtent Kostas tapo mano draugu. Taip pat jis žaidžia mano numeriu, kurį turėjau „Žalgiryje“ – 21-uoju. Visada draugams sakiau, kad jeigu vyksiu žaisti į užsienį, užsiauginsiu barzdą. Kai tik grįšiu į Lietuvą, barzdą nusiskusiu.