A.Marčiulionis: apie ramybę prieš pusfinalį ir P.Millso bei M.Huerto fenomenus

Vilniaus „Rytas“ Ispanijoje jau ruošiasi ilgai siektam FIBA Čempionų lygos finalo ketvertui.

Pusfinalyje vilniečiai susigrums su veteranų kupina Tenerifės „La Laguna“ ekipa.

Apie tiesioginius konkurentus itin pagarbiai atsiliepė „Ryto“ gynėjas Augustas Marčiulionis, bandantis sekti Marcelinho Huerto pėdomis ir dar studijuodamas už Atlanto susidūręs su Patty Millso fenomenu.

Lietuvis teigė esantis užtikrintas planu, kurį vilniečių štabas paruošė rungtynėms ir žadėjo aikštėje autoritetų nepaisyti.

„Jaučiamės gerai, pasiruošę. Susipažinome su varžovais, pasidarėme vaizdo peržiūras, ruošiamės tiek vakar, tiek šiandien. Jaučiamės gerai, žinome, ką turime daryti prieš tokį varžovą“, – teigė gynėjas.

– Kaip įsivaizduojate savo dvikovą su P.Millsu?

– Aš tik įsivaizduoju, kaip su didele energija išeinu ir bandau gyvenimą apsunkinti. Čia ne tokios rungtynės, kur gali džiaugtis, kad prieš gerą žaidėją žaidi. Finalo ketverte to negali būti. Aišku, laukiu, turbūt vienas geriausių žaidėjų, prieš kurį būsiu žaidęs, bet nuotaikos – darbinės. Aišku, smagu, bet proto ribose.

– Jis iki šiol yra didelė žvaigždė jūsų lankytame Saint Mary’s universitete. Galėtumėte apie tai plačiau papasakoti?

– Visų pirma, jis turbūt geriausią karjerą turėjęs mūsų universiteto absolventas, vienas iš nedaugelio, kuris yra pašauktas naujokų biržoje. Australų banga ne nuo jo prasidėjo, bet dėl jo įsitikino, kad ten yra gera vieta ir reikia ten važiuoti studijuoti. Millsas turi geriausią visų laikų nubėgtos mylios laiką, nes kasmet bėga, man atrodo, 4 minutės, 40 sekundžių ar kažkas tokio. Kosmosas. Palyginimai ar jo prisiminimai, nors nebuvo visus ketverius metus, bet per dvejus taip iššovė, kad varė tiesiai į NBA. Ten jis yra labai gerbiamas, jo marškinėliai iškelti į palubes. Žmonės maloniai prisimena.

– Kiek toli nuo to mylios rekordo likote pats?

– Labai toli. Aš ilgų distancijų labai nemėgstu ir negaliu bėgti. Mano komandžiokai buvo arčiausiai, gal trečią ir ketvirtą laiką turėjo, bet vis tiek dešimčia sekundžių atsiliko. Labai rimtas pasiekimas.

– Jausmas panašus kaip prieš „Kovo beprotybės“ rungtynes?

– Iš tikrųjų – taip. Su kažkuo kalbėjau, kad prisimenant svarbiausias gyvenimo rungtynes į galvą pirmiausia šauna „Kovo beprotybė“. Ypatingai ketvirtais metais, kai pralaimi ir tavo universiteto karjera baigiasi. Kažkiek panašumų yra, nes pralaimėjęs neiškrenti, bet dėl titulo jau nekovoji. Yra panašumų, ir nusiteikimas tokio pačio lygio.

– 1992 metais šioje arenoje jūsų tėtis Šarūnas Marčiulionis šioje arenoje laimėjo olimpinę bronzą. Kažkiek teko su tuo susipažinti?

– Kažkiek esu matęs rungtynes, bet tik šiandien sužinojau, asistentas Vesa (Vertio) pasakė, kad toje pačioje arenoje. Smagu. Žaidė prieš rimtas komandas, „Dream Team“. Mačiau svarbiausius momentus, rungtynes kiek skaudžiai pralaimėjo, bet ištraukas mačiau.

– Varžovų gretose rungtyniauja 42-ejų M.Huertas. Pats save įsivaizduojate iki tokio amžiaus žaidžiant ir kaip sustabdyti šitą kompiuterį?

– Skamba kiek baisiai, bet, aišku, norėčiau, jei kūnas leidžia. Priklauso ir nuo genetikos, kaip kūną prisižiūri, jei kūnas leidžia ir psichologiškai gerai jautiesi, nori žaisti, tai kodėl ne?

Kaip jį sustabdyti – reikės jį spausti, varginti, žaisti ant pražangos ribos ir bandyti jam kuo labiau apsunkinti gyvenimą. Žinome, kad jis gali gerai perduoti kamuolį, kurti, gali mesti ir bus vienas iš pagrindinių mūsų gynybos uždavinių.