„Žalgirio“ sėkmės formulė (29)

Nėra lengva rasti tinkamų žodžių deramai įvertinti Kauno „Žalgirio“ pasiekimą. Tokios nuvalkiotos frazės kaip „stebuklas“, „fantastika“, „istorinis pasiekimas“ – pernelyg dažnai girdėtos, pernelyg dažnai linksniuotos, pernelyg išsikvėpusios, jog apibūdintų tai, ką ši komanda nuveikė 2017–2018 m. sezono Eurolygoje.

Antrą mažiausią biudžetą turnyre turinti komanda pasiekė tai, ko niekas neprognozavo ir negalėjo prognozuoti. Tačiau įvardinti „Žalgirio“ patekimą į finalo ketvertą kaip atsitiktinumą taip pat nebūtų teisinga.

Tai yra maksimalaus turimų resursų išnaudojimo rezultatas. „Žalgiris“ įrodė, jog net ir šių dienų krepšinyje, kuriame tiek daug pastatyta ant piniginės išraiškos, įmanomi aukšti rezultatai, tinkamai išnaudojant resursus, nereikalaujančius milžiniškų investicijų.

Spaudos konferencijoje ketvirtadienio vakarą Šarūnas Jasikevičius pabrėžė, jog kad ir kokios permainos komandą aplankytų vasarą, ji išliks konkurencinga, nes turi stiprią organizacinę bazę.

„Jeigu komandą paliks žaidėjai ar treneriai, tai yra tik piramidės dalis. Nemanau, kad yra šansų, jog „Žalgiris“ grįš ten, kur buvo prieš penkerius–šešerius metus, nes dabar organizacija yra pernelyg tvirta, pernelyg stabili“, – pabrėžė Š.Jasikevičius.

Tai yra gaji tiesa verslo pasaulyje. Organizacijos stabilumas visada prasideda nuo viršaus. Lygiai taip pat ir „Žalgiris“ išliks stiprus tol, kol 2013 metais komandos prezidento postą perėmęs Paulius Motiejūnas ir toliau kryptingai laikysis nusibrėžtos klubo strategijos ir vertybių linijos.

Ši „Žalgirio“ era pasižymi tuo, jog jos metu mes negirdime, kaip tie žmonės dirba. Tai yra gerai, nes priešingai paprastai būna tada, kai komandai vadovauja daugiau kalbantys nei darantys žmonės. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Užtenka prisiminti, kaip dažnai mes girdėdavome Vladimiro Romanovo kliedesius ir koks chaosas „Žalgirio“ klube tada vyravo.

P.Motiejūno vadovaujamas „Žalgiris“ atrodo kaip stabili, labai apgalvotai dirbanti ir aiškias vertybes turinti organizacija. Jeigu prisiminsime „Žalgirį“ prieš penkerius metus, tai organizacine prasme klubas dabar atrodo kitame lygyje. Ir tai yra viena svarbiausių šio rezultato priežasčių.

Organizacijos hierarchiniais laipteliais leidžiantis žemiau matome trenerį, apie kurį šį sezoną kalbėta jau tiek daug, kad sunku pasakyti kažką naujo. Labai svarbu pabrėžti tai, jog panašu, kad Š.Jasikevičiaus ir P.Motiejūno požiūris į svarbiausias komandos vertybes ir tai, kas labai svarbu formuojant sudėtį, pernelyg nesiskiria.

Tai reiškia, jog „Žalgiryje“, skirtingai nei eilėje kitų klubų, nėra procesus stabdančios priešpriešos tarp komandos prezidento ir vyriausiojo trenerio. „Žalgiryje“ nėra žaidėjų, kurie būtų nupirkti prezidento be vyr. trenerio pritarimo. Tuo pačiu visi pagrindiniai atlikėjai išsiskiria keliais esminiais bruožais – surinkti pakankamai aukšto intelekto krepšininkai, kurie pasirengę aukotis dėl komandinių rezultatų ir yra motyvuoti tobulėti.

Šiame „Žalgiryje“ nėra žaidėjų, kurie bandytų primesti savo taisykles, mėtytųsi skambiomis frazėmis, propaguotų gyvenimo būdą, kuris prasilenkia su klubo drausmės politika. Nėra tekę girdėti ir apie krepšininkus, kurie tingėtų dirbti treniruotėse.

Dar prieš keletą metų P.Motiejūnas yra pabrėžęs, jog formuojant sudėtį, „Žalgiriui“ labai svarbus charakterio faktorius. Šis sezonas aiškiai parodė, kodėl tai yra taip svarbu. Net ir tokie žaidėjai kaip Brandonas Daviesas ar Axelis Toupane'as, kuriems buvo nelengva įsilieti į komandos sistemą sezono pradžioje, pamažu prisitaikė ir tapo svarbiomis jos dalimis. Užuot besiskundę ir įnešę sumaištį į komandos rūbinę, jie sunkiai dirbo, kad įrodytų, jog yra verti žaisti aukščiausiame lygyje.

Jankūnas

Galbūt vidinių komandos problemų galėtų būti daugiau, jei „Žalgiris“ neturėtų tokio tvirto komandos senbuvių pagrindo. Tokie žaidėjai kaip Paulius Jankūnas, Edgaras Ulanovas ar Artūras Milaknis yra pamatai, ant kurių laikosi visa komandos vienybė. Akivaizdu, jog antrus metus „Žalgiryje“ rungtyniaujantys Antanas Kavaliauskas ir Kevinas Pangosas taip pat tapo neatskiriama jos dalimi.

Nepaisant didelių pokyčių sudėtyje praėjusią vasarą, kai į komandą atvyko penki užsieniečiai, „Žalgiriui“ neprireikė pernelyg daug laiko, kad vėl susiklijuotų. Taip yra dėl dviejų svarbiausių priežasčių – tvirto senbuvių pagrindo ir naujokų charakterio savybių, kurios neprasilenkia su klubo vertybėmis.

Reikia pripažinti, jog ši „Žalgirio“ sudėtis buvo formuojama atsižvelgiant ne tik į charakterius. Šis „Žalgiris“ išsiskiria savo milžinišku dėmesiu individualioms krepšininkų savybėms. Tiek vertinant savo žaidėjus, tiek ir varžovus.

Turint labai ribotus finansinius išteklius, pasirinktas labai racionalus komandos formavimo braižas. Renkami žaidėjai, kurie pasižymi bent jau vienu elitiniu įgūdžiu. Kiekvienoje pozicijoje yra labai skirtingo braižo krepšininkai, atrišantys Š.Jasikevičiui rankas įgyvendinti įvairiausias idėjas.

Vidurio puolėjai B.Daviesas ir A.Kavaliauskas vienas kitą idealiai papildo. Š.Jasikevičius yra agresyvios gynybos šalininkas ir jam reikėjo mobilaus „centro“, kuris galėtų šią gynybą išpildyti. Būtent toks yra B.Daviesas, gebantis puikiai atlikti stepautus, staigiai įkirsti į baudos aikštelę „du prieš du“ situacijose ir užbaigti bet kuria ranka, pataikantis iš vidutinio nuotolio bei gerai kovojantis dėl kamuolių puolime. Savo ruožtu, A.Kavaliauskas yra fizinio tipo baudos aikštelės taranas, nuostabiai užsiimantis pozicijas kelių metrų atstumu nuo krepšio ir išsiskiriantis įgūdžiais žaisti nugara į krepšį vienas prieš vieną.

Sunkieji kraštai P.Jankūnas ir A.White'as – taip pat visiškai skirtingo plano. Jei P.Jankūnas yra puikus pikenpopų bei žaidimo nugara į krepšį specialistas, tai A.White'as yra vienas geriausių aukštaūgių žaidime be kamuolio – ypatingai mobilus ir atletiškas amerikietis puikiai skaito gynybą, nuostabiai įkerta į tuščius koridorius, geba žaisti „žemė–oras“ situacijas, puikiai kovoja dėl kamuolių puolime bei yra kur kas universalesnis gynyboje.

Lengvieji kraštai E.Ulanovas ir A.Milaknis – visiškai skirtingo braižo. Pirmasis yra elitinis žaidimo nugara į krepšį specialistas, pasižymintis didžiule fizine jėga bei išskirtiniais lengvojo krašto pozicijai kūno gabaritais. Be to, itin universalus gynyboje. Antrasis – elitinis metikas, išsiskiriantis įgūdžiu naudotis komandos aukštaūgių užtvaromis. Būtent ši savybė A.Milaknį labiausiai išskiria visos Eurolygos kontekste. Pagal gebėjimą suklaidinti ir atsiplėšti nuo tiesioginių oponentų, manevruojant tarp aukštaūgių užtvarų, su A.Milakniu galima nebent lyginti Madrido „Real“ snaiperį Jaycee Carrollą.

Visiškai skirtingi ir atakuojantys gynėjai. Vasilije Micičius yra elitinis „du prieš du“ žaidėjas, pasižymintis unikaliu pirmuoju žingsniu ir prasiveržimų užbaigimo galimybėmis. Jis taip pat turi nuostabų metimą iš vidutinio nuotolio ir išskirtines kūrėjo savybes. Be to, jis geba žaisti nugara į krepšį prieš smulkesnius tiesioginius oponentus. Tuo tarpu A.Toupane'as yra labai atletiškas kontratakų specialistas, itin agresyviai žaidžiantis nuo kranto iki kranto. Abu jie turi ir vieną labai svarbų bendrą bruožą – puikiai ginasi vienas prieš vieną ir gali daryti spaudimą varžovų įžaidėjams.

Galiausiai, atakų organizatoriai taip pat vienas kitą papildo, nors abu orientuoti į kūrybą komandai. K.Pangosas, kuris tapo elitiniu ne vienoje žaidimo kategorijoje, yra nuostabus metikas, kuris puikiai išnaudojamas ir kaip žaidėjas be kamuolio, išvedant tolimam metimui. Kanadietis taip pat nuostabiai organizuoja komandos puolimą. Savo ruožtu, Beno Udrihas – kur kas labiau patyręs atakų organizatorius, galintis įnešti ramybės, kai jaunesni „Žalgirio“ kūrėjai – K.Pangosas ar V.Micičius – perdega ir ima priimti ne geriausius sprendimus. Išskirtinė slovėno savybė – gebėjimas atakuoti iš vidutinio nuotolio, žaidžiant „du prieš du“.

Daviesas

Turint tokią įvairiapusę sudėtį, Š.Jasikevičius tuo pačiu turi įrankius žaisti labai skirtingai, nuolat prisitaikant prie varžovų penketukų ir ieškant juose spragų. Nuolatinis ieškojimas silpnų grandžių varžovų penketukuose yra tai, kuo išsiskiria Š.Jasikevičiaus propaguojamas krepšinis – žaidimas per silpnąsias vietas.

Serijoje su Pirėjo „Olympiacos“ matėme, kaip „Žalgiris“ įvairiais būdais atakavo gynyboje pasitaupantį ir jau nebe tokį greitą Vassilį Spanoulį. Pirmajame serijos susitikime, kai patyręs graikas prižiūrėdavo A.Milaknį, „Žalgiris“ be paliovos įžaisdavo derinius, skirtus išvesti snaiperį metimui iš toli. Vakarą Artūras baigė sumetęs 4 iš 10 tritaškių, įskaitant ir keletą labai svarbių metimų ketvirtajame kėlinyje bei pratęsime.

Antrajame ir trečiajame serijos mačuose V.Spanoulį „Žalgiris“ atakavo kitaip. V.Micičius išnaudojo savo kūno gabaritus, žaisdamas vienas prieš vieną „ant ūselio“. Vos tik graikas perimdavo serbo priežiūrą, „Žalgiris“ žaisdavo derinius, skirtus V.Micičių išvesti žaidimui arti krepšio.

Ioanniui Sfairopoulosui visos serijos metu reikėjo sukti galvą, kaip gynyboje paslėpti V.Spanoulį. Tačiau kad ir kaip slėptų, „Žalgiris“ dažniausiai graiką atrasdavo ir jo silpnybėmis pasinaudodavo.

Trečiajame serijos susidūrime pamatėme kantriai slėptą Š.Jasikevičiaus kozirį – žaidimą su P.Jankūnu vidurio puolėjo pozicijoje, atakuojant lėtesnius varžovų vidurio puolėjus. „Olympiacos“ gynybinė sistema tam buvo labai palanki. Tada 9 taškus pikenpopų situacijomis paeiliui surinkęs „Žalgirio“ kapitonas nulėmė mačo baigtį.

Šioje serijoje „Žalgiris“ neturėjo galimybių pasinaudoti dar vienu labai svarbiu savo ginklu – E.Ulanovo žaidimu nugara į krepšį prieš fiziškai silpnesnius ir mažesnius lengvuosius kraštus. Tam varžovai buvo nepalankūs – tiek Ioannis Papapetrou, tiek Kostas Papanikolaou – išsiskiria kūno gabaritais ir fizine jėga. Tačiau sezono metu „Žalgiris“ laimėjo eilę rungtynių, išnaudojant šią unikalią E.Ulanovo žaidimo savybę.

Jei varžovai bando neutralizuoti A.Milaknio išbėgimus iš už užtvarų, nukirsdami perdavimo linijas, į aikštelę leidžiamas A.White‘as. Š.Jasikevičius liepdavo komandos įžaidėjams signalizuoti derinių A.Milaknio tritaškiams opcijas, kurių tikslas – neišvesti snaiperio metimui, bet atakuoti varžovų gynybą kontraveiksmu.

A.Milaknis, užuot kirtęs prie tritaškio linijos, statydavo nugarinę užtvarą A.White‘o tiesioginiam oponentui, kuris bandydavo uždengti perdavimo liniją „Žalgirio“ snaiperiui. To rezultate amerikietis įgydavo erdvės įkirtimui, o tada K.Pangosui ar V.Micičiui belikdavo tik pakabinti jam kamuolį kažkur arti lanko. Jis perdavimus paversdavo dėjimais, kurie pastoviai puošdavo Eurolygos gražiausių momentų dešimtukus.

Kartu su A.Kavaliausku, „Žalgiris“ ieškodavo pažeidžiamų vidurio puolėjų, kuriuos galima būtų traiškyti arti krepšio. Jei varžovai keisdavosi ginamaisiais, A.Kavaliauskas kartais būdavo tas, kuris dėl unikalių gebėjimų užsiimti poziciją arti krepšio šią gynybą paversdavo skausminga bausme varžovams. Pavyzdžiui, kaip rungtynėse su Atėnų „Panathinaikos“, kai „centras“ puikiai pavadavo traumą patyrusį B.Daviesą – surinko 21 tašką, pataikęs 9 iš 12 dvitaškių.

„Olympiacos“ yra ta komanda, kuri turi elitinį perimetro kūrėją. V.Spanoulis yra išskirtinio lygio gynėjas, gebantis labai gerai veržtis ir užbaigti prasiveržimus metimais iš po krepšio. Tačiau „Žalgiris“ jam nebuvo palankiausias varžovas, nes kauniečiai turi labai platų perimetro gynybos specialistų pasirinkimą. Tokių aukščiausio lygio gynėjų kaip V.Spanoulis priežiūrą sėkmingai gali perimti aukšti ir ilgarankiai V.Micičius bei A.Toupane‘as, o taip pat ir E.Ulanovas, ką šioje serijoje ir pamatėme.

Būtent šių žaidėjų daromas spaudimas varžovų kūrėjams buvo viena pagrindinių „Žalgirio“ sėkmės priežasčių. Tai dar vienas Š.Jasikevičiaus krepšinio filosofijos bruožas – atkirsti kūrėjus nuo komandos. Ko gero, nė vienas elitinis Eurolygos gynėjas nelaukdavo akistatų su „Žalgiriu“, nes žinojo, kad visas 40 minučių jam teks atlaikyti intensyvų „Žalgirio“ ilgarankių perimetro gynybos sargų dėmesį.

Žalgirio treneriai

Svarbiausias šio mechanizmo sraigtas – Š.Jasikevičius, kuris nuostabiai reaguoja į kiekvieną varžovų sumanymą ir suranda kontrargumentą. Jo gebėjimas išnaudoti savo auklėtinių stipriąsias savybes ir įžvelgti bei sistemingai atakuoti varžovų silpnąsias puses yra išskirtinis šio specialisto įgūdis, už kurį jis bus vertinamas dar labai ilgai.

Galiausiai, neturėdamas super žvaigždžių, „Žalgiris“ pasikliovė skautingu. Jei kitos komandos gali sau leisti pernelyg nesižvalgyti į varžovų žaidimą bei jų sprendimus, nes turi aukščiausio meistriškumo atlikėjus, kurie gali prisitaikyti prie bet kokios gynybos, tai tokios prabangos ši komanda neturėjo.

Todėl „Žalgiris“ privalėjo ruoštis kiekvienam oponentu itin atsakingai. O svarbiausia, pasiruošimui ir varžovų silpnosioms bei stipriosioms pusėms skirti išskirtinį dėmesį.

Taip jau yra, kad treneriai turi skirtingas filosofijas ir toli gražu ne visi modeliuoja savo žaidimą per varžovų silpnybes. Yra specialistų, pavyzdžiui kaip Vitorijos „Baskonia“ strategas Pedro Martinezas, kurie visą dėmesį skiria savo komandos žaidimui ir detalių išpildymui, pernelyg nesižvalgydami į tai, ką daro oponentai.

„Žalgiris“ atvirkščiai, savo žaidimą modeliuoja per varžovų silpnybes. Puolime atakuojami silpniausiai besiginatys, o gynyboje akcentuojamos stipriosios oponentų žaidėjų savybės. Tokios detalės kaip pavyzdžiui, pusė, į kurią vienas ar kitas varžovas mėgsta veržtis, yra ypatingai svarbios Š.Jasikevičiui.

Ne vieną ir ne du kartus jis įsiutęs sodino savo auklėtinius ant suolo po to, kai jų tiesioginis oponentas prasiverždavo į stipriąją pusę. Ne viena ir ne du kartus spaudos konferencijoje treneris akcentuodavo savo auklėtinių koncentracijos problemas ir momentus, kai jie pamiršdavo prieš ką ginasi.

Puikiai paruoštas varžovų skautingas buvo dar vienas resursas, kuris nekainavo daug pinigų, tačiau buvo išnaudotas maksimaliai. Tik taip galima lygiaverčiai kautis su varžovais, dažnai pranokstančiais pinigų kiekiu ir individualiu atlikėjų meistriškumu.

Galiausiai, būtų klaida nepaminėti ir fizinio rengimo trenerių darbo. Serijoje su „Olympiacos“ „Žalgiris“ atrodė kur kas šviežesnis už varžovus, o komandos žaidėjų fizinės galimybės atrodė pasiekusios piką.

Viso sezono metu „Žalgiris“ retai atrodydavo pavargęs ir nepasiruošęs fiziškai. Retai kada pamatydavome situacijų, kai kauniečius jėgos apleisdavo po didžiosios pertraukos. Atvirkščiai, didžiuliu intensyvumu, kovingumu ir energija jie galop perlauždavo rungtynes, kai varžovai sunkiai gaudydavo kvapą.

Svarbu pabrėžti, kad „Žalgiris“ toks šviežias viso sezono metu išliko, nepaisant itin sudėtingo tvarkaraščio Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe–LKL“). Eurolygos ketvirtfinalyje nebuvo komandos, kuri šiame sezone būtų sužaidusi daugiau rungtynių už „Žalgirį“.

Tai yra dalykai, nereikalaujantys milijonų, tačiau jie gali būti lemiami. Antru mažiausiu Eurolygoje biudžetu disponuojantis „Žalgiris“ pasirinko protingą taktiką netaupyti ten, kur taupyti negalima.

Maksimalus turimų resursų išnaudojimas yra šio „Žalgirio“ sėkmės formulė.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra