V.Chomičius: logiškai įvertinus rinktinės rezultatas olimpiadoje - normalus (11)

Buvęs vienas garsiausių Lietuvos krepšininkų, Dniepropetrovsko „Dnipro“ komandos vyr. treneris Valdemaras Chomičius vis toks pat energingas, emocingas. 

– Emocijos aprimo, po olimpiados praėjo šiek tiek laiko. Ar dabar jaučiate nusivylimą dėl Lietuvos krepšinio rinktinės rezultatų? Jūs buvote vienas nesėkmingai pasirodžiusios rinktinės trenerių.

– Viską įvertinęs logiškai, visą laiką buvęs su komanda, manau, kad viskas normalu. Patekome į olimpines žaidynes, ten – tarp aštuonių stipriausių komandų. Taip, pirmą kartą nepatekome į ketvertuką.

Kai penki pagrindiniai žaidėjai traumuoti, negali žaisti visa jėga. Jie negali laimėti, atsiduoti žaidimui 100 procentų.

Paulius Jankūnas negalėjo lankstyti rankos, Linas Kleiza žaidė ištinusiu keliu, Renaldas Seibutis surakintas, Antanas Kavaliauskas traumuotas – dvi valandas prieš varžybas jį tampė, leido vaistus, bet jis neatsigavo. Jonas Valančiūnas pasitempė koją.

Tokių situacijų nenumatysi iš anksto. Bet, nepaisant visko, vyrai labai gerai kovėsi su Rusija ir galėjome laimėti. Nusivilti gali, kai esi stipriausias, visi sveiki, o tu pralaimi.

– Problemų ir traumų neišvengia nė viena komanda. Lietuva nugalėjo tik Afrikos komandas, Tunisą – itin nelengvai. Mažoka, tiesa?

– Apie rungtynes su Rusija situaciją aiškinau. Argentina už mus daug stipresnė. Prancūzija irgi ne silpnesnė. Kodėl nepagalvojame, kad gali būti už mus ir stipresnių? Jei būtų sveiki Kleiza, Jankūnas, Valančiūnas, su rusais būtume žaidę į vienus vartus.

Po Venesuelos buvo sunku atsigauti emociškai. Kai grįžome, leidome vyrams pailsėti, bet po to jau nuo pirmų treniruočių jutome, kad mūsų lyderiams nesiseka, nėra tokios energijos kaip prieš ikiolimpinį turnyrą. Laimėjome prieš komandas, kurių sudėtis silpnesnė.

– Bet jūs visą laiką buvote maksimalistas ir nepateisindavote pralaimėjimų.

– Kai žaidžiau „Žalgiryje“, kasdien po treniruotės atlikdavau po 1000 metimų. Kai ateidavo varžybų diena, kartais pelnydavau 20 taškų, o kartais – nė taško. Nors stengdavausi ne mažiau nei per treniruotes. Kartais per apšilimą pasitempi pėdą. Žmonės iš tavęs tikisi daug, bet nežino daugelio niuansų.

– Rusijoje dirbote 13 metų. Dabar – Ukraina. Jaučiate pasikeitimą?

– Dirbu ten, kur žmonės nori kažko pasiekti. Ukrainos klubas panašus į Liubercų „Triumf“. Neturi didelio biudžeto, bet turi savo išaugintus žaidėjus ir nori ko nors pasiekti. Ši politika man patinka.

– Rusija ir Ukraina panašios ir kartu skirtingos šalys. Draugai ir priešai.

– Į politiką nelendu. Geriausia politika – maksimaliai atsiduoti komandai, kurioje dirbu.

– O žmogiškąja prasme? Kur geriau?

– Ukrainoje. Geresni žmonės. Jeigu ko nors paklausi, aiškins pusvalandį, patikslins, padės. Maskvoje visi skuba, bėga, nėra su kuo pabendrauti. Net ir per susitikimus – minutė, dvi, ir vėl lekia.

Be to, Ukrainoje man labai patinka oras. Ten labai vėlyvas ruduo ir ankstyvas pavasaris. Kovo pradžioje jau maudžiausi Dniepre. Tuo metu jau skleidžiasi žiedai.

– Maskva – tai ne Rusija.

– Dirbau ne tik Maskvoje – ir Permėje, Liubercuose. Geri vadovai, geri treneriai, solidūs biudžetai. Permė, kurios anksčiau visai nepažinojau, sužavėjo. Todėl, kad vadovas skyrė daug dėmesio krepšiniui. Kazanė – irgi gerai, bet ten savitos tradicijos, kultūra, kitas tikėjimas. Tai – Rusijos musulmonų centras.

– Dniepropetrovske – kitaip?

– Jis panašus į Lenkijos miestus. Centras grįstas akmenimis. Gyvenu centre, trijų kambarių bute. 10 minučių nuo salės. Nors man svarbu, kad būtų televizorius ir miegamasis su lova.