Lietuvos rinktinė – Alisos Veidrodžio karalystėje

„Žaidėme maksimaliai, ką galėjome“, – po pralaimėjimo Turkijoje teigė Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Rimas Kurtinaitis.

Su šia fraze sutikti yra tiesiog neįmanoma. Lietuvos rinktinė Stambule žaidė toli nuo bet kokio teigiamo vertinimo ribos. Visais aspektais.

Tai yra dar vienas pavyzdys, kad Lietuvos krepšinis yra atsidūręs Alisos Veidrodžio karalystėje, kur mums bandoma įrodyti, kad juoda yra balta, o visiškai neparuošta bei po pirmų kelių minučių pasidavusi Lietuvos rinktinė padarė maksimumą, ką galėjo.

Tubelis

Rungtynių planas – įveskime kamuolį Ą.Tubeliui

Galima kalbėti apie tai, kad šiai Lietuvos rinktinei tikrai trūksta individualaus talento, tačiau mačas Turkijoje buvo toli nuo to, ką gali žaisti net ir ši mūsų šalies rinktinė. Nuo pat pirmųjų mačo minučių varžovai parodė mūsų silpnąsias vietas ir mušė būtent per jas, o atsakymo neturėjome jokio.

Jau pirmoje atakoje lietuviai žaidė per Ą.Tubelį, kuris sulaukė dvigubinimo ir bandė žaisti pats. Toje situacijoje puolėjui dar pavyko išsimesti gana neblogą metimą, tačiau pataikyti jis neįstengė. Vėliau momentų, kai Ą.Tubelis buvo dvigubinamas baudos aikštelėje buvo apstu, ir tam Lietuvos rinktinė buvo visiškai nepasiruošusi.

Jokio judėjimo be kamuolio, jokių įkirtimų į erdves ir pranašumų mes tose situacijose nesurasdavome. Dažniausiai matėme bandymus pralaužti varžovų gynybą arba lengvai nuspėjamus perdavimus, kurie virto septyniomis Ą.Tubelio klaidomis. Ir tai nėra paties žaidėjo problema. Visa tai atėjo iš to, kad Lietuvos rinktinė tiesiog neturėjo, ką pasiūlyti varžovų gynybai.

Galų gale tokiose situacijose šalia Ą.Tubelio norėtųsi matyti žaidėjus, gebančius pataikyti iš trijų taškų zonos. Vis tik po rungtynių su Mičigano universitetu R.Kurtinaitis pabrėžė, kad jis norėjo sudėtyje turėti daugiau besiginančių žaidėjų ir tai , anot stratego, pasiteisino, todėl Lauryno Beliausko komandai nereikia. Nepaimti dar vieno tikro gynėjo, kuris turi gerą tolimą metimą, yra dar vienas sprendimas, kurio niekaip negaliu suvokti.

Pirmieji turkų taškai – Ademas Bona pastato užtvarą Malachi Flynui, Matas Jogėla tiesiog stringa už užtvaros, Marekas Blaževičius slenkasi link varžovo gynėjo, kuris atlieka perdavimą jau nusileidusiam A.Bonai ir šis pelno taškus. Baudos aikštelėje Lietuvos rinktinėje nėra jokios pagalbos. Jau pirma ataka ir varžovų centras, kuris viską renkasi iš „pikenrolų“, atsidaro savo sąskaitą būtent taip, kaip to buvo galima ir tikėtis.

Tai yra vos dvi situacijos per pirmą minutę, tačiau jos iškart parodė, kaip Lietuvos rinktinė atėjo į šias rungtynes Turkijoje – nepasiruošusi.

Jau kitoje atakoje M.Jogėla tiesiog paleido Šehmusą Hazerą į stiprią ranką, o pastarasis pritraukė M.Blaževičiaus pagalbą ir atliko perdavimą A.Bonai, kuris pelnė taškus su pražanga.

Toks įėjimas į rungtynes gynyboje buvo tiesiog nesuvokiamas akims ir buvo sunku patikėti tuo, ką mes matome aikštėje. Vėliau tai niekur nedingo – turkai buvo praleidinėjami į stiprias rankas, o lietuvių komandinė gynyba ar savalaikės pagalbos tiesiog neegzistavo.

Rungtynes turkai pradėjo 8:0 ir R.Kurtinaitis tuomet paprašė pirmosios pertraukėlės. Vis tik jau po tokios trumpos atkarpos mes pamatėme sutrikusią Lietuvos rinktinę, kuri viso mačo metu daugiau taip ir neleido patikėti, kad įmanomas sugrįžimas ir kova dėl pergalės.

Turkija visų rungtynių metu buvo išsirinkusi taikinius, kuriuos gali atakuoti gynyboje. Dominykas Stenionis buvo medžiojamas didesnių varžovų ir turėjo taikinį ant nugaros. Vėlgi tai turkai darė sėkmingai ir faktas, kad to buvo galima tikėtis, bet susidarė įspūdis, kad mes net neturėjome plano, kaip būtų galima prie savojo krepšio šiek tiek paslėpti gynėją, galintį įnešti agresyvumo puolime.

Gynyboje buvo gausybė ir paprasčiausio nesusikalbėjimo. Lietuvos rinktinės gynyba kėlinių pabaigose apskritai verta atskiro paminėjimo, kadangi visose atakose varžovai susikūrė idealias progas metimams, tačiau labiausiai įstrigo trečioje ketvirčio paskutinis turkų išpuolis.

M.Flynnui perimetre užtvarą pastato A.Bona, lietuvių susitarimas buvo keistis ginamaisiais, bet tiek Kristupas Žemaitis, tiek Donatas Motiejūnas leidžiasi į apačią su varžovų aukštaūgiu ir turkų gynėjas tiesiog išmeta laisvą tritaškį. Tokie epizodai  krenta į akis, nes jų įprastomis aplinkybėmis pamatyti tiesiog neįmanoma.

Tai yra tik maža kruopelytė to absurdo, kurį mes pamatėme Turkijoje ir po, kurio mums buvo pasakyta – „žaidėme maksimaliai, ką galėjome“.

Nurkičius

Ar Bosnija ir Hercegovina mums dar įkandamas varžovas?

Galbūt pats Bosnijos ir Hercegovinos pavadinimas mūsų per daug negąsdintų, tačiau aplinkybės yra tokios, kad jokio favorito statuso net ir šiame mače mes nebeturėsime.

Bosniai į Vilnių atvyksta po įspūdingos pergalės prieš Italiją, kuri sudėtyje turėjo Simone Fontecchio, Nicolo Melli, Saliou Niangą ir Dariusą Thompsoną. Vien tai jau pasako daug apie mūsų būsimų varžovų galimybes.

Visa Bosnijos ir Hercegovinos jėga yra baudos aikštelėje. Jusufas Nurkičius italams supurtė 25 taškus, atkovojo 14 kamuolių ir surinko 28 naudingumo balus. Centras dar prametė 4 tritaškius nors tikrai gali plėsti aikštę.

Akivaizdu, kad šiai dienai Lietuvos rinktinės centrai apsiginti asmeniškai prieš pagrindinį oponentų aukštaūgį negali ir čia reikės spaustis, reikės pagalbų. To mes nematėme Turkijoje, tačiau sugalvoti kitą variantą čia būtų išties sudėtinga. Juolab, kad varžovai neturi daug žaidėjų, kurie galėtų bausti tolimais metimais.

Kitas aspektas, kuris neramina prieš būsimas rungtynes, tai yra varžovų dydis. Bosnių pagrindinis įžaidėjas tame mače buvo Darko Taličius, kurio ūgis yra 188 cm. Iš aikštėje pasirodžiusių krepšininkų būtent šis gynėjas buvo žemiausias.

Faktas, kad būsimų oponentų perimetre talento daug nėra ir visas varžovų žaidimas sukasi aplink aukštaūgius bei pranašumus baudos aikštelėje.

Vis tik gąsdina tai, kad spausti kamuolį ir žaisti kietai bosniai tikrai gali. Savo fiziškumu jie sugebėjo numušti italų tempą, tad kontakto lygio čia tikrai galime tikėtis nemažo.

Puolėjų grandyje varžovai turi krūvą dvimetrinių žaidėjų kaip Amaras Gegičius, Aleksandras Lažičius, Edinas Atičius bei Amaras Alibegovičius. Visi šie žaidėjai kažkiek persidengia, tačiau jie yra agresyvūs, spaudžia kamuolį, lipa ant lentos ir baimės, kad jiems būsime per minkšti tikrai yra.

Bosniai prieš italus atkovojo 18 kamuolių ir jeigu panašų rezultatą jie užfiksuos ir Vilniuje, tuomet tikėtis sėkmės mūsų rinktinei gali būti labai sudėtinga.

Laimei, kad Bosnijos ir Hercegovinos rinktinei negali padėti Džananas Musa, taip pat nėra ir Xaviero Castanedos, o natūralizuoto žaidėjo vietą užima aukštaūgis Luka Garza, kurio mama yra bosnė, tačiau pats žaidėjas augo Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV).

Labai norisi tikėti, kad prieš komandą, kuri turi tokius aiškius privalumus ir trūkumus, akcentai bus sudėlioti maksimaliai tiksliai, o atsakymus turėsime turbūt jau pačioje susitikimo pradžioje.

Motiejūnas

Kas būtų šios rinktinės maksimumas?

Dar prieš pat šį „langą“ daugelis supratome, kad pergalė prieš Bosniją ir Hercegoviną būtų rezultatas, leidžiantis palaikyti pulsą Lietuvos krepšiniui. Tai reikštų išsaugotas viltis bent jau iki lapkričio mėnesio.

Mačas su Turkija tikėjimo švelniai tariant nepridėjo ir iškėlė paprastą klausimą. Kiek geresnė gali būti ši rinktinė negu išvydome Stambule?

Problema tame, kad net ir pasirengime vaizdas buvo labai neaiškus. Du mačus mes žaidėme prieš universitetų komandas, kurias vėliau įveikė mūsų rezervinė rinktinė. Taip pat turėjome pralaimėtą kontrolinį mačą su estais, kurie vėliau buvo sutriuškinti Vengrijoje.

Jokio lakmuso popierėlio, kuris būtų kažką aiškesnio pasakęs apie mūsų rinktinę, nebuvo, todėl Stambule tėškėmės veidų į purvą, o gal tiesiog į realybę.

Daug laiko perstatyti žaidimui nėra, tačiau bent jau išspręsti labiausiai akis badančias problemas turbūt yra įmanoma.

Visų pirma, mače su Bosnija ir Hercegovina norėtųsi matyti susiaurintą rotaciją, su aiškiomis žaidėjų funkcijomis bei aiškesniais bandymais išnaudoti jų stiprybes bei bent jau bandymus paslėpti silpnybes.

Kitas momentas yra labai paprastas – psichologija. Būkime atviri, trenerių štabe nematau žmogaus, kuris šiuo metu galėtų suburti ir užvesti komandą. Tai turi kilti iš vidaus ir to užuomazga buvo rungtynių su Mičigano universitetu ilgosios pertraukos metu, kai žaidėjai piktai pasikalbėjo tiesiog tarpusavyje.

Kai nusileidi varžovams talentu, visuomet gali juos pranokti kovingumu ir noru laimėti. Bent jau to iš šios rinktinės galime reikalauti – niekas neprašo žaidėjų būti geresniais negu jie yra, tačiau charakterio ir noro griūti ant kiekvieno kamuolio tikrai norisi.