Turkijoje įsitvirtinęs Š.Vasiliauskas: apie seno įžaidėjo rolę, išmetimą iš namų, V.Micičių NBA ir „Rytą“ Čempionų lygoje (3) interviu

Gegužės 25 d., 08:30
Š.Vasiliauskas įsitvirtino Turkijoje (FIBA Europe nuotr.)
Š.Vasiliauskas įsitvirtino Turkijoje (FIBA Europe nuotr.)
Gabrielė Miknevičiūtė

Šarūnas Vasiliauskas pastarąsias dienas leidžia griežtame karantine ir jau skaičiuoja dienas, kada galės vykti namo.

31-erių lietuvis, užbaigus sezoną, nespėjo palikti Gaziantepo ir su šeimyna liko Turkijoje. Šalyje, kuri per beveik ketverius metus jau tapo tikrais namais jam, žmonai ir dukrai.

Gynėjas šypsosi, kad pirmieji dveji metai buvo tokie, po kurių neatrodė, kad likti čia dar norėsis, kadangi Ušako „Sportif“ ir Trabzono „Trabzonspor“ klube būta visko, tačiau „Gaziantep“ komandos organizacija pakeitė Š.Vasiliausko nusistatymus.

„Tikrai norėtume likti, tik žiūrėsime, kokie variantai. Man čia gerai, visiems gerai, tai ko lėkti kažkur, kur nežinai, kas kaip bus“, – sako jis.

Lietuvio statistika Turkijoje per 24 minutes siekė 9,3 taško, 1,3 atkovoto kamuolio ir 5,3 perdavimo, Čempionų lygoje per 26 minutes įžaidėjas metė po tiek pat taškų, atkovodavo 2,6 kamuolio, atlikdavo 4,7 perdavimo ir rinko 11,4 naudingumo balo.

REKLAMA

Pokalbis su Š.Vasiliausku – apie karantiną Turkijoje, jo ilgus metus šioje šalyje, žavintį Vasilije Micičių, Vilniaus „Rytą“ Čempionų lygoje bei Vasaros lygą.  

– Šarūnai, kaip atrodo dabartinis jūsų gyvenimas Turkijoje? Minėjote, kad šiomis dienomis vėl esate uždaryti namuose.

– Mus uždarė iki trečiadienio, nes baigėsi jų Ramadanas ir dvi dienos po jo visada būna lyg šventė – kaip pas mus Kalėdos. Jie švenčia, nenori daryti susibūrimų, todėl visiems uždraudė eiti iš namų. Čia griežtoka: bandėme vakar vykti iki parduotuvės, sakė, jei norime, galime nebent pėsti eiti. Sakom, tada gal ne taip ir reikia (Šypsosi).

– O prieš tai kokiu režimu teko gyventi, ar taip pat buvo tokių griežtų atkarpų?

– Buvo dar praeitą savaitgalį tokios dvi dienos, kadangi buvo laisvadieniai, tad jie taip ir daro. Kai nedarbo diena – užblokuoja, kad nesiburiuotų. Šiaip maži vaikai gali eiti į lauką tik trečiadienį, pabūti lauke nuo 11 iki 15 valandos. Kartais, aišku, vakarais išeiname į kiemą, kai saulė nusileidžia, visi sėda prie stalo – policija taip pat valgo, tai išeiname pasisupti, pažaisti, kol niekas nemato. Bet dabar jau tikiuosi, kad viskas baigsis, antradienį ar trečiadienį viską paleis pilnai, nes parduotuvės kai kurios jau dirba po truputį, bet nepilnai.

REKLAMA

– Ar taip tik jūsų regione, ar visoje Turkijoje tvarka – tokia pat?

– Visoje šalyje taip pat. Tarp miestų mes uždaryti jau dvi savaites, kad negalėtume išvykti į kitus. Gal Antalijoje buvo mažiau visko, nes jie turistų neįsileido, vietinių – mažai, tai jie galėjo anksčiau paleisti gyvenimą. Pas mus kadangi gyventojų nemažai, viskas užtruko ilgiau.

– Turkai linkę sąžiningai laikytis karantino ar pietietiškas kraujas duoda savo?

– Kai kurie bando laikyti, bet kai kuriems matosi, kad nerūpi. Šiaip kaip ir visur miestas buvo apsiraminęs, ir žmonių lauke nebuvo, ir dauguma tikrai saugojosi, nes buvo išsigandę. Bet, aišku, yra visokių sirų pabėgėlių, tai jie nekreipia dėmesio, jų parduotuvės, atrodo, net nebuvo užsidariusios.

– Kaip pačiam sekasi tokiu etapu su mažąja dukra?

– Prieš tai ji ėjo į anglišką darželį visus metus, bet dabar jį jau uždarė iki rugsėjo – ne taip, kaip Lietuvoje, kur jie jau atsidarė. Uždarė visai vasarai, kad kai grįšime, visi būtų sveiki. Jau dukra kalba ir angliškai, ir truputį turkiškai, rusiškai, lietuviškai, kartais patys nesuprantame, vieną žodį vienaip, kitą – kitaip (Šypsosi). Bet pagrinde bando angliškai kalbėti, visai įdomu. Grįš vasarai pas senelius, tai išmoks ir lietuviškai gerai kalbėti.

REKLAMA

Vasiliauskas Vasiliauskas

– Pačiam čia jau beveik ketvirti metai Turkijoje, jau pavyksta jaustis savam šioje šalyje?

– Visiškai kažkaip pripratome ir prie tos religijos, ir visko. Prisitaikėme. Viskas čia patinka, žmona ir turkiškai kažkiek pramoko, į darbą nueina kartais. Ypač šiame mieste jau dveji metai, tai kai viską žinai, atrodo lengva, belieka tik sportuoti ir viskas. O dabar kadangi visos pauzės, pasisekė, kad mūsų salė žaidėjams buvo atrakinta. Mūsų liko tik du, todėl kasdien galime pamėtyti į krepšį, nueiti į treniruoklių salę, viską, ką turėjome, turime ir dabar per karantiną. Tas džiugina labai, kad gali bent kažkiek energijos išlieti, ne tik namie sėdėti.

Juolab žinant, kad pertrauka iki kito sezono – ilga, padės labai neapsileisti.

– Taip, atrodo išeini dviem valandoms iš namų kažkur pabūti, tai visai kitas pojūtis nei dabar. Dabar tris dienas sėdime uždaryti, oras – 40 laipsnių beveik, tai kažkaip balkone pasidegini ir viskas, o vaikui išvis, kai yra aktyvi, labai sunku. Nelabai paaiškinsi, kad negali eiti į laukę, nes pandemija. Dėl to kažkiek sunkiau, bet eina į vonią tris kartus per dieną, kad atsivėsintų, ir tiek žinių (Juokiasi). Bandai prisitaikyti.

REKLAMA

– Kokių naujų pramogų prisigalvojote per šį karantiną?

– Aš dariau treniruotes namuose, tai ji bandė kopijuoti, atsispaudimus daro, visokias nesąmones. Žaislų – milijonas, tai ir virtuvėje būna, ir grožio saloną turi, kaip vaikas mažas, tai ką duosi – tuo užsiims.

– O pats neprisėdote prie kompiuterinių žaidimų?

– Kaip tik dabar kol šnekame esu paspaudęs pauzę (Juokiasi). Dabar žaidžiu „Days Gone“, zombius šaudau, nes dukra miega, tai valandėlė pertraukos, kol gali kažką sau daryti. Tai ir pažaidžiu, ir vakarais kokį serialą pažiūrime, grynai laikas eina, o atrodo, galo nėra. Laukiame kol sutvarkys skrydžius: turėjo vykti jau 28 dieną, bet nukėlė iki 10 dienos. Tai laukiame, tikimės, kad pavyks grįžti kažkaip namo. Daiktų daug, nesinori skristi su 5 persėdimais, nes ir dukrai nelengva, ir patiems irgi: išsiregistruoti, prisiregistruoti su visais savo lagaminais. Sakome, kol geras oras, 10 dienų nelabai jau ką pakeis per visą tą laiką. Kažkaip palauksime. Į Lietuvą grįši, tai vėl pradės snigti (Juokiasi).

– Tai skrydžiai yra pagrindinis dalykas, dėl kurio likote Turkijoje taip ilgai, ar buvo ir kitų priežasčių?

REKLAMA

– Šiaip pačioje pradžioje nenorėjome vykti dėl karantino: jei grįšime į Lietuvą – čia dvi savaitės, o jei reikės grįžti į klubą – dar dvi savaitės. Tai gautųsi mėnuo vien karantine. Tai pasilikome tol, kol paskelbė, kad sezonas baigtas, bet tada jau nebuvo skrydžių, dabar gaunasi, kad laukiame jų.

– Turkai bene ilgiausiai šiame regione žaidė čempionatą – koks buvo jausmas rungtyniauti, kai prasidėjo visi pandemijos rūpesčiai?

– Mes tai kovo 15 dieną sužaidėme paskutines rungtynes, šiaip jau vykdavome į treniruotę ir mintys buvo ne apie krepšinį, kai tokie dalykai vyko aplink. Kai ta panika tokia, ir pats galvoji, ar tikrai taip reikia žaisti. Suprasčiau, jei tik Turkijoje vyktų toks dalykas, bet čia vyko visame pasaulyje ši nelaimė. Dėl to ir turėjo arba visi nežaisti, arba visi žaisti. Dėl to gavosi nesąmonė: vieni žaidė, kiti – ne, kiti – laukė. Kažkoks užburtas ratas, bet kai žinai, jog neberungtyniausi, susiplanuoji, kaip kas turi būti.

– Nerimas labiau kilo dėl bendro streso nuotaikų pasaulyje?

– Nemalonu, seki įvykius, žinias žiūri, tai visa tai ir patį neramina. Iš pradžių ir patys nebijojome, bet kai pradėjo žmonės kristi kaip lapai, tai ir pats pradedi labiau saugotis, ir prižiūrėti viską, dezinfekuoti, sėdėti namie. Čia buvo geriausi vaistai.

REKLAMA

– Jūsų komandoje visi liko sveiki?

– Testų jiems nedarė, bet kaip po to pasikalbėjome su komandos vadovais, mes manome, kad kai kurie mūsų žaidėjai prasirgo dar sezono metu: gruodį ar sausį. Nes simptomai atitiko: Jaysonas Richas iš mūsų komandos, kai vykome žaisti į Graikiją, staigiai susirgo – ėmė skaudėti plaučius, temperatūra sukilo iki vos ne 40 laipsnių, sakė, negali kvėpuoti. Gavosi, kad grįžo į Turkiją, gavo vaistų, pora savaičių pabuvo ir atsigavo. Tai tuo metu niekas net nežinojome, kad bus kažkokios pandemijos. Bet du ar trys mūsų žaidėjai prasirgo lygiai taip pat, bet kai testų niekas nedarė, iki galo ir nežinai. Simptomai ir būtų tokie kaip koronaviruso.

– Ko gero tai labai nestebintų, žinant, kad kinai keliavo aktyviai, o tame pačiame dideliame Stambulo oro uoste susidurti su infekcija nebuvo sunku.

– Tuo labiau ir patys keliavome nemažai su Čempionų lyga, kur skristi reikia per Stambulą. O tame oro uoste kinų tikrai pilna, tai aš manau, kad kažkas yra prasirgę, o kitų imunitetai atlaikė, būnant šalia. Neįsivaizduoju.

Vasiliauskas Vasiliauskas

REKLAMA

– Šnekant apie sezoną, koks jis buvo jums ir komandai?

– Labai panašus kaip praeitas, tik daugiau keliavome, nes Čempionų lyga kaip ir gerai, smagu žaisti Europoje, bet tie kelionių ilgiai nežinau, gal labiau pakenkė nei padėjo. Keliauti parą laiko, grįžti žaisti nesilpnoje Turkijos lygoje, kur negali kaip ČEZ koncentruotis į Čempionų lygos mačą ir žinoti, kad grįžus į Čekiją galės žaisti atsarginiai ir pergalė bus pasiekta 30 taškų skirtumu. Daug žaidėjų keitėsi, atvažiavo – išvažiavo, daug traumų, tai norėjosi žymiai geriau, bet gavosi toks vidutinis sezonas.

Tvarkaraštis buvo toks, kad turėjome šansą patekti į atkrintamąsias, liko sužaisti gal 6 ar 7 rungtynes, visos jos su turnyro lentelės antros pusės komandomis. Ekipos buvo įveikiamos, mes būtume žaidę namie, tai tas kažkiek nuliūdino, kad sezonas baigėsi. Kai 10 ar 11 vietoje esi, nelabai malonu. Realiai buvo šansas patekti į atkrintamąsias, mus skyrė tik dvi pergalės, du mačai su visiškai paskutinėmis lygos komandomis – dėl to mūsų komanda dar kažkiek norėjo žaisti, bet visi pasisakė, kad nenori, tai taip ir gavosi, kad visi nežaidė.

– Ar pats likote patenkintas savo role Gaziantepo komandoje?

REKLAMA

– Kažkaip tikėjausi daugiau, bet gavosi, kad žaidžiau dar mažiau. Kažkokia buvo seno įžaidėjo rolė: persivarai kamuolį, paduodi ir stovi, lauki. Jei kažkas paduos atgal, galėsi kažką daryti, jei ne – stovėsi kampe (Juokiasi).

Norėjosi kažkiek kitokio vaidmens, ypač po pernai, kad jis būtų bent toks pats, bet aišku, šiemet gavosi daug mačų, gal ir neatlaikyčiau visada žaidžiant po 35 minutes. Mes jau dabartinėje sezono stadijoje buvome sužaidę 4 rungtynėmis daugiau nei per visą praeitą sezoną. Nebūtų aišku, kaip atlaikytumei pats, bet šiaip, viskas normaliai, nei labai nustebau, nei nusivyliau. Norėjo daugiau, bet nėra taip blogai, kaip atrodo.

– Klubo vadovai kažką šneką dėl kito sezono: nori jus pasilikti ar ne, ar galbūt jau turite kontraktą?

– Aš turiu „pliusą“, bet kadangi ši pandemija yra pandemija, bet Turkijoje yra ir krizė. Lira labai svyruoja, todėl legionieriai jiems labai išbrangsta. Kai atvykau į Turkiją, doleris buvo apie tris liras, dabar – septynios liros. Nežinau, matyt, jie bandys mažinti algą, jei norėsiu pasilikti, nes, kiek sakė, kaip ir nori to. Tik sakė, žiūrėsime, koks biudžetas, kaip viskas atrodys kitą sezoną, nes dabar prižadėti galime vieną, bet jei nevykdysime, ir patiems bus nemalonu.

REKLAMA

Čia toks klubas, kur viskuo pasirūpinta, per dvejus metus neturėjau nė vieno blogo nutikimo: kažkas sugenda ar nutinka – po 2 minučių jau stovi, tvarko. Po praeitų dvejų metų Turkijoje, nelabai tikėjau, kad tokių organizacijų čia būna, išskyrus „Anadolu Efes“ ar „Fenerbahče“.

Vasiliauskas Vasiliauskas

– O kokių dalykų teko patirti Ušake bei Trabzone?

– Trabzone negavau daug algų, buvo ir iš namų išmetę. Mes atsisakėme žaisti rungtynes, kadangi nemokėjo algų. Taip gavosi, kad liepė išsikraustyti, kitaip atvyks policija ir visus išmes. Mes susirinkome daiktus ir išvykome į Stambulą laukti tolimesnių naujienų. Gavosi tokia situacija: jie norėjo mokėti algas tik užsieniečiams, o mes kadangi su turkais sutarėme gerai, sakėme, kad jei nemokės visiems – nežaisime.

Gavosi, kad juoda katė perbėgo kelią, prasidėjo pykčiai, 2 savaites pabuvome Stambule, po to jie prisikvietė kelis žaidėjus atgal, kad liktume lygoje. Lygoje likome, bet jie vis tiek uždarė klubą. Asmeniškai, statistiškai ir emociškai turbūt vieni geriausių metų, bet kartu ir vieni sunkiausių, su kalneliais. Tai mėnesį gerai, tai mėnesį blogai, įdomūs metai ir ten, ir Ušake buvo. O čia visiškai kitaip, viskas ramiau, tvarkingiau, tai ir kitaip atrodo, nes po pirmųjų dvejų metų atrodė, kad Turkija – ne variantas, bet dabar kažkaip manau, jog būtų variantas. Tiesiog ir pats geriau viską pažįsti, žinai, koks klubas geriau ką daro, būtų lengviau atsirinkti, jei atsirastų variantas.

REKLAMA

– Juolab, kai ir žmona jau turi darbą šioje šalyje, tai esate kažkiek įleidę šaknis.

– Radome žmonai darbą, kad nepamirštų odontologės įgūdžių, radome darželį, tai viskas kaip ir fainai, tikrai norėtume likti, tik žiūrėsime, kokie variantai. Man čia gerai, visiems gerai, tai ko lėkti kažkur, kur nežinai, kas kaip bus.

– Į Lietuvą grįžti nesinori?

– Nežinau, visada norisi arčiau namų, bet ar tų variantų nėra, ar nelabai laukiamas esu. Arčiau namų smagiausia, bet reikia žiūrėti labiau realiai nei optimistiškai.

– Turkijoje – daug pajėgių ekipų ir žaidėjų, kas jums darė didžiausią įspūdį?

– Šiemet tai be jokių abejonių „Anadolu Efes“. „Fenerbahče“ sugebėjome nugalėti namie, o „Anadolu Efes“, turėdami 5 legionierius, kuriais gali naudotis Turkijoje, atrodo, turi begalinius resursus. Gali žaisti 37 minutes lygiai ir per 3 minutes pralaimėti 20 taškų.

Ir šiaip „Pinar Karšiyaka“ patiko kaip komanda, Turkijos rinktinės treneris surinko įdomią, patyrusią ekipą, tai buvo gana nelengva – gal net sunkiausia žaisti prieš juos. Ir turnyro lentelėje buvo antri, su vos 3 pralaimėjimais. Tai tikrai parodo, kad ši komanda buvo didelė galia. Jei iš „Anadolu Efes“ galima buvo to tikėtis, „Fenerbahče“ irgi žinai, tai „Pinar Karšiyaka“ tikrai nustebino.

REKLAMA

– Kurie gynėjai pačiam įsiminė geriausiai kaip oponentai? Galbūt Larkinas, galbūt Micičius?

– Man turbūt Micičius – jis kaip įžaidėjas didelis, stiprus. Aišku, kai Larkinas užsikuria, visa Europa tą matė, bet manau, kad be Micičiaus „Anadolu Efes“ žiūrisi kitaip. Mes sakydavome, kad jei jis nežais, tada atsiranda šansų kažkiek pakovoti, nes Larkinas toks arba – arba. Gali įmesti, gali neįmesti, o Micičius žiūri komandos labo, kaip laimėti rungtynes. Man jis turbūt rimčiausias gynėjas.

– Yra kalbų apie jo ateitį NBA – matytumėte jį ten?

– Čia jau jis pats turi žiūrėti, jei pateks į gerą komandą, gal ir laikas, bet kaip rodo pavydžiai Jasikevičiaus ar Macijausko, kurie ten išvyko savo pike, tai gaila jų. Kokie žaidėjai ir kaip ne ten pateko. Nesinorėtų, kad ir jam taip atsitiktų. Jei patektų ten, kur jam leistų savo žaidimą žaisti, tai gerai, bet jei tektų bėgioti be kamuolio, nežinau.

Vasiliauskas Vasiliauskas

REKLAMA

– Kaip tik minėjote, kad Čempionų lyga yra gana rimtas išbandymas. Galite patvirtinti, kad ten – ne taip lengva kaip atrodo, ir prie lygos prisijungęs Vilniaus „Ryto“ klubas turės ką veikti?

– Senokai bežaidžiau kitame turnyre, bet ir „Iberostar“ rodo gerus rezultatus Ispanijoje, ir Graikijos klubai. Visi yra daugmaž TOP5 klubai savo šalyse. Lygis nėra toks prastas, kaip kažkas sako, jog čia trečia – ketvirta lyga. Sunku kaip visur: ir kelionės laukia, ir komandos nenori tik žaisti, nori ir laimėti. Sunku sulyginti su Europos taure, bet manau, kad kelios tos lygos komandos turėtų vargo čia, o keli Čempionų lygos klubai turėtų kam įkąsti Europos taurėje. Manau, kad lygis kils, nemažai komandų jungiasi prie Čempionų lygos. Nepasakyčiau, kad Europos taurė ir Čempionų lyga tokio paties lygio, bet kai kurie klubai nepadarytų sau gėdos Europos taurėje.

Manau, kad „Rytas“ turės čia ką veikti. Jei biudžetas mažės, jei jau šiemet jie buvo vidutiniokai Europoje, tai manau bus visko – ir pergalių, ir pralaimėjimų. Žiūrėsime, kaip susiburs komanda. Gal susiburs ją už mažesnį biudžetą, bet gerą – ne visada pinigai viską nulemia. Kartais atmosferos sukūrimas ir prastesnių žaidėjų subūrimas padaro daugiau nei pinigai. Toli žiūrėti nereikia, Eurolygoje turime „Žalgirį“.

– Kokie lieka artimiausi jūsų planai, kaip praleisti laiką Turkijoje, jei gyvenimas – palaisvės, o kelionė namo nusimato po poros savaičių?

– Tai ką, reikia gerai įdegti, jei šiemet niekur atostogų neišvažiuosime (Juokiasi). Tikslai kaip ir visų: nepersivalgyti, prisižiūrėti save ir po truputį ruoštis namo. Šeimos pasiilgome ir aš, ir žmona, norisi su jais pabūti.

– Beje, Lietuvoje nusimato Vasaros lygos – kvietimų nesulaukėte?

– Sulaukiau (Šypsosi). Tų kvietimų iškart pasipila, tai jei žaisiu, tą darysiu su savo draugais ir savo chebra. Turime buvusios Saboninės komandą, jei kursime kažką, tai su jais. Bet tai nėra kažkoks vasaros tikslas, žiūrėsiu, turėsiu sutartį ar ne, klubas leis ar ne. Jei gausis, dar pamėginsiu sužaisti.

Aišku, smagu, labai geras projektas ir žaidėjams, ir treneriams, kurie norės pažiūrėti jų formą vasaros metu. Tie, kas yra laisvi agentai, neturi pasiūlymų, turi super galimybę pasirodyti – labai pagirtinas dalykas. O kaip viskas vystytis, matysime, lauksime liepos.  

Padėkite mums kurti gerą turinį - tapkite Krepsinis.net rėmėju >>


3 komentarai
Naujausi komentarai (3)
Geriausiai ivertinti (3)
PRO komentarai
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti

Tau gali patikti