Tarp bendraamžių dominuojantis 16-metis D.Vilys: apie Š.Marčiulionio autoritetą, Europos klubų dėmesį ir svarbų MVP titulą (4) interviu

Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijos auklėtinio Domanto Vilio pavardę yra girdėję tiek besidomintys jaunimo krepšiniu, tiek jaunųjų talentų medžioklę vykdantys komandų skautai.

Šešiolikmečių tarpe šis gynėjas yra dominuojanti jėga ir tą įrodė neseniai vykusiame prestižiniame turnyre Turkijoje. Ten D.Vilys tempė savo bendraamžių kompaniją pergalių link bei namo parsivežė ne tik aukso medalį, bet ir naudingiausio žaidėjo titulą.

Turkijoje perspektyvus lietuvis, dar prieš kelerius metus lygintas su Šarūnu Marčiulioniu, rinko po 16,5 taško, atkovodavo po 4,1 kamuolio ir atlikdavo po 2 rezultatyvius perdavimus.

Kalbėdamas su portalu Krepsinis.net jaunuolis buvo kuklus ir įvardinęs vieną savo stipriąją pusę greitai atšovė gerokai daugiau dalykų, kuriuos reikia tobulinti: „Metimą, driblingą, žaidimo supratimą, aikštės matymą – viską“, – juokėsi D.Vilys.

Talentingas 16-metis pasidalino įspūdžiais iš Turkijos, papasakojo apie kitų šalių talentus, MVP apdovanojimo reikšmę ir galimybę įžengti į vyrų krepšinį. 

– Domantai, neseniai grįžote iš Turkijos. Kokie įspūdžiai?

– Įspūdžiai – labai geri. Manau, kad gavome daug patirties, pamatėme kitų šalių komandas ir žinome, kas lauks mūsų Europos čempionate. Pamatėme ir tai, kas yra už Atlanto – Argentiną. Visos komandos buvo tikrai labai stiprios.

– Kas turnyre įsiminė labiausiai?

– Net nežinau, kaip tiksliai paaiškinti, bet pavadinčiau tai rinktinės gyvenimu. Pavyzdžiui, važiuojant į rungtynes tave lydi policija, ryte vyksta treniruotės, vakare – rungtynės. Viskas kaip rinktinėje. Toks gyvenimas buvo labai smagus ir man labai patiko.

– Ką galėtumėte pasakyti apie kitų šalių bendraamžius, su kuriais teko susidurti?

– Buvo komandų iš antro diviziono ir manėme, kad jos bus silpnesnės, bet pamatėme, jog jos taip pat yra labai pajėgios ir niekuo nenusileidžia kitiems. Visi turėjo individualiai stiprių, šoklių, greitų žaidėjų, pasižyminčių gera gynyba.

– Kurių šalių krepšininkai pateikė didžiausią staigmeną?

– Iš tų, su kuriais mums teko kovoti, išskirčiau bulgarus. Nesitikėjome, kad jie žais taip gerai.

– Galbūt jums į akis krito vienas arba keli labai talentingi kitų šalių žaidėjai?

– Tokių tikrai buvo nemažai. Vienas tokių – latvis Arturas Kurucas. Taip pat serbų „centras“ Marko Pecarskis bei vokiečių aukštaūgis Hendrikas Drescheris. Gerų žaidėjų tikrai yra.

– Atsiėmėte naudingiausio turnyro žaidėjo titulą. Ką jums reiškia šis apdovanojimas?

– Dabar man jis yra labai svarbus. Tai man lyg motyvacija dirbti dar daugiau, kad tokių apdovanojimų būtų vis daugiau ir daugiau. Tačiau šio titulo tikrai nebūčiau gavęs be komandos draugų, rinktinės bei akademijos trenerių, kurie su manimi dirba. Šį titulą reikės apginti ir ateityje, kiekviename turnyre.

– Iš Kupiškio į sostinę atsikėlėte prieš mažiau nei dvejus metus. Kaip sekėsi prisitaikyti naujame mieste?

– Pirmasis pusmetis buvo tikrai labai sunkus: be tėvų, be namų, be draugų. Tačiau vėliau Vilniuje atsirado draugų, susipažinau su naujais žmonėmis, pripratau ir ilgesio nebėra. Tėvai atvažiuoja pas mane ir viskas yra gerai. Savarankiškumo pamokos buvo geros (Juokiasi).

– Ar pavyksta rasti laiko mokslams?

– Mokytis reikia, nes be to nieko nebus. Gal kada bus trauma – niekada nežinai kas gali nutikti ir krepšininko karjera pasibaigs. Mokytis reikia ir stengiuosi tai daryti.

– Tobulinatės Šarūno Mačiulionio krepšinio akademijoje. Kokių rezultatų jau davė laikas joje?

– Treneriai rytinėse treniruotėse su manimi dirba tikrai labai daug: geriname metimą, driblingą. Esu jiems už tai dėkingas. Jaučiu, kad tobulėju, bet dar yra kur stiebtis. Treneriai sakė, kad man tikrai padės tai padaryti.

– Kokį žaidimo elementą įvardintumėte kaip stipriąją savo pusę?

– Galbūt prasiveržimą, bet ir jį reikia gerinti. Šiaip patobulinti man reiktų daug ką: metimą, driblingą, žaidimo supratimą, aikštės matymą – viską (Juokiasi).

– Dar prieš porą metų apie jus buvo kalbama kaip apie perspektyviausią krepšininką jūsų kartoje. Ar jaučiate, kad darbui su jumis yra skiriama daugiau dėmesio ir yra dedamos didesnės viltys?

– Net nežinau. Akademijoje su visais stengiamasi dirbti vienodai, tačiau kadangi galima pasakyti, jog gyvenu salėje, į rytines treniruotes vaikštau kiek dažniau. Nebent dėl to galima teigti, kad su manimi užsiimama daugiau.

– Buvote lyginamas su legendiniu krepšininku Š.Mačiulioniu. Ar malonus toks palyginimas?

– Man tai reiškia labai jau, juk ne kiekvieną žaidėją lygina su Šarūnu. Kai apie tave taip kalba, atrodo: „Vou, negali būti, čia – kažkas nuostabaus“. Tai tik prideda noro daugiau sportuoti, dirbti.

– Galbūt po to ėmėte papildomai stebėti Š.Mačiulionio žaidimo įrašus?

– Taip, tikrai taip buvo (Šypsosi). Žiūrėdavau į jį ir kažką iš to pasiėmiau. Labiausiai jo žaidime mane žavi „Eurostepas“.

– Kai jums buvo 14 metų, buvote kviečiamas atvykti į Malagą, mat dėmesį rodė „Unicaja“ komanda. Ar vėliau sulaukėte ir kitų klubų susidomėjimo?

– Nesulaukiau. Tada atvykau į Vilnių ir galbūt visi suprato, kad man čia yra gerai ir iš čia niekur nevažiuosiu. Esu patenkintas būdamas sostinėje, man čia gerai, su manimi dirbama, sportuoju, žaidžiu – viskas puiku.

– Kaip manote, kada jums jau bus metas įžengti į profesionalų krepšinį?

– Tai parodys laikas, dabar apie tai negalvoju. Kai būsiu pasiruošęs, tada ir ateisiu į profesionalų klubą. Gyvenu šia diena ir nežiūriu, kas bus po metų ar dvejų.

„Ilgoji pertrauka“: Gedvilo pagalbos nepriėmęs Javtokas, „Wolves“ projekto ambicijos, išsikreipęs krepšinis, geriausias visų laikų LKL treneris, „Ryto“ sirgalių konfliktas su apsauga ir kas taps 10-a LKL ekipa