T.Delininkaitis: apie nelaimingus graikus, pabėgimą nuo siautėjančių sirgalių, Graikijos pirmenybių lygį ir savo ateitį (7) interviu

32 metų 190 cm ūgio buvęs Lietuvos vyrų rinktinės gynėjas Tomas Delininkaitis 2014–2015 metų sezone sugrįžo į Graikiją. Į šalį, kur šypsenos žmonių veiduose – retas reiškinys, kur komandų sirgaliams varžovų žaidėjų gyvybės neturi didelės reikšmės, o klubus krečia nuolatinės permainos.

Tačiau nepaisant šių neigiamų faktorių, T.Delininkaitis liko patenkintas sezonu Atėnų AEK komandoje ir gyvenimo sąlygomis Graikijoje.

Bendraudamas su didžiausiu Baltijos šalyse krepšinio naujienų portalu Krepsinis.net, T.Delininkaitis pasidalino prisiminimais iš praėjusio sezono, pasakojo apie Graikijos klubų kasdienybę, neprognozuojamą sirgalių elgesį, graikų mentalitetą bei atskleidė, kur norėtų pratęsti savo karjerą.

– Koks buvo tas sezonas Graikijoje?

– Sakyčiau, kad buvo tikrai neblogas sezonas. Žinant tai, kaip pradėjome ir kaip baigėme tą sezoną, vertinčiau jį tikrai neblogai.

– Kas buvo sunkiausia sezono metu?

– Sunkiausia buvo pati pradžia. Kai atvažiavau į AEK komandą, prabėgus porai dienų, keitėsi savininkai ir treneriai. Atrodo, visko buvau matęs krepšinyje, bet lengvas šokas buvo. Tik atvažiavau, sužaidžiau vienerias rungtynes ir po jų iš karto atleido trenerį.

Buvo tokia situacija, kad niekas nežinojo, ar išsilaikys tas AEK klubas, ar bankrutuos. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad atsirado naujas savininkas, atnešė pinigų. Tai turbūt ir buvo sunkiausia. Atvažiavau po trijų mėnesių be krepšinio, norėjosi žaisti, tačiau susiklostė tokia situacija. Toks lengvas šokas tikrai buvo.

– Galbūt net buvo minčių palikti klubą ką tik atvykus?

– Ne. Tokių minčių nebuvo. Paprasčiausiai laukėme ir stebėjome, kas čia bus. Trijų–keturių dienų laikotarpyje viskas išsisprendė. Ačiū Dievui, kad atėjo naujas savininkas su savo investicijomis, pinigais. Po savaitės atsirado ir naujas treneris – Draganas Šakota. Viskas gana greitai išsisprendė.

– Kokį įspūdį paliko tas naujas treneris, kaip sekėsi su juo sutarti?

– Viskas buvo tvarkoje. Tai yra geras treneris ir kaip žmogus, ir kaip strategas. Tiesiog situacija buvo tokia, jog jis visada minėdavo, kad žaidėjus renkasi pats. Dabar atvyko į komandą vidury sezono, nebėra taip lengva kažką keisti. Iš pradžių, ta situacija tikrai buvo tokia nelengva. Kol susidėliojo visi taškai ant „i“, praėjo visas mėnuo.

Gavome naujas aprangas tik sezono pabaigoje. Viskas turėjo būti daroma iš naujo. Jie viską pradėjo praktiškai nuo nulio.

– Koks jūsų paties vaidmuo buvo numatytas šioje komandoje: įžaidėjo ar labiau atakuojančio gynėjo?

– Prie pirmojo trenerio mane ėmė kaip įžaidėją, tačiau atėjus naujam strategui, jie pasirašė sutartį su graiku įžaidėju, vėliau, prieš sezono pabaigą, sudarė kontraktą su amerikiečiu įžaidėju. Taigi mano vaidmuo prie naujo trenerio buvo labiau kaip atakuojančio gynėjo.

– Kaip legionieriui, ar buvo keliami kažkokie aukštesni reikalavimai?

– Atėjo naujas savininkas su trejų metų programa. Kai aš atvažiavau, mūsų komanda buvo vienuoliktoje vietoje. Mūsų tikslas buvo patekimas į atkrintamąsias varžybas. Diena po dienos treneris pradėjo ieškoti geresnių žaidėjų, pasirašė sutartį su Popsu Mensah-Bonsu, vėliau – su Maliku Hairstonu, dar vėliau – su dar vienu žaidėju. Su tais krepšininkais tapome tikrai grėsminga ekipa. Tiek su „Panathinaikos“, tiek su „Olympiacos“ žaidėme kaip lygūs.

Planas patekti į atkrintamąsias vėliau virto planu sezoną pabaigti trečioje vietoje. Tas tikslas buvo tikrai realus, tačiau viskas baigėsi kaip baigėsi. Nesugebėjome nugalėti PAOK namie, išvykoje pralaimėjome Kretos komandai. Likome penkti reguliariajame sezone. Atkrintamosiose susitikome su Salonikų „Aris“ ir šią seriją pralaimėjome 1:2.

– Praeityje turėjote finansinių nesutarimų su kai kuriais klubais. Ar AEK pilnai su jumis atsiskaitė?

– Viskas buvo gerai. Jokių problemų tikrai nebuvo.

– Graikijoje rungtyniaujate jau ne pirmą kartą. Galbūt jums pati šalis prie širdies, žmonių gyvenimo būdas, mentalitetas?

– Kiek žmonių, tiek nuomonių. Man graikai paliko tokių be nuotaikos žmonių įspūdį. Jie visada nepatenkinti, jiems viskas blogai, visada susiraukę. Šypseną jų veiduose pamatysi labai retai. Važiuojant automobiliu, neduok Dieve, kažką ne taip padarysi, jie tave iškeiks.

Teko žaisti Ispanijoje, Turkijoje. Turkai tikrai yra daug šiltesni, mielesni. Daugiau šypsosi. Žinoma, melagiai yra ir tie, ir tie. Tačiau man iš tų trijų šalių graikai paliko labiausiai neigiamą įspūdį. Negaliu sakyti, kad jie blogi žmonės, tačiau iš jų sklinda tokia negatyvi energija. Ateidavai į tą rūbinę, visi graikai nepatenkinti, kažkas blogai. Jausmas, kad jie būtų pardavę visą savo gyvenimą.

– Tai tikriausiai nebuvo lengva su tais vietiniais graikais komandoje ir sutarti?

– Aš gal esu labiau toks tauškalius, tai man dėl to problemų nebuvo. Tačiau kas liečia komandinę atmosferą, tikrai galiu pasakyti, kad pas mus komandos nebuvo.

– Kokia yra pati Graikijos lyga, jos pajėgumas?

– Viskas priklauso nuo piniginio atžvilgio. Jeigu klubai turi pinigų, jie pajėgūs nusipirkti geresnius žaidėjus ir automatiškai lyga tampa pajėgesnė. Galiu pasakyti, kad lyga yra tikrai nebloga, nors, žinoma, nėra iš pačių stipriausių. Manau, kad kitais metais ji bus dar stipresnė, nes kiek girdėjau PAOK futbolo klubo savininkas nori perimti krepšinio komandą, į „Aris“ ateina naujas savininkas, kuris atneša nemažai pinigų. Mano buvusios komandos AEK savininkas liks ir kitiems metams. Taigi ateinantį sezoną jau penkios komandos, įskaitant „Panathinaikos“ ir „Olympiacos“, bus Eurolygos lygio. Dėl to lyga automatiškai sustiprės. Reikia pripažinti, kad neblogos ir tų mažesnių miestų komandėlės. Išvykoje tikrai reikia paprakaituoti, kad laimėtum.

– Kalbama, kad Graikijoje vyrauja betvarkė organizuojant čempionatą, tramdant siautėjančius sirgalius. Ar tikrai viskas ten taip neprognozuojama, neprotinga?

– Jeigu mūsų aikštelėje vyksta rungtynės tarp tų pagrindinių klubų, tai visada yra ištiesiamas aukštas tinklas, kuris turi sulaikyti į aikštelę skriejančius butelius ir kitus daiktus. Tačiau kitose arenose būna kitokia situacija.

Pavyzdžiui, žaidėme išvykoje su „Aris“, pirmavome dešimčia taškų ir tada iš tribūnų pasipylė į aikštelę buteliai, monetos ar žiebtuvėliai. Rungtynės buvo nutrauktos apie keturiasdešimt minučių.

Man išties keista ši situacija. Juk ne pirmi metai tokie dalykai vyksta, tačiau niekas nesiima kažkokių priemonių. Tas man buvo labiausiai keista.

– Ar yra tekę susidurti su agresyviu varžovų sirgalių elgesiu, nukentėti?

– Teko. Neatsimenu su kuria komanda rungtyniavome, tačiau jau po rungtynių teko bėgti į rūbinę, kad liktum sveikas. Pasilenkęs ir užsidengęs galvą bėgau ir nepamačiau vieno tų policininkų su skydais. Atsitrenkiau į jį ir galva trinktelėjau į jo diržo sagtį. Tai šiek tiek nusibrozdinau galvą. Incidentas buvo nelabai skausmingas, tačiau žinoma, nemalonus.

– Už aikštelės ribų kažkokių konfliktų su kitų Atėnų komandų sirgaliais nėra buvę?

– Žaidėme toje pačioje arenoje, kur žaidė ir „Panathinaikos“. Tai prieš jų rungtynes mūsų vadovybė stengdavosi treniruotę surengti kaip įmanoma anksčiau, kad kuo anksčiau pabaigtume ir spėtume palikti tą areną.

Buvo vienas incidentas su vienu iš mūsų jaunų žaidėjų. Mes baigėme treniruotę prieš „Panathinaikos“ rungtynes, tačiau jis dar nusprendė padirbėti treniruoklių salėje. Jis ten dar valandą užsibuvo. Tada išėjo su mūsų klubo atributika ir jį pamatė „Panathinaikos“ sirgaliai. Vaikiną apsupo septyni ar aštuoni tie „Panathinaikos“ gerbėjai. Jam pasisekė, kad šalia buvo policijos ekipažas, kuris greitai įsisodino tą vyruką ir saugiai išvežė.

O kas liečia miestą, tai incidentų kažkokių nebuvo. Visi domisi tuo krepšiniu, o sportininkai išsiskiria. Prieina, paklausia, kur sportuoji, už ką žaidi. Atsakai, o jie sako, kad aš esu „Olympiacos“ ar „Panathinaikos“, ar AEK gerbėjas. Tą jie visada pabrėždavo, tačiau kažkokių užgauliojimų nėra buvę.

– Koks susidomėjimas krepšiniu, lyginant su futbolu?

– Futbolas, žinoma, populiaresnis nei krepšinis. Tačiau viskas priklauso nuo rezultatų. Pradžioje į mūsų rungtynes rinkosi 3–4 tūkstančiai žiūrovų. Kai tapome geresnė komanda, kai įsigijome tuos žaidėjus, nuo to laiko mes pralaimėjome vos dvejas rungtynes namuose: „Panathinaikos“ ir sezono gale prieš PAOK. Kai pradėjome rodyti rezultatus ir iš vienuoliktos vietos pradėjome kilti vis aukščiau, į mūsų rungtynes ėmė rinktis po 8–9 tūkstančius sirgalių.

Bendrai AEK gerbėjų yra nemažai. Šis klubas yra garsus, turintis gilią praeitį. Juo labiau, kad AEK priklauso į futbolo susitikimą Europoje atėjusių sirgalių rekordas. Į kažkurį tai finalą, kai jie žaidė tame olimpiniame stadione, buvo susirinkę, atrodo, 80 tūkstančių žiūrovų.

– Kalbant apie ateitį, ar nebuvo kažkokių kalbų su AEK dėl sutarties pratęsimo?

– Kažką jie buvo užsiminę, tačiau aš toks žmogus: niekada netikiu kalbomis. Sakiau, kad kai padėsite popierių ant stalo, tada bus kažkokia kalba. Kalbėti yra viena, daryti yra kita. Klubas tai tikrai norėtų, bet, žinote, turi norėti ir treneris.

– Kokie prioritetai bus renkantis naują karjeros stotelę?

– Norėtųsi tęsti karjerą ten, kur šilčiau. Norėčiau sugrįžti į Turkiją, nes lyga dabar yra tikrai pajėgi. Ten ir gyvenimo sąlygos yra geros. Juo labiau, kad mano šeimynai tai aktualu. Ji yra labai serganti, tad oras tiek Turkijoje, tiek Graikijoje labai tiko. Su vaikais nebuvo jokių problemų praktiškai dvejus metus. Tik grįžtame į Lietuvą, iš ligoninių neišeiname.

– Varianto tęsti karjerą Lietuvoje tikriausiai nepernelyg svarstote?

– Negaliu kategoriškai sakyti, kad ne. Tačiau aš nematau perspektyvos: „Žalgiris“ turi puikių žaidėjų, „Lietuvos rytas“ – irgi. O kiti variantai – nežinau. Šiaip esu atviras visiems pasiūlymams, tačiau kaip bus, bus matyti. Dabar beprasmiška kažką šnekėti. Neatmetu galimybės rungtyniauti Lietuvoje, bet norėtųsi žaisti ten, kur šilčiau.

„Ilgoji pertrauka“: Pasvalio ateitis, Antetokounmpo požiūris į krepšinį, „Lietkabelio“ „kaltieji“, klaustukas dėl „Šiaulių“ lietuvių, pagirtinas „Nevėžio“ darbas, kontraktą užsitarnavęs Kostičius ir „CBet“ vadybos darbo atspindys