Sporto psichologė: kartėlio jausmas skatina mąstyti (12)

Nors krepšinio treneriai prieš rungtynes daug kalba apie žaidėjų psichilogiją, sporto psichologija - ne dažnai Lietuvoje girdima sąvoka. Sporto psichologo kabinete - ištiesiamas minkštas krėslas ir televizoriaus ekranas. Jame į konsultacijas atėję sportininkai stebi savo varžybų ar pasirodymų įrašus ir juos analizuoja. Apie sporto psichologijos reikšmę, jos situaciją Lietuvoje bei sportininkų baimes ELTA kalbėjosi su Lietuvos olimpinio sporto centro sporto psichologe Lina Vaisetaite.

ELTA: Su sportu nesusiję žmonės, ko gero, net ir nėra girdėję apie Jūsų darbą. Kas yra ta sporto psichologija?

L. Vaisetaitė: Tai psichologijos atšaka, padedanti sportininkams optimizuoti savo pasirodymą - kiek ir kaip galima jį pagerinti. Žinoma, didelė dalis sportinio pasirodymo priklauso nuo techninio, fizinio pasirengimo, tačiau yra ir kitas aspektas. Gali būti labai geros sportinės formos, tačiau varžybų dieną štai kažkas negerai, kažkas "neina", ir viskas. Tai jau psichologiniai dalykai.

Be to, sporto psichologija padeda pasiekti geresnių rezultatų treniruotėse. Jei treniruojamasi tik fiziškai, neįtraukiant psichologinio aspekto, treniruotės efektas yra, tarkime, 90 procentų to, ką žmogus gali pasiekti. Psichologija padeda šį skaičių padidinti arba galutinį sportininko rezultatą padidina kokia milisekunde. O sporte sekundės dalis ar 0,1 taško kartais reiškia labai daug.

Kita situacija: sporte nusistovi rekordai, ilgą laiką jų niekas nepagerina. Taip yra dėl to, kad sportininkų sąmonėje užsifiksuoja mintis, kad tas rezultatas yra geriausias įmanomas. Paskui rekordą pagerina vienas, tada kitas - atsiranda suvokimas, kad tai įmanoma. Sporto psichologija orientuota į tai, kaip padėti žmonėms dar geriau įgyvendinti savo potencialias galimybes.

ELTA: Kuo sporto psichologija skiriasi nuo įprastos psichologijos?

L. Vaisetaitė: Tai visai kita sritis nei klinikinė ar pedagoginė psichologija. Bendras sąlyčio taškas - dirbame su žmogaus elgesiu ir psichika. Bazinės žinios - kas yra žmogus, kaip jis funkcionuoja, tos pačios, tačiau sporto psichologija neturi nieko bendro su sutrikimų gydymu. Dirbame su sportininkais, kurie yra sveiki žmonės, jie kaip ir kiekvienas turi savų baimių, nerimo, abejonių. Mokome juos suvaldyti save tomis situacijomis, kai to labiausiai reikia, kad emocijos neprasiveržtų tada, kai reikia likti ramiam, susikoncentravusiam ir tiesiog dirbti savo darbą. Metaforiškai sakant, imame sveiką žmogų ir darome dar sveikesnį.

ELTA: Kiek sporto psichologija išplėtota Lietuvoje?

L. Vaisetaitė: Su sporto psichologais mūsų šalyje sunku. Pirma, jų nėra daug, antra - nėra didelio poreikio. Tikrai ne kiekviena krepšinio ar rankinio komanda į mus kreipiasi. Turime asociaciją, joje apie 20 narių. Tai plataus profilio specialistai - medikai, masažuotojai ir kiti, bet tikrųjų sporto psichologų yra labai nedaug. Sovietų Sąjungoje ši sritis visai neprastai gyvavo. Vėliau 10-15 metų buvo štilis, dabar vėl po truputį atsigauna, nors sporto psichologai Lietuvoje neruošiami.

ELTA: O kaip įveikiate visuomenėje vis dar gajų stereotipą, kad psichologas reikalingas tik psichiškai nesveikiems asmenims?

L. Vaisetaitė: Iš tiesų dar bijomasi žodžio "psichologas". Iš dalies dėl informacijos trūkumo - sportininkai dažnai tiesiog nežino, ką mes čia veikiame. Atėjusieji dažnai nustemba ir džiaugiasi, kai supranta, jog neplepame apie šį bei tą, kad konkrečiai ieškome būdų, kaip pagerinti jų sporto rezultatus. Gerai, kai pas mus apsilankę papasakoja draugams, - šie tuomet labiau mumis pasitiki.

Jei komanda ar sportininkas jaučia, kad su viskuo susitvarko pats, tai, ką jis padaro, yra būtent tai, ko jis ir nori - psichologas nereikalingas. Blogai tada, kai atsikeli rytą su siaubu akyse: šiandien varžybos, ir neturi įgūdžių, kaip su tuo susitvarkyti. Tuomet mes galime padėti. Tačiau nereikia tikėtis, kad psichologas patars, kaip reikia gyventi - priešingai, mes ieškome atsakymo pačiame žmoguje, mokome jį būti už save atsakingą.

ELTA: Norėtume įsivaizduoti, kaip vyksta konsultacija...

L. Vaisetaitė: Pirmasis susitikimas labai priklauso nuo to, ar sportininkas atėjo savo iniciatyva, ar atsiųstas trenerio. Pastaruoju atveju jis sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir pareiškia, kad jam "nereikia, bet treneris liepė". Tada prašau papasakoti, kas konkrečiai jam sporte nesiseka. Jei "užsikabina", ateina dar, jei jaučiasi įvykdęs pareigą treneriui - atsisveikiname. Visai kitoks darbas, jei sportininkas žino, ko atėjęs. Mokomės kontroliuoti savo reakcijas, psichologinių įgūdžių - atsipalaidavimo, mobilizavimo, t. y. savęs suaktyvinimo.

Du kraštutinumai: prieš startą sportininkas mieguistas, apatiškas arba atvirkščiai - labai jaudinasi, delnai prakaituoja, mintys laksto kaip pašėlusios. Jei darote kažką "miegodamas", gerai nepadarysite, per didelis jaudulys taip pat kenkia. Reikia rasti optimalią būseną, kai širdis truputį daužosi, nes šiandien - nekasdienė diena, tačiau žmogus užtikrintas savo jėgomis, žino, kad pasieks savo tikslus. Treniruočių metu sportininkas mokosi ne tik mesti baudas, bet ir joms nusiteikti, ne tik kuo greičiau nuplaukti 100 metrų, bet ir paruošti save tam psichologiškai.

Su patirtimi jaudulys mažėja - žmogus atranda būdų susitvarkyti su jauduliu. Tačiau galimas kitas variantas: prieš vieną startą žmogus labai jaudinosi, todėl kitą kartą jis bijo, kad tai pasikartos. Greičiausiai taip ir nutinka - startinis jaudulys atsitempia kaip šleifas, tarsi išmokta programa. Ir nors rezultatai galbūt neblogi, žmogus žino, kad be jaudulio jie būtų dar geresni. Jei jis nesusiima ir nepradeda kažko keisti šioje grandinėje, jaudulys nedingsta ir neigiamai veikia rezultatus.

Kitas pavyzdys: nuo septynerių metų sportuojantis vaikas pas mane ateina sulaukęs 17-os. Vadinasi, jis turi 10 metų patirtį, ir jei per juos vien mintis apie varžybas jam sukeldavo baimę, dabar reikia tai pakeisti. Bet juk negalima per savaitę pakeisti to, kas formavosi dešimtmetį! Tam reikia laiko, bet ne visi tai supranta. Klaidinga tikėtis, kad per vieną susitikimą išspręsime visas susikaupusias problemas.

ELTA: Kokie psichologiniai trukdžiai labiausiai kenkia geriems sporto rezultatams?

L. Vaisetaitė: Be konkurencijos pirmoje vietoje yra priešstartinis jaudulys. Taip pat - bendravimo su komandos nariais ar treneriais problemos. Pasitaiko motyvacijos stoka - treniruotė tarsi darbas, nebelieka vidinio noro. Kitas svarbus aspektas - Lietuvoje labai sunku suderinti sportą su kitomis sritimis - šeima, darbu, mokslais. Jei nesi aukščiausio lygio sportininkas, iš sporto nepragyvensi. Kyla prioritetų klausimas: kas man svarbiau? Privalai rinktis, o tai sunku, nes iš kiekvienos srities patiri spaudimą: vyras priekaištauja, kad nuolat esi varžybose, o ne su juo, jei rytoj laukia egzaminas, pyksta treneris - varžybos ant nosies ir t.t. Mokomės, kaip susitvarkyti su spaudimu.

ELTA: Kaip patyrus nesėkmę susidoroti su nusivylimo jausmu?

L. Vaisetaitė: Po kiekvienos nesėkmės aplanko nusivylimo, kartėlio jausmas, tačiau jis nėra toks jau blogas, nes skatina analizuoti, mąstyti ir nuspręsti, kad kitą kartą susiklosčius tokiai situacijai elgsiesi kitaip. Tai tam tikras pasiruošimas. Bėda tuomet, jei kartėlis pasidaro neracionalus, pradedi save kaltinti ir bijoti. Reikia išmokti pasimokyti iš to, ką padarei blogai, tačiau tą emocinį krūvį patariame išgyventi, kad jis praeitų, jo neužslopinti savyje. Startas jau praėjo, keičiu tai, ką galiu pakeisti, ko negaliu - palieku. Po nesėkmės svarbiausias dalykas - kaip informacija perdirbama ir kas iš to pasiimama. Jei padarei klaidą - stenkis, kad nebūtų antros, jei padarei antrą - nedaryk trečios. Žinoma, tokios emocijos nemalonios, bet reikalingos kaip ir džiaugsmas ar meilė. Jos pastūmėja pažiūrėti giliau pažiūrėti į tuos dalykus, paanalizuoti, į kitą startą eiti pasiruošus tokioms situacijoms, o ne su našta "siaubas, vėl blogai pasirodysiu".

„Ilgoji pertrauka“: Gedvilo pagalbos nepriėmęs Javtokas, „Wolves“ projekto ambicijos, išsikreipęs krepšinis, geriausias visų laikų LKL treneris, „Ryto“ sirgalių konfliktas su apsauga ir kas taps 10-a LKL ekipa