Š.Marčiulionis: Valančiūnas čempionate neturės tokios prabangos kaip NBA, nes čia pergalės kaina – aukštesnė (7)

Ko iš tiesų verta tik graikams per 11 kontrolinių mačų pralaimėjusi Lietuvos krepšinio rinktinė? Šarūnas Marčiulionis įsitikinęs, kad ji Slovėnijoje gali užlipti ant pakylos, jei Europos čempionate pagerins gynybą.

Lietuviams liko vienintelė repeticija laukiant Europos čempionato kovų. Prieš kelionę į Slovėniją Lietuvos krepšininkai sekmadienį Kaune su Gruzijos rinktine žais paskutines kontrolines rungtynės.

Rengdamiesi Europos pirmenybėms Jono Kazlausko auklėtiniai laimėjo 10 iš 11 dvikovų, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.

Ketvirtadienio vakarą Atėnuose jie lengvai 94:73 įveikė Bosnijos ir Hercegovinos rinktinę, pergalingai užbaigę trijų kontrolinių mačų seriją Atėnuose.

Per pirmąsias Akropolio turnyro rungtynes lietuviai 79:63 nugalėjo Italiją, po to 62:80 pralaimėjo Graikijai.

„Tai buvo darbinės rungtynės su rimčiausiais varžovais. Žaidimas šiek tiek nesusiklostė Linui Kleizai, todėl išsibalansavo ir visa komanda”, – atkreipė dėmesį Š.Marčiulionis, analizuodamas vienintelį lietuvių pralaimėjimą per kontrolines dvikovas.

Seulo olimpinis čempionas buvo išrinktas naudingiausiu „EuroBasket 1995” žaidėju ir triskart su Lietuvos rinktine lipo ant garbės pakylos, kai 1992-ųjų Barselonos ir 1996-ųjų Atlantos žaidynėse iškovojo bronzos, o 1995-ųjų Europos pirmenybėse – sidabro medalius.

Legendinis 49-erių krepšininkas yra įsitikinęs, kad dabartinė Lietuvos rinktinė taip pat pajėgi iškovoti Europos pirmenybių medalius, tačiau privalo pagerinti savo veiksmus ginantis.

– Užsiminėte, kad lietuviai pralaimėjo Graikijos ekipai, nes L.Kleizai pasitaikė prastoka diena. Ar dabartinė mūsų rinktinė priklausoma nuo jo formos? – „Lietuvos ryto” žurnalistas pasiteiravo Š.Marčiulionio.

– L.Kleizai turbūt ne be reikalo yra patikėtas komandos lyderio vaidmuo. Linas yra alkanas krepšinio. Po sudėtingo sezono NBA jis pats buvo nepatenkintas savo žaidimu. Dabar jam suteiktas rinktinės lyderio statusas, ir net būdamas ant suolo jis daro įtaką kitiems. Jis yra mūsų rinktinės žaidimo stabilizatorius. Nuo jo žaidimo labai priklauso ir kitų žaidėjų psichologinė būklė.

– Pastarąjį kartą ant nugalėtojų pakylos lietuviai lipo 2010-aisiais, kai pasaulio čempionate laimėjo bronzą. Tuomet dar Kęstučio Kemzūros vadovaujamai rinktinei sėkmę lėmė greitas, atakuojantis krepšinis. J.Kazlauskas iš žaidėjų dabar reikalauja daugiau apgalvotų veiksmų, bet ar akademiškesnis stilius parankus jaunosios kartos krepšininkams?

– Po savo lenta atkovojęs kamuolį visuomet gali traukti į priekį. Niekas netrukdo to padaryti ir greitai atakuoti, sukurti aštrių situacijų. Bet krepšinis yra detalėms labai jautrus žaidimas. Čia netrūksta niuansų. Pavyzdžiui, jeigu krepšio lankas kietesnis, net dėl to galima turėti kur kas daugiau galimybių greitai atakuoti. Mat tuomet atšokusį kamuolį dažniau pagriebs vidutinis gynėjas, o ne komandos „centras”. Dabar tikrai rinktinėje niekas nerėkia žaidėjams nuo suolo, kad jie privalo užtraukti rankinį stabdį. Neabejoju, Jonas Kazlauskas nesako: tu tik nebėk, tu tik neaštrink žaidimo. Ne taip paprasta viską įvertinti, kodėl kartais pritrūksta progų greitam žaidimui. Galbūt vėluoja pirmasis perdavimas atkovojus kamuolį, todėl nėra ir to traukimo į priekį.

– Kokios pagrindinės šios rinktinės stiprybės?

– Gera priekinė linija. Individualūs veiksmai, kai mūsų dičkiai gali įmesti iš toliau. Vos tik koks Brolis (Kšyštofas Lavrinovičius. – Red.) gauna kamuolį, varžovas privalo nuolat būti prie jo. Visi mūsų priešininkai mato ir žino: geriau lietuvių aukštaūgiams leisti veržtis po krepšiu nei leisti mesti tritaškius. Kamuolio perdavimas į baudos aikštelę Jonui Valančiūnui irgi – mūsų privalumas. Aišku, tik tada, kai teisingai ir laiku tą kamuolį perduodi, o Jonas tinkamai įvertina situaciją. Kai varžovai priversti prieš jį dvigubinti savo gynybą, gauname daugiau erdvės ir galimybių laisviems mesti tuos pačius tritaškius. Gaila, kad Donatas Motiejūnas kol kas dažniau atsidurdavo ne savo vietoje. Jis tikrai negali būti „trečiojo” pozicijoje ir turi žaisti arčiau krepšio. Donatas privalo ištraukti varžovų gynėjus iš baudos aikštelės. Kai jis per daug atsitraukęs, mes bemat prarandame visą savo ūgį po krepšiu.

– Šįmet J.Valančiūno vaidmuo rinktinėje daug svarbesnis. Ar jo žaidimas pateisina lūkesčius?

– Aišku, kad Jonas Europos čempionate neturės tokios prabangos kaip NBA. Ten žaidi net 82 rungtynes, todėl gali dažniau ir pramesti, ir turėti prastesnių dienų. Europos čempionate kiekvienas metimas yra svarbus. Pergalės kaina tokiame turnyre gerokai aukštesnė. Jonas privalo daug rimčiau įvertinti kiekvieną savo veiksmą. Jam reikia susikaupti.

– Rinktinėje yra net šeši pajėgūs aukštaūgiai. Ar visus juos verta vežtis į Slovėniją?

– Bet visi mūsų dičkiai yra nusipelnę būti rinktinėje. NBA mes dažnai aikštėje naudojome tokią sistemą „point forward” (įžaidėjas puolėjas. – Red.), kai kamuolį įžaisdavo ir atakas kurdavo ne gynėjas, o puolėjas. Kiekvienas mūsų krašto puolėjas – L.Kleiza, Jonas Mačiulis arba Martynas Pocius, gavęs kamuolį ties tritaškio lanku, taip pat gali pradėti ataką ir ką nors sukurti. Nebūtinai tai privalo daryti tik mažiukai. Taip galima įžaidėją išvaduoti nuo įtampos. Bet kiek mes būsime lankstūs? Jei mūsų didieji gali išsivarinėti kamuolį, tuomet viskas gerai.

– Kur slypi didžiausias pavojus rinktinei?

– Per mačą su Graikija visi atrodė lėtoki. Praleidome krūvą taškų iš baudos aikštelės, o graikai daug perdavimų atliko net nuo žemės. Bet gal čia yra toks graikų žaidimo fenomenas: kai jiems pavyksta tiek daug perdavimų atlikti baudos aikštelėje, jie jaučiasi labai užtikrinti. Šiose rungtynėse paprasčiausiai neveikė mūsų gynyba, nes žaidėjai nuolat vėluodavo padėti vienas kitam. Todėl graikai taip nardė ir darė, ką norėjo. Šiandien pagrindinė rinktinės problema – gynyba. Kai žaidi su rimta komanda, ginantis pagalba privalo ateiti laiku. Graikams pralaimėjome 18 taškų (62:80), o jie pataikė tik 2 iš 17 tritaškių. Kas būtų, jeigu jie dar būtų sumetę ir tuos laisvus metimus? Europos čempionate viskas priklausys nuo gynybos. Aišku, ten iš pradžių daug tokių varžovų kaip Graikija nebus. Vassilis Spanoulis – išskirtinis įžaidėjas. Moka įlįsti, puikiai valdo savo kūną ir atlieka gerus perdavimus. Aš taip gerai perdavimų įlindęs tikrai neatiduodavau nuo žemės. (Šypteli.)

– Kur yra mūsų rinktinės žaidimo rezervai?

– Stabilesni metimai. Sukurti situacijas atakuoti tikrai yra kam. Jeigu gynybą prieš J.Valančiūną varžovai dvigubins, kas nors iš mūsų dičkių visada bus laisvas. Jam tereikės pataikyti. Jeigu tritaškius mesime geresniu negu 40 proc. taiklumu, būsime tikrai pavojingi.

– Ar ši rinktinė gali užlipti ant pakylos?

– Šiandien tokių galimybių tikrai yra. Pirmosios trejos rungtynės Slovėnijoje bus kertinės psichologine prasme. Ypač pirmasis mačas su serbais. Tuomet ir pamatysime, kaip iš tiesų atrodome žaisdami su pajėgiais varžovais, nes serbai turėtų būti pirmajame penkete.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra