Š.Marčiulionis: Lietuvos krepšinio rinktinei kartelė iškelta per aukštai (15)

„Tauta turi suprasti, kad komanda negali visada laimėti tik prizines vietas. Šiandien mūsų rinktinei kartelė užkelta aukštai. Mes esame įsimylėję savo krepšinį, tačiau nematome, kokios pajėgios kitos lygos ir rinktinės“, - apie didžiulius Lietuvos krepšinio gerbėjų lūkesčius kalbėjo Šarūnas Marčiulionis.

Išskirtiniame interviu lrytas.lt Š. Marčiulionis kalbėjo ne tik apie realybės neatitinkančius lūkesčius, rinktinės treneriui reikalingas savybes, bet ir apie šalies krepšinį kamuojančią įžaidėjų problemą.

„Krepšinis turi sekti futbolo pavyzdžiu. Čia viskas sukasi apie pinigus. Čia nereikia emocijų, viskas yra susiję su pinigais. Juk niekas dabar nepriekaištauja, kad geriausi futbolininkai olimpiadoje nežaidžia“, - paklaustas apie siūlymą į olimpiadą siųsti tik jaunus krepšininkus sakė Barselonos žaidynių, kur iškovojo bronzos medalį, paminėjimą švenčiantis Š. Marčiulionis.

- Lietuvos krepšinio sirgaliams šiuo metu labiausiai rūpi, kas treniruos šalies rinktinę. Kol kas nėra aišku, ar ekipai diriguos naujas strategas, ar darbą tęs Kęstutis Kemzūra. Kuluaruose kalbama, kad į trenerio kėdę sės naujas žmogus. Koks, jūsų manymu, turėtų būti Lietuvos krepšinio rinktinės strategas?

- Pirmiausia, tai treneris turi būti gerbiamas. Žaidėjai jam turi jausti pagarbą. Jis turi būti autoritetas. Labai svarbu, kad strategas suvoktų, jog tai – ne vienerių metų darbas. Dabar vyksta kartų kaita. Turėsime spragą įžaidėjų grandyje. Priekinė linija yra jauna. Būtent todėl treneriui reikės galvoti apie kitokį žaidimo braižą.

- Lietuvos krepšinio aistruoliai tikėjosi, kad šalyje vykusiame Europos čempionate nuskinsime mažiausiai bronzą, tačiau užėmėme tik penktąją vietą. Krepšininkams vykstant į Londoną taip pat buvo kalbama apie medalius, tačiau rezultatai nuvylė dar labiau – užėmėme aštuntąją vietą. Galbūt pats laikas pažiūrėti realybei į akis ir sumažinti lūkesčius?

- Kartelė užkelta. Tauta turi suprasti, kad komanda negali visada laimėti tik prizines vietas.

Aš pamenu tokią juokingą istoriją. Turėjome vykti į Atlantos žaidynes (šioje olimpiadoje gerbėjai paskutinį kartą matė kartu žaidžiančius Arvydą Sabonį ir Š. Marčiulionį. Lietuviai iškovojo bronzą. – Red.).

Vyko išlydėtuvės. Tuomet vedėjas atsisuko į žmones ir sušuko: „Ko mes galime jiems palinkėti? Gal aukso?“ Ir tada visi pradėjo šaukti: „Aukso, aukso, aukso!“

Juk mes tada vykome į Atlantą. Į JAV (juokiasi). Tokie momentai ir parodė, kad ne visada jaučiame realybę. Galbūt mes per mažai matome kito krepšinio? Esame įsimylėję Lietuvos krepšinį, tačiau nematome, kokios pajėgios kitos lygos, rinktinės.

Martynas Suslavičius, lrytas.lt