"Š.Marčiulionio krepšinio akademijos" direktorius J.Tumėnas: tikėjau, kad galime patekti į NKL finalinį ketvertą (1)

Ateinantį savaitgalį (04.14-15) keturios pajėgiausios Nacionalinės krepšinio lygos (SmsCredit.lt-NKL) komandos – Kauno „LKKA-Atletas“, Klaipėdos „Nafta-Universitetas“, Vilniaus „Statyba“ bei Kauno „Žalgiris-Sabonio krepšinio centras“ – Garliavoje išsiaiškins, kuri šių ekipų užkops ant aukščiausios pakylos ir bus tituluota Lygos čempione. Vilniaus „Š.Marčiulionio krepšinio akademijai“ iki finalinio ketverto pritrūko vieno žingsnelio – sostinės klubas ketvirtfinalyje po atkaklios bei įnirtingos kovos bendru 6 taškų skirtumu (85:87, 92:96) dukart nusileido „LKKA-Atletui“ ir drauge su kitomis 1/4 finalo slenksčio neperkopusiomis ekipomis –Marijampolės „Sūduva“, Joniškio „Delikatesu“, Radviliškio „Radviliškiu-Juodeliais“ – 16 komandų turnyrinėje lentelėje nominaliai pasidalino 5-8 vietas.

Apie prabėgusį sezoną kalbamės su „Š.Marčiulionio krepšinio akademijos“ komandos direktoriumi, klubo vadovu Juozu Tumėnu.

- Čempionato pradžia „akademikams“ nebuvo labai sėkminga – komanda gerokai buksavo, per pirmuosius du ratus pralaimėjusi 17 kartų ir laimėjusi tik 13 sykių (12 vieta). Vėliau žaidimas pagerėjo, Antrojoje grupėje, nukovę beveik visus priešininkus, užemėt antrąją vietą (10-oji vieta bendrojoje įskaitoje), prasibrovėte į atkrintamąsias varžybas ir sugebėjote nukauti poroje favoritais laikytą „Mažeikių“ ekipą. Deja, nepasisekė ketvirtfinalio serijoje... Keliais žodžiais apibūdinkite pakilimo antrojoje pirmenybių pusėje priežastis.

- Iš tiesų, pirmoji sezono dalis buvo sudėtinga - patyrėme keletą skaudžių pralaimėjimų, mūsų jaunus žaidėjus išmusių iš pusiausvyros, vis nesisekė laimėti išvykose... Nesitikėjome, jog tapsime turnyro autsaideriais. Trūko psichologinio stabilumo, pasitikėjimo savo jėgomis, susižaidimo... Teko komandą papildyti keliais patyrusiais žaidėjais, dėl objektyvių priežasčių įvyko pokyčių ir trenerių štabe – nusprendėme, jog akademijos treneriai G.Pocius ir R.Penikas daugiau dėmesio skirs moksleivių krepšiniui, o komandai NKL‘e vadovauti pakvietėme buvusį Š.Marčiulionio bedražygį Lietuvos rinktinėje G.Markevičių. Po truputį žaidimą sustygavome ir nedaug trūko, kad būtumę kovoję dėl apdovanojimų.

- Pamėginkite pažymiu įvertinti sezoną – vis dėlto jis buvo geras ar prastas?

- Apibendrintai tarus, už pirmąją sezono dalį rašau silpną šešetą, už antrąją – stiprų devynetą, o dešimtuką būčiau skyręs už galimybę varžytis Garliavoje... Yra toks posakis: „Apetitas kyla bevalgant“. Prisipažinsiu, tikėjau, kad galim patekti į finalinį ketvertą... Kita vertus, kai pagalvoju, kokias komandas, nestokojusias ambicijų ir deklaravusias aukštus tikslus, palikome sau už nugaros – Vilniaus „Perlą-MRU“, Molėtų „Ežerūną-Karį“, „Mažeikius“, Jonavos „Triobet“, - ar galiausiai tapome tokių ekipų, kaip „Sūduva“, Radviliškis-Juodeliai“ ir „Delikatesas“, bendradaliais, manau, sezonas nebuvo blogas...

- Ketvirtfinalio serija su „LKKA-Atletu“ virto tikru trileriu. Kokios mintys pirmiausia aplankė iškart po antrųjų pralaimėtų rungtynių, kai tapo aišku, jog sezonas baigtas?

- Negeros mintys... Esu emocingas žmogus, ir nuotaika po finalinės sirenos buvo labai prasta. O kam patinka pralaimėt, ypač, kai žnai, jog turėjai galimybių nugalėt?.. Mąsčiau, kad tiek rungtynėse su kauniečiais, tiek per visą sezoną parodėme ne viską, ką galėjome, neatskleidėme potencialo. Juk komandos sudėtis gera – ne vienas LKL duonos ragavęs žaidėjas, talentingi Š.Marčiulionio krepšinio akademijos auklėtiniai, įvairių amžiaus grupių rinktinių nariai...

- Tad ko pritrūko iki finalinio ketverto? Kodėl neįveikėte „LKKA-Atleto“ barjero?

- Manau, pritrūko laiko susižaisti. Mūsų komandos sudėtis keitėsi, branduolys formavosi iki paskutinio momento. Pavyzdžiui, pagrindiniu įžaidėju tapęs Robertas Bitinas ekipoje - tik nuo vasario vidurio. Lemtingais momentais, kai aikštelėje akimirksniu reikėdavo priimti svarbius sprendimus, rungtyniavome labiau individualiai, nei komandiškai. Geriau susižaidę kauniečiai šį aspektą puikiai išnaudojo. Be to, esame metikų komanda – pulti mėgstame labiau, negu gintis. Su kai kuriomis komandomis tai pasiteisino – įmeti daugiau nei praleidi – ir ramu. O prieš „LKKA-Atletą“ reikėjo gintis... Nesustabdėme pagrindinių jų metikų, dar ir Fortūna šiek tiek nusisuko...

- Kuriuos žaidėjus už darbą šį sezoną norėtumėte pagirti? Ką galėtumėt patarti jauniesiems komandos „marčiulioniukams“?

- Manau, stengėsi visi. Nė vienas į aikštelę nėjo pralaimėti, nė vienas neklydo tyčia. Man patiko Pauliaus Naraškevičiaus ir Osvaldo Olisevičiaus požiūris, Tomo Lekūno pastangos. Galvoju, kad Tomas savo galimybių dar vis neišmoko maksimaliai išnaudoti. Žinoma, daug gerų žodžių nusipelnė Egidijus Mockevičius – po traumos grįžęs į aikštelę, jis tapo kone pagrindiniu gynybos ramsčiu, o ir puolimą be jo tapo sudėtinga įsivaizduoti, ypač baigiantis sezonui. Tai talentingas puolėjas, kurio laukia šviesi ateitis, jei suvoks, kad vis aukštesniam rezultatui pasiekti reikia dėti vis daugiau pastangų ir niekada neatsipalaiduoti. O tiems mūsų komandos „marčiulioniukams“, kurie šį sezoną negavo progos deramai pasireikšti – Denisui Krestininui, Augustui Jankaičiui, Tautvydui Jodeliui, Motiejui Dalydei – noriu patarti nenuleisti rankų, mokėti išlaukti savo žvaigždžių valandos, nuoširdžiu darbu išsikovoti vietą aikštelėje...

- Ir paskutinis klausimas: kokia jūsų prognozė finaliniam Lygos ketvertui?

- Drįsiu pranašauti pergalę „LKKA-Atletui“. Pagrindinis jų pranašumas prieš kitas komanadas – susižaidimas, gera fizinė forma, puiki psichologinė atmosfera, unikalus snaiperių rinkinys ir, suprantama, gerai pažįstami namų arenos Garliavoje lankai. Neatmetu ir žiūrovų palaikymo faktoriaus. Jų varžovais finale, manau, bus „Statybos“ krepšininkai, demonstruojantys tvirtą charakterį. Gali būti, „saboniukams“ pusfinalyje pritrūks patirties, tačiau jie turi didelių galimybių pasipuošti bronzos medaliais.