Rezultatai pasiekiami įdėjus didžiules pastangas (187)

Didžiausias sporto portalas Baltijos šalyse Krepsinis.net pristato dar vieną naują blog'ą. Nuo šiol mintimis su jumis dalinsis vienas perspektyviausių jaunųjų krepšininkų Lietuvoje, neseniai NKL čempionu su "Žalgirio" dublerių komanda tapęs Donatas Motiejūnas.

D.Motiejūnas: "Tikiuosi, jog visiems bus įdomus mano blog'as ir jis sulauks jūsų dėmesio. Lankausi portale Krepsinis.net kasdien, todėl sutikau čia dalintis savo mintimis. Viliuosi, jog gerbsite ir labai nekritikuosite =)."

Pirmosios treniruotės – su metais vyresniais

Sveiki, esu Donatas Motiejūnas. Gimiau Kaune, Kaune ir užaugau. Man 17 metų. Sportuoju nuo pirmos klasės. Pradėjau lankyti sporto mokyklą su metais vyresniais vaikais, todėl tai man daug davė tobulėjimo ir mąstymo atžvilgiu.

Nuo mažens bendravau ir treniravausi su metais vyresniais Kauno krepšinio mokyklos auklėtiniais. Tėvų pasirinkta Kauno krepšinio mokykla man buvo patogi todėl, nes ji yra vos už keliasdešimties metrų nuo mano mokyklos ir už kelių šimtų metrų nuo mano namų. Tėvai svarstė, gal reiktų mane leisti į Arvydo Sabonio mokyklą, bet jų verdiktas buvo toks: jei stengsies ir dirbsi, ir čia tapsi geru žaidėju.

Metų skirtumas labai išsiskiria, ypač vaikystėje. Paskui, subrendus sunku pasakyti kam kiek metų, o aš būdamas tik pirmokas treniravausi su daug greitesniais, judresniais antrokais. Pirmasis treneris buvo Saulius Marčiukaitis, kuris davė man visus krepšinio pradmėnis.

Pirmi ketveri metai mane tarsi pririšo prie oranžinio kamuolio, atsiradus laisvo laiko visada skubėdavau pažaisti, pasitreniruoti. Žinot kaip būna vaikams, viskas įdomu išbandyt, tačiau aš prisirišau prieš krepšinio ir man nebuvo įdomios kitos sporto šakos. Tuo labiau, kad aplinkui buvo mažai žmonių. Vienkiemis kitaip tariant.

Suprantama, vasarą padėdavau seneliams, kuriems atitrūkęs nuo krepšinio stengiuosi ir dabar padėti. Sportuojant šešis metus sporto mokykloje aš pastebėjau, kad aikštelėje praleisdavau ne tiek laiko, kiek norėčiau. Kaip ir kiekvienas vaikas, labai išgyvendavau ir tai lėmė didelius mokyčius mano gyvenime. Visą laiką stengiausi skirti savęs tobulinimui tampant greitesniu, staigesniu, taiklesniu. Norėjau perlipti tuos, kurie man trukdo, bet kokia kaina.

Tėvai, matydami mane dirbantį iki paskutinio atodūsio, nors mano laikas aikštelėje nedidėjo, pervedė mane į metais jaunesnių grupę. Tai buvo mano metų vaikai, kurie pradėjo sportuoti nuo antros klasės. Ištverme ir greičiu per daug neprilygdamas metais vyresniems, savo metų ekipoje jaučiausi ir atrodžiau daug geresnis.

Pastebėtas R.Grigo

Kelis metus pažaidęs savo metuose buvau pastebėtas Rimanto Grigo, tuometinio „Žalgirio“ dublerių trenerio, kuris mane ir pasikvietė. Aišku šioje komandoje aš sėdėjau ant suolo, nes buvau per jaunas, bet begalinis noras ir pastangos bei didelis papildomas darbas man po truputį leido įsitvirtinti komandoje.

Išėjus treneriui Grigui ir keliems pagrindiniams žaidėjams, į trenerio postą buvo priimtas dabartinis treneris Rimvydas Samulėnas. Treneriui prižadėjus, kad ateinantį sezoną gausiu žaisti, likau „Žalgirio“ dubleriuose ir tikrai nesigailiu. Dideliu treniruočių krūviu, laiku, kurį praleidau aikštelėje – viskuo esu patenkintas.

Manau, kad nieko neišeis, jei žaidėjas nedirba. Turi būti besąlygiškas noras, darbas ir pastangos.

Man pavyko, nes vyresnių užgauliojimai ir tai, kad negaudavau žaisti, mane privertė susimąstyti ir daryti viską, kad jiems įrodyčiau, jog aš geresnis. Visada dirbau vienas, todėl, manau, pastangos nenuėjo veltui.

Su trenerio pagalba buvau pastatytas į vieną iš pagrindinių komandos žaidėjų vietą ir kartu tobulėjau.

NKL finalai

NKL finalams ruošėmės visa komanda, juolab, kad šį sezoną kentėjau nuo čiurnos raiščių įplyšimo, todėl nebuvau geriausios formos. Treneris stengėsi mus suburti į vieną komandą, vieną kumštį. Aišku jis suprato, kad ne kiekvienas komandos narys buvo patekęs į tokias svarbias varžybas.

Iš tiesų, kelias savaites atsipūtėme prieš pusfinalį Palangoje. Tai, manau, tikrai davė naudos.

Treneriai paskutines treniruotes stengėsi skirti taktikai ir pamėtymams. Be to, visi puikiai žinojom, kad jaunas organizmas greičiau atsistato už senesnį, o Palangą kaip reikiant pakankino Jonavos komanda.

Finalui prasidėjus, aišku, nesitikėjom gauti tokį stiprų smūgį. Namų arenoje pralaimėti tikrai nesitikėjome. Buvome pripratę, kad namie laimime ir, manau, neįvertinome varžovų bei nesugebėjome jų sustabdyti. Pralaimėjus antras varžybas buvo taip pat sunku, bet buvo galima jausti vyresniųjų nuovargį, taip pat jautėme, kad jie visų varžybų neatlaikys.

Galima sakyti, viską lėmė trečiosios varžybos, kurias mes laimėjome. Tada pamatėme, kad Palanga – įveikiamas varžovas ir susikaupę sugebėjome nugalėti.

Palanga yra labai neįprasta komanda, prieš kurią labai sunku gintis. Keturi žmonės yra individualistai ir stabdyti tokią ekipą, kuri nesiremia deriniais, yra labai sunku. Bet minėjau, kad mūsų ištvermė ir atsistatymas davė naudą. Taip pat ir trenerio nurodymas, kad nenustoti, o bėgti ir jie kažkada pavargs – irgi pasitvirtino.

Laimėt buvo kažkas tokio, apie ką sunku pasakyti žodžiais. Žiūri, kad liko keliasdešimt sekundžių, laimi 14 taškų, visą sezoną kovojai ir štai viskas baigta – nugalėjom. Adrenalino buvo pilnas kūnas. Iš tikrųjų labai džiaugiamės, kad mus palaikė tiek tėvai, tiek iš Kauno savu transportu atvykę sirgaliai. Mes, aišku, nenorėjome sugrįžti į Kauną žaisti paskutiniųjų rungtynių, nes jos būtų labai sunkios, todėl po sunkios kovos mums pavyko palaužti Palangą jų aikštelėje.

Manau, rezultatas neparodo tikrosios kovos, nes tikrai buvo nelengva. Išeikvojau nemažai jėgų ir džiaugiuosi pergale. Visi džiaugiamės. Treneris dėkojo mums, mes jam, buvo fantastiška.

Jei kam nors ne iš savo pažįstamų būčiau pasakęs, kad mes laimėsim NKL - abejoju, ar kas būtų patikėjęs.