Revanšo ištroškęs plieninis Tomas (19)

Nepamenu kuriais metais, vieno LKL komandų apšilimo prieš rungtynes metu mačiau kaip Tomas Pačėsas iš po krepšio, iš vietos, dviem rankom įkrovė iš viršaus. Nemeluosiu – išsižiojau. Savo laiku Valdemaras Chomičius buvo vienas iš pirmųjų „mažiukų“, atidariusių dėliojimo erą. Tada tai atrodė pakankamai fenomenalu. Tačiau iš lengvosios atletikos į krepšinį atėjęs legendinis Valdas tai atlikdavo įsibėgėjęs. Ir šiandien nemanau, kad atsiras daug 190 cm ūgio vaikinų, įdėsiančių į krepšį iš vietos dviem rankom. Kiek žinau, šitai galėjo atlikti ir tuometinis nenuginčijamas „Oro karalius“, neeiliniu atletiškumu pasižymėjęs Darius Sirtautas. Dar viena legenda – Šarūnas Marčiulionis - savo nesvarumo bandymais šiurpino pradžioje provincialios SSSR, o vėliau ir visko mačiusius NBA krepšinio fanus. Tačiau tai buvo jų prekinis ženklas.

Tomas Pačėsas gi niekur neskraidė. Žaidė pakankamai kukliose to meto „Laveros“, vėliau „Atleto“ komandose, buvo vienu iš tų komandų lyderių, bet ypatingų žvaigždžių nuo dangaus lyg ir neraškė. Todėl, kai viename LKL snaiperių konkurse aplenkęs visą eilę pripažintų metikų, užėmė antrąją vietą, buvau nustebintas dar sykį. Ir dar. Pamenu kažkurių tarptautinių rungtynių epizodą, kurių metu vėliau olimpiniu prizininku tapęs Tomas susikibo su kone dviem galvom už jį didesniu juodaodžiu monstru. Nepamenu nei komandos, nei pavardės. Tik tai, jog šį gigantą, kuriam daugelis iš čia susirinkusių pabijotumėm gal net į akis pažiūrėti, Tomas pastatė į vietą.

Šiandien Tomas Pačėsas, jau visai ne pirmi metai – žinomas Eurolygos komandos treneris. Ne Ispanijoje, ne Graikijoje, tik Lenkijoje. Bet parodykite man dar kitus mūsų tautiečius, dirbančius šiame lygyje. Nei Tomo amžininkas D.Sirtautas, nei tas pats V.Chomičius, nei garsiai apie savo nuopelnus kalbantis Rimas Kurtinaitis. Net šiandieninis šalies rinktinės strategas Kęstutis Kemzūra šiame lygyje ilgai neišsilaikė. Paradoksalu, bet kai buvo skelbiami rinktinės trenerio rinkimai, T.Pačėsas vėl liko kažkur šešėlyje. Bet nemanau, kad jis labai kremtasi, ar kam ką prikaišioja. Kaip įpratęs, tik kukliai dirba savo darbą. Jei dirbtų blogai, nemanau, kad tebedirbtų. Trenerių kėdės nėra toks jau stabilus baldas, tačiau iš Alytaus kilęs plieninis Tomas balne laikosi kaip spyruoklė. Neginkluota akimi galime matyti, jog trenerio iš Lietuvos rankos kietumą žaidėjai žino, vertina ir daug nediskutuoja. Sunkiai pradėję sezoną Lenkijos čempionai, pradeda įsivažiuoti. Tačiau juk - geriau sunkiai pradėti, nei sunkiai baigti. Kai kurios komandos, tarp kurių neseniai „Žalgirį“ nuskriaudę Belgrado partizanai, šitai ir įrodinėja.

Todėl dar kartą sugrįšiu prie ką tik „Žalgirio“ klubo sporto direktoriumi paskirto R.Grigo žodžių prieš mačą Vitorijoje. Nelabai seniai sakiau, kad buvęs komandos treneris, kalbėdamas rungtynių Vitorijoje išvakarėse, buvo labai teisus. „Dabar paaiškės tikrasis „Žalgirio pajėgumas“, – tąsyk kalbėjo R. Grigas. Pasitaisysiu: treneris buvo teisus, tačiau – tik iš dalies. Tikrasis komandos ir jos stratego pajėgumas bus išryškintas dabar, atėjus lemiamų kovų metui. Tiek pergalė Vitorijoje, tiek du paskutiniai laimėjimai Kaune buvo labai svarbūs, tačiau su kiekvienom rungtynėm situacija keičiasi ir įtampa auga. Visuose turnyruose, kuriuose šiemet dalyvauja Kauno komanda, artėjama prie tam tikrų tarpinių finišų. Daugelis, dar vakar blankiai atrodžiusių varžovų, gerina savo žaidimo kokybę ir ima alsuoti lyderiams į nugaras. Kai kuriems jų jau ir nebėra ko prarasti ir tai jiems nuima psichologinę naštą bei dar labiau atriša rankas.

Šiandien Gdynėje mūsų laukia plieninis Tomas. Kuklus, tačiau reikalui esant žodžio kišenėje neieškantis Lenkijos čempionų treneris po rungtynių Kaune garsiai tėškė: „Pergalę iš mūsų pavogė teisėjai“. Iškiliausi strategai visose sporto šakose, kad suglumintų varžovą ir maksimaliai pakeltų kovinę dvasią saviškiams, dažnai naudoja įvairiausią retoriką. Neabejotinai puikiai suprantantis psichologinių mechanizmų svarbą šiuolaikiniame sporte, Tomas Pačėsas revanšą pradėjo jau Kaune. Šiandien bus tęsinys. Eurolygoje Lenkijos čempionų padėtis tiek pat perspektyvi, kaip Lietuvos čempionų iš Vilniaus. Vieningoje lygoje gi – viskas dar prieš akis. Kodėl netrinktelėjus durimis?

Mūsiškių prioritetai ir uždaviniai kiek kitokie. Svarbesni dalykai laukia trečiadienį Kaune. O į Gdynę juk atvažiuosime dar po savaitės. Įtampa, intensyvus vienų už kitus svarbesnių išbandymų prisotintas kalendorius, žaidėjų atsistatymo ir traumų gydymo problemos apnuogins ir trūkumus, ir tikruosius kiekvieno dalyvio privalumus. Noriu tikėti, kad legendinė Lietuvos komanda šiuos išbandymus atlaikys garbingai.