R.Paulauskas: neverta tikėtis, kad vien iš didelės masės, be papildomų pastangų, išaugs pagrindiniai krepšinio spektaklio aktoriai (5)

Artėjančiam naujam krepšinio sezonui dauguma komandų jau baigia pasirengti. Vieni intensyviai triūsia sporto salėse, kiti dalyvauja draugiškuose turnyruose bei mačuose.

Dauguma sau kelia labai įprastą ir savaime aiškų tikslą – laimėti kuo daugiau rungtynių ir iškovoti kuo aukštesnę vietą visur kur žaidžia komanda. Pritarsiu, kad tai tikrai labai svarbu ir save gerbiančiam treneriui, ir ambicingiems žaidėjams. Tačiau ar pavienės pergalės ir didesni laimėjimai vaikų krepšinyje turi kokią nors išliekamąją vertę? Ar kas nors prisimena nors vieną „legendinę“ vaikų krepšinio komandą? Turbūt mažai kas, o gal būt ir niekas. O ar prisimena žaidėjus, kurie jau vaikų amžiuje buvo išskirtiniai? Neabejoju, kad taip! Tad kokią gi prasmę turi vaikų varžybos, dėl kurių mes dažnai visi kraustomės iš proto?

Ar prisimenate E. Nekrošiaus spektaklį „Hamletas“? Kodėl jis jums taip įsirėžė į atmintį? Turbūt dėl talentingų aktorių, o ypatingai dėl vieno pagrindinio vaidmens atlikėjo, roko žvaigždės, Andriaus Mamontovo. Nors V. Šekspyro dramą beveik visi iki skausmo žinome, o ją inscenizuoja dauguma moksleivių dramos būrelių, belieka tik paklausti, ar tokį „vaikų“ Hamletą dar kas nors žiūrį? Pasirodo, kad žiūri ir dar kaip!

Pagrindinė auditorija – tėvai, seneliai ir kiti artimieji, panašiai kaip ir per krepšinio rungtynes. Tačiau skirtingai nei krepšinyje, čia beveik nebūna pralaimėtojų, nes teatre visi ieško to tikrojo perlo – kūrybingo, talentingo ir perspektyvaus aktoriaus. Spektaklis, kurį greitai visi pamiršta, čia yra tik priemonė tikslui pasiekti.

Vaikų krepšinio čempionatai yra be galo emocionalūs ir įtempti. Čia netrūksta kulminacijų ir intrigos. Tačiau Lietuvoje jau senokai vyrauja primityvi tendencija, kur svarbesnis tikslas yra ne talentingo žmogaus ugdymas, bet komandos pergalės. Ir tai suprantama, nes kas gi pagirs pralaimintį trenerį? Laimėtojas gali siekti karjeros, patekti į pajėgesnes komandas ir gerai uždirbti. Tačiau ar toli mus tos pergalės veda? Ar nepatenkam į savo pačių spąstus, vis siekdami tik reitingų ir pergalių? Ar varžybos netapo mūsų pagrindiniu tikslu, o žaidėjai tik priemonėm tikslui pasiekti?

Kyla dar daugiau klausimų, į kuriuos neranda atsakymų nei Moksleivių krepšinio lyga (MKL), nei Lietuvos krepšinio federaciją (LKF), vis bandydama taisyklėmis ir apribojimais ištraukti talentus iš „komandinių žaidimo sistemų“ šešėlio. Tačiau nei viena taisyklė dar nesuveikė geriau nei žmogaus protas. Niekas kitas negali kūrybingiau visko išspręsti kaip tik pats treneris, kuris užuot bandęs „gudria“ taktika žaidėjų trūkumus paslėpti, imtų tuos trūkumus kūrybingai šalinti.

Pripažinkime, kad krepšinis vis dar yra pati populiariausia sporto šaka Lietuvoje, kuria domisi didžioji dalis gyventojų. Tai reiškia, kad čia ateina pats stipriausias Lietuvos jaunimas. Neverta tikėtis, kad vien iš didelės masės, be papildomų pastangų, išaugs pagrindiniai krepšinio spektaklio aktoriai. O jų jau ima trūkti ir mūsų nacionalinei rinktinės scenai.

Uždanga kyla! Gero spektaklio ir gerų aktorių!

„Ilgoji pertrauka“: Pasvalio ateitis, Antetokounmpo požiūris į krepšinį, „Lietkabelio“ „kaltieji“, klaustukas dėl „Šiaulių“ lietuvių, pagirtinas „Nevėžio“ darbas, kontraktą užsitarnavęs Kostičius ir „CBet“ vadybos darbo atspindys