Pasitikėjimą savimi Šveicarijoje atgaivinęs D.Sabeckis: buvau pajutęs, ką reiškia, kai neįdomu tavo jausmai – tik verslas (15) interviu

Vasario 4 d., 17:00
D.Sabeckis žaidžia solidų sezoną Šveicarijos lygoje
D.Sabeckis žaidžia solidų sezoną Šveicarijos lygoje
Gabrielė Miknevičiūtė

Nuo spindėjimo „Šiauliuose“ iki Kauno „Žalgirio“, nuo kukliai rinktų šansų Liudvigsburgo „MHP Riesen“ iki nesėkmingo etapo Zagrebo „Cibona“ klube, iš Prienų „CBet“ – į Šveicariją – toks yra pastarųjų trejų metų Donato Sabeckio kelias.

Ženevos „Lions“ komandai atstovaujantis gynėjas pripažįsta, kad pastarasis etapas jam lengvas nebuvo, tačiau dabar naujoje savo komandoje jis vėl pajautė malonumą ir susigrąžino pasitikėjimą savimi.

Po ilgo laiko 28 metų 198 cm ūgio lietuvis užima tokią svarbią rolę ir Šveicarijos pirmenybėse per 25 minutes pelno 9,3 taško, atkovoja 4,4 kamuolio, atlieka 4,9 rezultatyvaus perdavimo ir renka 14,8 naudingumo balo.

Ženevos ekipa yra neabejotina lygos lyderė (14/1), siekia tapti čempione ir kautis dėl vietos Čempionų lygoje. Pats Donatas tikisi, kad viskas klostysis taip pat pozityviai kaip dabar ir Šveicarija jam taps laipteliu grįžtant į aukštesnį lygį.

REKLAMA

Nerimo prieš keliantis į šią lygą buvo – pripažįsta jis, kadangi ne tiek daug žaidėjų po etapo Šveicarijoje sulaukia šanso kopti aukščiau, tačiau lietuvis kol kas optimistiškas. Jei gerai seksis komandai ir jam pačiam, kažkas tikrai atkreips dėmesį.

Krepsinis.net portalui jis papasakojo apie gyvenimą trečioje savo kaip legionieriaus šalyje, Šveicarijos krepšinio lygį, tikslus, balkanų trenerius ir susigrąžintą tikėjimą savimi.

– Pirmiausiai papasakokite, kaip atrodo gyvenimas Šveicarijoje? Šalis netolima, bet ne tokia gerai žinoma ir dažnai lankoma lietuvių.

– O aplankyti ją reikėtų – gamta čia viena gražesnių Europoje ir pasaulyje. Tik, kad ji labai brangi. Krepšinis čia nėra pats populiariausias, bet sirgalių turime, tik dėl karantino jie negali apsilankyti arenose.

– Kaip apibūdintumėte šiuos karantino metus Šveicarijoje?

– Kai tik čia atvykau, karantino dar nebuvo, viskas veikė normaliai. Dabar nuo gruodžio įvestas karantinas, atidaryti tik slidinėjimo kurortai, o miestuose – panašu kaip Lietuvoje, gali eiti į parduotuvę, pasiimti maistą išsinešimui, treniruotės vyksta, tad mūsų darbui tai per daug nesijaučia. Išskyrus tai, kad nematome žiūrovų.

REKLAMA

– Kol dar nebuvo karantino, kokiais malonumais spėjote pasimėgauti naujoje šalyje?

– Kiekvieną sekmadienį turime laisvą, todėl buvau nuvykęs į kalnus – sniego daug, pati gamta įspūdinga, viena gražiausių vietų, kuriose buvau. Teko pamatyti vietovių, nes kol viskas buvo atidaryta, kiekvieną sekmadienį vykdavau kažkur pasižiūrėti. Taip pat netoli mūsų yra Prancūzijos Šamoni kurortas, vienas populiaresnių slidinėjimui. Yra ką pamatyti, reikia tik kad būtų atidaryta. Nes prancūzai dabar rimtai užsidarę.

– Bet slidinėti sezono metu, kaip suprantu, tikrai negalite sau leisti?

– Norėtųsi pabandyti, bet negaliu, reikia saugotis. Nebent po sezono. Tik sniego kalnuose tada, matyt, nebus, bet šiaip dar savaitei likti ir apvažinėti šalį gal ir pavyks.

– Minėjote, kad Šveicarija brangi šalis, kas nieko naujo. Bet kiek kainos skiriasi, jei lygintume su Lietuva?

– Kadangi Ženeva yra ant Prancūzijos sienos, tai iki parduotuvės ten man – 3 kilometrai. Renkuosi šitą variantą. Žinojau, kad Šveicarija brangi, bet kad tiek, tikrai nustebau. Nustebino kainos ir parduotuvėse, ir kavinėse, kur nepriklausomai kokia ji, bet patiekalo už mažiau nei 20 eurų net nerasi. Ar ten blyneliai, ar kebabas. Parduotuvėse lyginant kainas tai Prancūzijoje yra apie 20 proc. didesnės nei Lietuvoje, o Šveicarijoje už mėsą būna reikia sumokėti 3–4 kartus daugiau. Kartais net 5. Daržovės ir kiti dalykai dar normaliau, nors ir tai skirtumas bus dvigubas, bet mėsos kainos nustebino. Nežinau, kodėl taip brangu.

REKLAMA

– O karantino metu sieną su Prancūzija kirsti galima lengvai?

– Iki šiol sunkumų nebuvo, tik kad nuo 18 valandos prancūzai turi komendanto valandą. Dabar sako, kad sieną kirsti bus sunkiau, bet Ženeva labai susijusi su Prancūzija, daug gyventojų gyvena iškart už sienos, atvyksta čia dirbti. Tai šios sienos jie labai rimtai netraktuoja, važiuodamas nelabai pajauti, kad kažką kirtai.

Sabeckis Sabeckis

– Kalbant apie Šveicarijos krepšinį, kokios sąlygos yra Ženevos komandoje ir apskritai visoje lygoje? Kaip atrodo organizacijos, arenos?

– Per visą lygą yra viena tikrai gera arena, kuri tiktų ir LKL. Daugkartinių čempionų, dabar žaidžiančių FIBA Europos taurėje – Friburgo „Olympic“. Kitos komandos žaidžia labiau mokyklos salėse, tiesa, jos būna didelės, tvarkingos, ne taip kaip mūsų. Tačiau daugiau nei 2,5 tūkst. žiūrovų netalpina nė viena.

REKLAMA

O dėl sąlygų, viskas gerai: duoda automobilį, butą, maitinimą, ko daugiau reikia?

– O sporto sąlygos? Jei kalbėtume apie treniruočių ritmą, trenerių kiekį, darbą individualiai ir visą krepšinio pusę.

– Mūsų komanda čia yra viena daugiausiai sportuojančių, turime ir asistentų, ir fizinio rengimo trenerį. Treniruočių procesas nenusileidžia nuo nė vienos Lietuvos komandos, per dieną sportuojame po du kartus. Bet yra ir tokių ekipų, kurios susirenka į vieną treniruotę per dieną, be fizinio rengimo trenerio pasižaisti, turi 4 legionierius ir žaidžia.

– Tai tokie vietiniai, kaip suprantu, turi ir savo pirminius darbus?

– Mūsų komandoje yra Šveicarijos rinktinės narių, treneris – rinktinės asistentas, bet jei paimtume komandas nuo 4 vietos, ten yra šveicarų, kurie ateina krepšinio žaisti po darbo. Bet jų ir lygis skiriasi: pirmos 4 komandos gerokai skiriasi nuo apatinių 5.

– Pačiam nebuvo keista, kad tik kelios komandos yra rimtos varžovės, o kiti į krepšinį žiūri kaip į pramogą?

– Komandos atsiveža legionierius, tai jie bando čia užsikabinti, įrodyti vertę. Dažniausiai amerikiečiai. Legionieriai atvyksta arba jauni, po universiteto, arba jau baigia čia savo karjeras. Pradžioje buvo tikrai sunku psichologiškai, nes per draugiškas rungtynes buvo pora mačų, kai laimėjome 50 taškų skirtumu. Nesupratau, kas čia vyksta. Bet kai per mėnesį yra 2–3 rungtynės prieš stipresnes komandas, tai viskas gerai. Aišku, kartais prieš apatines komandas žaisti sunku: laimi daug taškų, rotacija kitokia, daugiau žaidžia jauni, o nori ir pats – mačas tik vienas per savaitę. Bet dabar prasidės dar dviejų taurių kovos, bus daugiau geresnių rungtynių.

REKLAMA

– Kiek aktyvią sirgalių bendruomenę šiaip turi Ženevos komanda?

– Aktyvią. Mes turime dvi sales, dažniausiai žaidžiame toje, kuri talpina 2,5 tūkst. žiūrovų. Įprastai rungtynėse ji būdavo visada pilna, kai kartą per savaitę, dažniausiai šeštadienį, vykdavo mačai. Žmonės ateidavo pavalgyti, atsigerti vyno, gerai praleisti laiko su šeima, tam išleisdavo nemažai pinigų – komandos taip papildydavo biudžetą. Sirgaliai neišgyvendavo, kad komanda pralaimės ar laimės.

– Šveicarijos bendruomenė labiau rafinuota ir krepšinio metu dažniau gurkšnoja vyną nei alų, kaip pas mus?

– Įvairiai (Šypsosi). Ženeva yra labiau prancūziška, čia visi šneka šia kalba – tokia kultūra. Taip išskyriau vieną variantą, bet geria ne tik tai.

– Kaip apibūdintumėte Šveicarijos lygai būdingą krepšinio stilių?

– Labai priklauso nuo komandos. Pačioje Šveicarijos lygoje – daug Balkanų trenerių, mano komandą irgi treniruoja kroatas Andrejus Štimacas. Tai mano ir Friburgo komandos žaidžia komandinį krepšinį, gal net panašų į lietuvišką, nėra super atletų. Kitos komandos žaidžia labiau greitą, prancūzišką–vokišką žaidimą, run and gun. Bet jie didelių rezultatų nepasiekia, nes nėra tiek stiprūs individualiai, kad su tokiu žaidimu laimėtų.

REKLAMA

– Žvelgiant ne tik į šį sezoną, kokias ambicijas ir tikslus sau kaip organizacijai keliasi „Lions“ komanda?

– Šiemet tikslas – laimėti Šveicarijos lygą ir vėliau žaisti Čempionų lygos atrankoje. Nes tie, kas laimi vietinę lygą, gauna šansą atrankai. Jei nepavyks patekti į Čempionų lygą, tada numatoma FIBA Europos taurė. Realiai, tokie tikslai yra kasmet, tik čempionais porą pastarųjų metų tapo Friburgas.

– Kai tik vienerios rungtynės per savaitę, pačiam varžybinio ritmo nestinga?

– Norisi daugiau rungtynių. Susirinkome rugpjūčio pradžioje, dabar esame sužaidę 15 mačų, bet pažiūrėjus tą pačią LKL, kai kurios sužaidusios ne ką daugiau, jei žiūrėtume į komandas, kurios žaidžia tik vietinėje lygoje. Dabar kai įsijungs taurės, bus rungtynių daugiau.

– Ar Šveicarijos lygoje jau būta išsiderinimų dėl COVID-19, ar kol kas nesklandumų nedaug?

– Situacija panaši kaip Lietuvoje. Jei kažkas gauna teigiamą testą, visi turi karantinuotis, bet mums buvo nukeltos tik vienerios rungtynės, jas sužaidėme vėliau. Pati mūsų komanda irgi turėjo porą atvejų per gruodžio pertrauką, tad išėjo, jog karantinavomės per laisvą laiką. Profilaktinio testavimo nėra, nebent kažkas pajaučia simptomus.

REKLAMA

– Pats kol kas su virusu nesusidūrėte?

– Kol kas išsisukau, nors vienu metu turėjome aštuonis atvejus, tik trys legionieriai – aš ir du amerikiečiai – išgyvenome neužsikrėtę. Nežinau, kaip taip įmanoma (Šypsosi). Praslydome, tik ar ilgam. Juolab, kai kitų komandų žaidėjai turi pašalinius darbus, tai niekad nežinai, su kuo žaidi.

Sabeckis Sabeckis

– Jei grįžtume į vasarą, kodėl apskritai priėmėte sprendimą rinktis Šveicariją – gana netradicinę šalį krepšiniui?

– Pastaruosius porą metų turėjau ne tiek daug žaidybinio laiko, tad norėjau susigrąžinti ritmą, o taip pat – užsikabinti užsienyje. Nenorėjau likti Lietuvoje, nors čia turėjau poros komandų pasiūlymų. Šveicarijos klubas pasiūlė geras sąlygas, nori laimėti titulą, nors supratau, kad lyga čia nėra stipriausia, bet atgauti ritmą, džiaugsmą žaidžiant, manau, čia nebloga vieta.

REKLAMA

– Esate vienas svarbiausių komandos narių, ar realybė atspindi prieš čia atvykstant turėtus lūkesčius?

– Esu pagrindinis įžaidėjas, gaunu daug sprendimų, dėl to esu laimingas. Tik sunku rungtynėse, kuriose laimi daug, nes nei žaidybinio ritmo pajusi, nei malonumo daug, kartais net širdį skauda žiūrėti (Šypsosi). Su treneriu sutariu gerai, treneris pirmąsyk užėmė vyr. trenerio poziciją, iki tol būdavo asistentu, tai jis irgi motyvuotas. Atmosfera komandoje irgi gera.

– Čia jums trečia komanda užsienyje po „MHP Riesen“ ir „Cibona“ ekipų, kokius pranašumus šioje matote lyginant su praėjusiomis?

– „Cibona“ situacija buvo kitokia, man atrodo, ten niekas nesuprato, kas vyksta, nes nieks nežinojo, kas už ką atsakingas. Liudvigsburge lygis buvo kitoks, komanda turėjo daug legionierių, nė vienas ten nesijautė labai svarbus, nes buvome ten septyni. Kai registruoti galima tik šešis, bandai išgyventi ir kitose rungtynės gauti minučių, kovoji dėl jų. Čia situacija kita. Turime 4 legionierius, 3 gali būti aikštėje, žinai savo rolę, kad esi svarbus, iš tos pusės yra lengviau, nes žinai, kad turi daugiau laisvės.

– Praeitos sudėtingesnės patirtys atnešė jums dalykų, į kuriuos dabar atkreipiate ir atkreipsite dėmesį prieš renkantis klubus?

REKLAMA

– Per daug ne. Gyvenimo, treniruočių sąlygos, organizacijos profesionalumas – į tokius dalykus visada atsižvelgi. Gal treneriui dabar užduodi kitus klausimus, kaip jis mato tavo rolę, ko tikisi. Nes kai mane pasirašinėjo „Cibona“, tikėjosi, kad būsiu taškų mašina, mesiu daug metimų, jie nelabai pasidomėjo, koks žaidėjas esu.

– Turbūt galima sakyti, kad po gana ilgos pertraukos turite svarbią rolę komandoje. Galima sakyti, kad Ženevos klube per šiuos mėnesius atgaivinote ir pasitikėjimą savimi?

– Taip, žinoma. Net ir čia atvykus porą mėnesių buvo sunku, ne dėl krepšinio lygio, bet dėl veiksmų užtikrintumo. Kai porą metų neturi didelės rolės, nesijauti toks svarbus, atpranti nuo sprendimų priėmimo ir dažno kamuolio turėjimo rankose, yra sunku. Ritmą reikia pajusti iš naujo. Bet nuo gruodžio viskas klostosi gerai, pagerėjo ir žaidimas, ir komandiniai rezultatai, turime tik vieną pralaimėjimą.

Sabeckis Sabeckis

REKLAMA

– Pastarieji treji metai buvo pačiam labai permainingi: nuo lyderio „Šiauliuose“ iki šanso „Žalgiryje“, po to – išvykos į Vokietiją, vėliau sekė ir nesėkmingas etapas „Cibona“ komandoje, o praeitą sezoną baigėte Prienuose. Hiperbolizuojant, from zero to hero ir atgal. Pačiam buvo sunku išgyventi šiuos metus?

– Aišku, sudėtinga, tai ne tiek dalykai, kur lengvai susitaikai. Atrodo, kad Šiauliuose žaidžiau daug, dabar bus viskas lengva, bet atėjus į „Žalgirį“ atsimuši kaip į sieną ir vėl sieki visko iš naujo. Kiekviena patirtis yra tokia, kuri padeda užaugti kaip žaidėjui, bet psichologiškai būna sunku. Visur nori žaisti, būti svarbus ir prisidėti prie pergalių. Bet ne visur gauni tokią situaciją, ne visur užtenka meistriškumo. Psichologiškai sunku, bet eini, dirbi, reikia mažiau kreipti dėmesį, nes viskas priklauso nuo darbo – jei jį įdėsi, ateis ir rezultatas.

– Kuris etapas pačiam buvo sudėtingiausias?

– Gal „Cibona“ komandoje. Buvo ilgas pasiruošimas, vienas sudėtingiausių, kokį esu turėjęs, kalbant apie treniruočių procesą. Trenerio komunikacija buvo labai maža, nes jis nelabai bendravo su žaidėjais. Buvo sunku. Atbuvai 2,5 mėnesio, sužaidi 2 oficialias rungtynes ir iš niekur nieko girdi, kad tu laisvas. Dar mėnesį teko likti komandoje, sportuoti, kai nelabai kas manęs norėjo, todėl ta patirtis buvo sunkiausia. Tada pamatai, kad komandos į tave kartais žiūri ne kaip į žmogų, o į detalę, niekam neįdomu nei jausmai, nei niekas – tik verslas.

REKLAMA

– Balkanų trenerių treniruotės dažnai žaidėjų minimas dalykas. Tikrai jos buvo tokios išskirtinės pačiam?

– „Žalgiryje“ pasiruošimas yra labai profesionalus, viskas teisingai sudėliota, ko trūko „Cibona“ komandoje, tai sudėliojimo. Lyg kai kuriuos dalykus jie sportuoja gerai, bet neatsižvelgia į tai, kad reikia galvoti į ateitį. Jie kiekvieną dieną dirba maksimaliai ir kuo daugiau, kuo ilgiau. Trūksta profesionalumo. Visi žaidėjai buvo be emocijų, kaip mirę, o ir komanda nebuvo laiminti. Vidinėje atmosferoje tikrai daug ką reikia taisyti.

– Jūsų dabartinis treneris irgi kroatas – tipinis ar modernesnio braižo?

– Kaip kada. Kai kurios treniruotės sudėtingos, kai kurios – ne, bet jis labai bendraujantis, paklausia, kaip sekasi, kaip gyveni. Jis eina į asmeniškumus, bendravimą, kad palaikytų komandinę atmosferą, kad visi jaustųsi gerai, tai ir jaučiasi – esame kaip vienas kumštis.

– Kadangi A.Štimacas pats kroatas, ar pasikalbėdavote su juo apie savo patirtį Zagrebe?

– Jis pats yra joje žaidęs, žinojo ją, bendravo su treneriais, tik nieko neklausė pagrindinio trenerio – tik asistentų. Jie apie mane atsiliepė labai gerai, tad treneris susirinko informaciją.

REKLAMA

Lions Lions

– Buvę jūsų komandos draugai iš praeito sezono Birutis ir Miniotas puikiai įsiliejo Ispanijos lygoje. Nustebote?

– Tikrai nesu nustebintas. Kad Birutis gali žaisti, visi žinojo, tik jam „Žalgiryje“ trukdė trauma. Dabar jis atrodo super gerai. Nieko, manau, jis nenustebino. O Miniotas, su kuriuo žaidžiau ir universitete, gali viską, tik jam reikėjo komandos, kur jis gali būti vienu lyderių. Jis labai geras žaidėjas, tik jam reikėjo rolės. Pagaliau jis ją gavo. Tas pats su Velička. Manau, kad mūsų praėjusių metų Prienų komanda buvo labai stipri, gera, iki sezono galo gal būtume kažką laimėję, bet jį sustabdė ir taip gavosi.

– Lietuvių šiemet gausu Ispanijos lygoje, kaip pačiam šios pirmenybės ir ar kada nors norėtumėte jas išbandyti?

– Visada gali sakyti, kad nori ir tiktumei, bet vertina kiti (Šypsosi). Aišku, norėtųsi save ten išbandyti, tai viena stipriausių lygų. Smagu, kad šiemet lietuviams ten gerai sekasi – tiek Lietuvai geriau, tiek žaidėjams. Negali žinoti, gal kai kurie jų gavo šansus tik dėl pandemijos laikotarpio, bet smagu, kad jie ten taip atrodo.

– Ko gero pačiam teko domėtis, ar Šveicarijos lyga Europos kontekste yra matoma? Ar daug žaidėjų čia atsiskleidžia ir kyla į aukštesnį lygį?

– Nėra daug, nes čia nemažai kroatų ar serbų, kurie atvyksta 32–33 metų pusiau užbaigti karjeros. Bet yra amerikiečių, yra kitų, kurie 3–4 per visą lygą pakyla į Vokietiją ar kitos šalies pirmenybes. Negaliu sakyti, kad ta lyga labai matoma Europoje: tiek Lietuvoje yra požiūris toks, tiek mano buvo, kad tai tikrai nėra viena stipriausių lygų. Ko gero Prancūzija, Italija šią lygą žiūri labiausiai, nes yra aplink.

– Pačiam nebuvo nerimo, kad tas matomumas bus nedidelis, net jei sužaisite gerą sezoną?

– Dėl to visada yra minčių, norisi būti matomu ir kuo aukštesniam lygyje. Galėjau likti Lietuvoje, gal būtų susiklostę kitaip, gal ne, bet negali žinoti. Dabar nesigailiu pasirinkęs taip, po sezono pamatysiu. Kažkokia baimė yra, nes jei čia atvyksi ir nesužaisi bus išvis sunku, o jei sužaisi – kažkas vis tiek pamatys.

– Koks sezono finišas pačiam atrodytų geriausias galimas variantas, jei žiūrėtume į išsikeltus tikslus, po kurio laimingas grįžtumėte namo?

– Jei laimėtume lygą, abi taures, o ir paties rezultatai būtų geru. Kol kas viskas klostosi gerai, jei pavyktų tai išlaikyti ir gerinti, būtų svarbiausia. Aišku, svarbiausia laimėti lygą, jei laimėsi – būsi kažkam įdomus, o jei tavo komanda bus 5–7 vietoje, niekam įdomus nebūsi.

Bružo ir Pulkovskio podkastas: laimėk bilietus į Žalgirio mačą. Spausk ir žiūrėk >>


15 komentarai
Naujausi komentarai (15)
Geriausiai ivertinti (15)
PRO komentarai
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti
LKL