P.Butkevičius: mano karjera yra pakibusi ant plauko (6)

Dukart Lietuvos krepšinio lygos (LKL) vicečempionas buvęs Kauno „Žalgirio“, „Prienų“, o dabar Kėdainių „Nevėžio“ puolėjas Povilas Butkevičius yra savo paties šešėlis. Po traumos niekaip neatsigaunantis žaidėjas vidutiniškai meta vos po 3 taškus ir atkovoja po 2 kamuolius.

„Kol kas nesu visiškai atsistatęs, todėl ir žaisti ne taip sekasi. Bet įvardinti tikslių priežasčių negaliu. Nežinau. Gal operacija kalta, gal reabilitacija..“, – „Žinių radijo“ laidai „LKL dienoraštis“ sakė P.Butkevičius.

– Povilai, prabėgo nemažai laiko. Ar bent bandai ieškoti priežasčių, kodėl taip yra?

– Bandau. Bet nėra taip lengva, kol vyksta sezonas, o treniruotės kiekvieną dieną. Tiesa, dabar laukiu papildomų tyrimų atsakymų, o tada bus aiškiau, kaip spręsti tą problemą.

– Kokie dar žingsniai yra daromi, kad Povilas Butkevičius būtų toks, koks buvo, tarkim, kai atstovavo „Prienams“?

– Labai sunku atsakyti, nes mano trauma nebuvo tokia sudėtinga. Blogiausia, kad susidūriau su komplikacijomis, kurių net negaliu paaiškinti. Tikrai nežinau priežasčių, dėl ko viskas komplikavosi: ar kažkas nepavyko operacijos metu, ar reabilitaciją ne taip padariau, ar per anksti po operacijos sportuoti. Nežinau šitų atsakymų. Bet kokiu atveju, stengiuosi koją tvirtinti, bet ji nėra tokia, kokia būdavo. Todėl žaidžiu ne visa jėga, o kai nežaidi šimtu procentų, tokie ir rezultatai.

– O kaip treniruotėse?

– Viską darau, kaip ir reiktų – sportuoju su komanda, žaidžiu su komanda, viską darau su komanda, kaip ir anksčiau. Tiesiog negaliu padaryti daug dalykų, kuriuos padarydavau seniau. Man net įdėti kamuolį iš viršaus nėra lengva, nors anksčiau tą galėdavau padaryti kaip noriu net pažadintas naktį. Tai įsivaizduokite, kaip man žaisti, kai neturiu savo pagrindinio ginklo. Turiu imtis kažko kito, bet tas adaptacinis laikotarpiais nėra lengvas. Ir viskas.

– Ar negali būti, kad prie to nešoklumo prisideda ir psichologinė baimė?

– Psichologija nė kiek neprisideda – tai yra tiesiog traumos padariniai. Jeigu aš gerai jausčiausi – aš gerai ir žaisčiau. Nėra kalbų. Problema yra mano koja, kuri neleidžia žaisti maksimaliai. Jeigu aš negaliu maksimaliai šokti, jeigu aš negaliu maksimaliai bėgti, tai kokia prasmė kalbėti apie psichologiją?

– O išeitis yra, kad koja būtų tokia tvirta, kokia turi būti?

– Yra daug variantų: arba pakartotinė operacija, arba pakartotinė reabilitacija, arba ilga pertrauka be krepšinio. Tiesiog kol kas nenoriu daryti skubotų sprendimų. Dar bandau atsigauti treniruodamasis, žaisdamas, bet, praėjus kelioms savaitėms, turėsiu daryti išvadas.

Jeigu jausiuosi geriau, tai ir toliau darysiu, ką dabar darau, o jeigu niekas nesikeis – teks priimti kardinalų sprendimą.

– Kas tą sprendimą labiau lems: paties asmeninė nuojauta ar gydytojo patarimai?

– Manau, kad tai bus mūsų abiejų bendras sprendimas. „Nevėžis“ yra mano vieno sezono stotelė, o man asmeniškai, visa karjera pakibusi ant plauko.. suprantate, kad tai yra sunkus sprendimas.

– Pakalbame apie „Nevėžį“. Kas nutiko komandai, kad ji taip stipriai pasikeitė?

– Viskas paprasta – praradome du pagrindinius žaidėjus Tyrone'ą Brazeltoną ir Vilmantą Dilį, kurie pelnydavo daugiau nei trečdalį visų komandos taškų. Jų vietų niekas neužėmė. Aš turėjau užimti Vilmo (V.Dilio) vietą, bet šiai dienai negaliu jos užimti, nes nesugebu, o Tyrone'o vietoje išvis nieko nėra – žaidžiam be įžaidėjo. Anksčiau įmesdavome po 80 – 90 taškų, o dabar tik 60. Viskas dėsninga – tų dviejų žaidėjų praradimas padarė labai didelę įtaką.

– Net ir žaidžiant namie su „Lietkabeliu“?

– Aišku, rungtynės su Panevėžiu dar kita kalba. Prieš juos turėtumėm laimėti ir esama sudėtimi, bet kaip griuvom, taip sugriuvom. Atrodo, laimėjom Utenoje – lyg ir viskas gerai, bet grįžom namo ir pralošėm prieš „Lietkabelį“. Sunku paaiškinti, gal išsibalansavimas čia kaltas. Kaip bebūtų, tas problemas būtinai reikia spręsti ir kuo greičiau.