O.Galdikas: apie gyvenimo tikslus, sudaužytus šviestuvus, krepšininko kelią ir derybas su „Žalgiriu“ (26)

Dar visai neseniai Ovidijaus Galdiko pavardė mažai ką bylojo daugumai Lietuvos krepšinio aistruolių. Pakako vos kelerių metų, kad 24 metų 217 cm ūgio krepšinio milžinas pravertų stipriausios šalies lygos duris.

Šiuo metu perspektyvus aukštaūgis lieja prakaitą „Šiaulių“ klubo treniruotėse ir kasdien jaučiasi vis svarbesnė šios komandos dalis. Krepsinis.net savo skaitytojams pristato pokalbį apie treniruotes Prancūzijoje, gyvenimo tikslus ir sudaužytus šviestuvus su aukščiausiu Lietuvos krepšinio lygos (LKL) žaidėju.

– Rungtynės su Palangos komanda buvo jūsų pirmas mačas po daugiau kaip mėnesį trukusios pertraukos. Per beveik 12 minučių – 9 taškai, 5 atkovoti kamuoliai, net 5 blokuoti metimai ir 17 naudingumo balų. Po to sekė puikios rungtynės prieš Vilniaus „Sakalus“. Ar tai reiškia, jog esate visiškai išsigydęs traumą ir kokia dabartinė jūsų savijauta, sportinė forma?

– Traumos padariniai dar jaučiasi, todėl kol kas žaidžiu susiteipavęs arba su čiurnos įtvaru. Pažaidus ilgiau, po dviejų kėlinių, koja primena apie save, bet įsivažiuoju ir žaidžiu toliau. Apskritai ta fizinė forma dar nėra labai gera, ilgiau pabėgiojus jaučiasi, kad ir to kvėpavimo pritrūksta. Tačiau treneris pasitiki, o tai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Nors prieš rungtynes su Palangos klubu fiziškai nebuvau pasiruošęs idealiai, bet jaučiausi psichologiškai pailsėjęs. Džiugu, jog pavyko padėti komandai ir svarbiausia, kad buvo pasiekta pergalė. Prieš rungtynėse su „Sakalais“ nugaros traumą patyrė Papa Dia, Saulius Kuzminskas taip pat turėjo sveikatos problemų. Reikėjo atiduoti visas jėgas, nes nelabai kas iš „centrų“ galėjo mane pakeisti. Gavau nemažai žaidybinio laiko ir paprasčiausiai jį išnaudojau.

– Kokia buvo jūsų reakcija į kvietimą prisijungti prie daugkartinio LKL prizininko „Šiaulių“ klubo?

– Sureagavau labai teigiamai. Jau turėjau pasiūlymą iš „Prienų“. Buvau kaip ir tam tikroje peržiūroje, sportavau, bet „Šiaulių“ ekipa pasiūlė dar geresnes sąlygas. Iš tikro čia sudarytos visos galimybės sportuoti ir tobulėti, komandai vadovauja geri treneriai. Be to, klubas sudarė sutartį su mano draugu Eigirdu Žukausku, su kuriuo kartu sportuojame jau trejetą metų.

– Komandoje taip pat rungtyniauja du patyrę, Eurolygoje žaidę vidurio puolėjai – Papa Dia ir Saulius Kuzminskas. Ar negąsdina tokia solidi konkurencija ir koks yra jūsų vaidmuo?

– Vieni žaidėjai komandoje gauna daugiau laiko pasireikšti, kiti aikštelėje praleidžia mažiau minučių, bet treneris visuomet akcentuoja, jog nenusimintume, nes ateis visų laikas. Kasdien dirbame su mintimi, jog jau kitose rungtynėse gausime kuo daugiau galimybių pasireikšti. Tikrai negąsdina, jog Dia rungtyniavo Eurolygoje, ar to paties Kuzminsko patirtis ir atstovauti klubai. Žinau, kad iki šių žaidėjų lygio man dar reikia daug dirbti, bet laikui bėgant viskas bus gerai. Treneris visuomet reikalauja, kad gynyboje dirbčiau, atsitverčiau varžovus. Šiaip kiekvienam mačui numatomos skirtingos užduotys.

– Rimtai krepšinį pradėjote žaisti būdamas net 21-erių metų. Praktiškai per du metus pasiekėte LKL lygį ir atstovaujate vienam stipriausių šalies klubų. Kas turėjo didžiausios įtakos tokiam sparčiam karjeros progresui?

– Nuo vaikystės, kaip dauguma žaidėjų, negalėjau lankyti krepšinio treniruočių. Apskritai, kai buvai jaunesnis, nepasakyčiau, jog labai mylėjau krepšinį. Bet visuomet patiko žiūrėti, kaip rungtyniavo Arvydas Sabonis, stebėdavau NBA žaidžiančius krepšininkus. Tuo pačiu viduje visuomet jaučiau, kad yra noro, ugnelės dirbti ir kažko pasiekti. Dabar treniruotėse kiekvieną kartą atiduodu visas jėgas. Darbas ir noras daugiausiai lėmė tai, ką esu pasiekęs.

– Ko labiausiai trūksta, jog galėtumėte kaip lygus su lygiais grumtis su pajėgiausiais varžovų „centrais“? Kokiais būdais stengiatės tas spragas užkamšyti ir pagerinti savo žaidimą?

– Galvoju, kad labiausiai man trūksta patirties. Tą patį teigia ir treneriai, ir tai yra normalu. Stengiuosi prieš savo varžovus išnaudoti stipriąsias puses – ūgį, greitį. Tikrai jaučiu, jog galiu apibėgti ne vieną savo tiesioginį oponentą. Be to, manau, turiu neblogą metimą iš vidutinio nuotolio. Tiesiog reikia kuo daugiau žaisti ir įgyti patirties bei įgūdžių.

– Nacionalinėje krepšinio lygoje sužaidėte vos devynerias rungtynes. Todėl galima teigti, kad iš RKL beveik tiesiai patekote į LKL. Kas labiausiai nustebino ir buvo didžiausias nusivylimas, gavus galimybę išbandyti save aukščiausiame lygyje?

– Didžiausias skirtumas ir galbūt įspūdis – krepšinio lygis. RKL žaidimas yra daugiau „palaidas“, Nacionalinėje krepšinio lygoje jaučiama daugiau profesionalumo. Tuo tarpu LKL visur reikalaujama maksimumo. Akcentuojamas kuo efektyvesnis derinių išpildymas, greitas puolimas, atsitvėrimai. Reikia daug dirbti ir padėti ginantis. Kad kažkas nuviltų, tai tikrai nėra.

– Jūsų biografija ir kai kurie karjeros posūkiai turi tam tikrų paralelių su visiems gerai žinomo krepšininko Eurelijaus Žukausko istorija. Kaip manote, ar gali jūsų karjera, ne tik pradinėje stadijoje, bet ir toliau klostytis bent jau panašiai sėkmingai, kaip buvusio Lietuvos rinktinės vidurio puolėjo?

– Viskas priklauso nuo to, kokia bus sveikata. Jei traumos nestabdys, tai manau, kad karjera gali susiklostyti tikrai gerai. Kitas dalykas – sunkus darbas. Jei daug dėsiu pastangų ir būsiu sveikas, galiu tikėtis sėkmės.

– Kam labiausiai norėtumėte padėkoti, jog neleido atitrūkti nuo krepšinio? Kas daugiausiai palaikė sudėtingose situacijose, tikėjo jūsų sugebėjimais ir galimybėmis?

– Iš pradžių, kai dar priklausiau Kauno „Žalgirio“ dubleriams, labiausiai palaikė Aleksandras Kosauskas (buvęs Kauno „Žalgirio“ fizinio parengimo treneris), kuris ir praėjusią vasarą dirbo su manimi. O vėliau, nuo 21-erių, globoti pasiėmė Klemensas Patiejūnas ir Šarūnas Broga (krepšinio agentas). Jie nuolat paskatindavo, padrąsindavo, sakydavo, jog galiu žaisti, tik reikia dirbti, sportuoti. Taip pat dėkingas esu buvusiam Vilniaus krepšinio mokyklos treneriui Gintautui Reginai (dabar Vilniaus „Statybos“ vyr. treneris). Tai svarbiausi žmonės mano karjeroje.

– Esate patyręs sunkių traumų, kurioms išsigydyti prireikė nemažai laiko. Kas dažniausiai padeda atsigauti psichologiškai, nenuleisti rankų po tokių nemalonių bei varginančių momentų?

– Didelis noras žaisti krepšinį yra pagrindinis dalykas, kuris labiausiai skatina ir motyvuoja. Taip pat jau minėti K.Patiejūnas ir Š. Broga kartoja, jog reikia išsigydyti traumas, kuo greičiau jas pamiršti, sportuoti ir eiti į priekį. Noras ir palaikymas neleidžia pasiduoti. Todėl, kad ir kokia bebūtų trauma, visuomet tikiu, jog grįšiu į aikštelę.

– 2008 metais buvote išvykęs į Prancūzijos antrojo diviziono klubą, kur tuo metu žaidė lietuvis K.Patiejūnas, bet praleidote ten tik keletą mėnesių. Gal galėtumėte truputį daugiau papasakoti apie laiką Prancūzijoje? Kodėl nepasilikote ilgesniam laikotarpiui?

– Broga pakvietė atvykti į Trakuose surengtą krepšinio stovyklą. Ten susipažinau su Patiejūnu. Po apie mėnesį trukusių treniruočių, nusprendėm, kad reikia vykti į Prancūzija ir ten sportuoti. Pagrindinis tikslas ir noras buvo pabėgti nuo draugų, gal net nuo šeimos, užsidaryti sporto salėje ir sunkiai dirbti. Treniruodavomės tris kartus per dieną praktiškai be poilsio dienų, nes reikėjo kuo greičiau įgauti fizinę formą, suprasti krepšinio niuansus. Trijų–keturių mėnesių sunkaus darbo pakako, jog galėčiau sugrįžti į Lietuvą ir rungtyniauti Regionų krepšinio lygoje. Apie galimybę likti Prancūzijoje nebuvo net kalbėta, nes visi žinojom, kad noriu gyventi ir žaisti būtent gimtojoje šalyje.

– Praėjusią vasarą buvo pasirodžiusi informacija, kad „Žalgiris“ ketina su jumis sudaryti sutartį ir paskolinti kuriai nors kitai ekipai. Kodėl visgi nepavyko pasiekti susitarimo?

– Kiek žinau, buvo pokalbių ir pamastymų agentų lygmenyje. Galbūt prisidėjo, tai, jog kažkada priklausiau „Žalgirio“ dublerių komandai, bet su manimi tiesiogiai niekas nekontaktavo šiuo klausimu. Neturiu informacijos, kodėl nepavyko susitarti, kiek rimtai buvo kalbama ir panašiai.

– Esate turbūt aukščiausias šiuo metu Lietuvoje rungtyniaujantis krepšininkas. Ar gyvenime dėl savo didelio ūgio turėjote kažkokių keblumų, o gal buvo linksmų, kuriozinių situacijų?

– Visuomet namie išdaužau kabančias lempas (Šypsosi). Ir dabartiniame bute, Šiauliuose, nukentėjo virtuvėje kabėjęs šviestuvas.

– Kiek jums buvo metų, kai pirmą kartą įdėjote kamuolį į krepšį?

– Kadangi būdamas vaikas krepšinio nelankiau, tai pirmą kartą įdėjau 16-os ar 17-os, kuomet pradėjau treniruotis su A.Kosausku. Ūgio pakako ir anksčiau, bet nebuvo fizinio pasirengimo, reikėjo išlavinti šuolį.

– Koks yra tavo pagrindinis tikslas, kaip krepšininko, sportininko ir ko labiausiai norėtumėte pasiekti kaip žmogus?

– Turiu mažą vaiką, todėl vienas pagrindinių gyvenimo tikslų yra užauginti sūnų, stengtis užtikrinti gerą šeimos ateitį. Na, o iš sportinės pusės, tai kaip ir ne vieno žaidėjo mintyse, svajonėse yra NBA. Tikiuosi, jog gal ir man pavyks ten parungtyniauti, bent vieną sezoną.

– „Šiaulių“ klube rungtyniaujate 22-uoju numeriu. Anksčiau vilkėjote 11–uoju numeriu pažymėtais marškinėliais. Ar turi mėgstamą ar laimingą numerį, kurį stengiatės gauti?

– Būtent tas 11-as numeris ir yra mano mėgiamiausias. Jau nuo „Žalgirio“ dublerių laikų jį pamėgau. Be to, juk tokiu pat numeriu rungtyniavo ir legendinis A.Sabonis. Tačiau šį sezoną į „Šiaulių“ klubą sugrįžo S. Kuzminskas ir pasiėmė savo seną numerį. Nenorėjau pyktis, nes yra labai stiprus, tai teko iš karto atiduoti (Juokiasi).

– Ar stebite kitų lygų rungtynes? Gal turite mėgstamiausią komandą ir labiausiai patinkantį žaidėją?

– Taip, stebiu NBA kovas. Mėgstamiausia komanda praėjusį sezoną buvo Orlando „Magic“, kurioje rungtyniavo Dwightas Howardas. Nors šiemet jis atstovauja Los Anželo „Lakers“ ekipai, bet tai nėra mano klubas favoritas. Krepšininkas idealas tai ir yra tas pats D.Howardas, pasižymintis puikiomis fizinėmis savybėmis. Žinoma, žiūriu Eurolygą ir, be abejo, palaikau Kauno „Žalgirį“.

– Koks žaidėjas, prieš kurį teko rungtyniauti ar treniruotis, padarė didžiausią įspūdį ir kodėl?

– Sunku būtų taip greitai įvardinti. Gal sakyčiau Tauras Jogėla (žaidžia Panevėžio „Lietkabelyje“). Kažkurią vasarą teko su juo dalyvauti „Adidas Camp“ vasaros stovykloje ir mane ypač sužavėjo jo darbštumas, požiūris į darbą.

– Kokį automobilį vairuojate? Ar turi reikšmės transporto priemonės modelis, markė? Jei taip, tuomet gal yra ir svajonių mašina?

– Manau, jog dauguma turi savo svajonių automobilį, o nemažai vaikinų svajoja apie BMW markės transporto priemonę. Aš taip pat kada nors norėčiau vairuoti BMW. Dabar važinėju su „Toyota Avensis“. Svarbiausia, kad telpu (Juokiasi).

– Kur ir kaip dažniausiai praleidžiate laisvalaikį? Kaip galėtum apibūdinti patį Šiaulių miestą?

– Miestas nėra didelis, bet gražus. Patinka man čia, jaučiuosi kaip Kaune. Laisvu laiku būnu su šeima, su sūnumi. Taip pat stengiuosi kuo geriau pailsėti.

– Trys žodžiai, apibudinantys Ovidijų Galdiką gyvenime ir trys – aikštelėje.

– Gyvenime – rūpestingas, draugiškas, šeimos žmogus. Aikštelėje – „užsidegęs“, emocingas ir su gera nuotaika.  

„Ilgoji pertrauka“: Gedvilo pagalbos nepriėmęs Javtokas, „Wolves“ projekto ambicijos, išsikreipęs krepšinis, geriausias visų laikų LKL treneris, „Ryto“ sirgalių konfliktas su apsauga ir kas taps 10-a LKL ekipa