M.Popovičius: mano pozicijos ir ūgio krepšininkui iš Europos prasimušti į NBA nėra daug šansų (15)

Kroatas Marko Popovičius – beveik kaunietis. Kovos azartas, emocijų škvalai, varžovų tvirtoves griaunantys tritaškiai ir neformalus bendravimas su sirgaliais – išskirtiniai „Žalgirio“ legionieriaus bruožai, be kurių Lietuvos čempionų komanda būtų šiek tiek kitokia.

30-etis snaiperis iš Zadaro praėjusio mėnesio viduryje tapo 20-uoju žaidėju Eurolygos istorijoje, perkopusiu 200 pataikytų tritaškių ribą. Užvakar per rungtynes su Milano „EA7 Emporio Armani“ Marko prametė visus penkis tolimus metimus ir užbaigė šešerius metus trukusią įspūdingą seriją – nuo 2006 m. lapkritį vykusios žalgiriečių dvikovos su Maskvos CSKA taikliarankis kroatas 39-iuose Eurolygos mačuose paeiliui realizavo bent vieną tolimą metimą.

Vis dėlto dėl šio asmeninio kluptelėjimo M.Popovičius krimtosi mažiausiai ir džiaugėsi nuostabia ketvirtąja „Žalgirio“ pergale Eurolygoje.

„To jau beveik užtektų kelialapiui į “Top 16„, tačiau, norint pasiekti ką nors daugiau, reikia dar pagerinti žaidimą, pirmiausia – gynybą. “Žalgiris„ turi keturiolika puikių krepšininkų, kolektyvo mikroklimatas – šaunus, visi nori dirbti. Žinau, kad bus sunku, tačiau, kaip sako treneris Joanas Plaza, po pakilimų ar nuopuolių privalome išlikti komanda“, – kalbėjo „Žalgirio“ sirgalių numylėtinis.

– Marko, praėjusią savaitę negalėjai rungtyniauti dėl netikėto sunegalavimo. Rotavirusas tave iš rikiuotės buvo išvedęs jau antrą sezoną iš eilės. Pernai susirgote su savo geru bičiuliu Mantu Kalniečiu. Kaip šiuo metu jautiesi? – pradėjome pokalbį su M.Popovičiumi.

– Džiaugiuosi, kad viskas, atrodo, jau susitvarkė. Kiekvieną dieną jaučiuosi vis geriau ir tikiuosi, kad artimiausiu metu būsiu absoliučiai sveikas. Smagu, kad šį kartą virusas nebuvo toks stiprus kaip anksčiau. Atsigauti pavyko gana greitai. Dabar visą savo dėmesį jau galiu skirti krepšiniui.

– „Žalgiris“ šį sezoną šluoja visus savo varžovus nuo kelio. Kaip manai, kokios pagrindinės tokio starto priežastys?

– „Žalgiris“ visuomet pasižymėjo tuo, kad savo sudėtyje turėdavo daug individualiai labai stiprių krepšininkų, tačiau tik šiemet visi jie vieningai savo energiją ir veiksmus nukreipia komandos sėkmei. Ir anksčiau žinojome, kad esame neblogų vyrukų kompanija, tačiau tik šiemet atėjo laikas, kai pradėjome žaisti visiškai kitaip. Pasikeitęs požiūris – pagrindinė priežastis, daranti įtakos visoms kitoms.

– Po pergalingos sezono pradžios liaupsių lavina pasipylė vyriausiojo trenerio Joano Plazos adresu. Kaip „Žalgiris“ pasikeitė prie komandos vairo stojus šiam Ispanijos specialistui?

– Pratinamės vieni prie kitų (šypsosi). Mums, žaidėjams – nauja sistema, tačiau ne mažiau naujovių šį sezoną išgyvena ir mūsų treneris. Jam taip pat tai yra didžiulis iššūkis, nes J.Plaza pirmą kartą treniruoja ne Ispanijos komandą, gyvena ir dirba kitoje šalyje. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad pirmi metai svetur būna labai nelengvi. Žaidėjams imponuoja J.Plazos užsidegimas. Jis ne kartą mums sakė, kad tikrai nelaimėsime visų rungtynių, tačiau privalome kiekviename mače kovoti iš širdies, būti alkani pergalių. Sezono pradžia mums susiklostė tikrai gerai. Mes laimime ir kiekviena pergalė prideda pasitikėjimo savo jėgomis. Jaučiame, kad bet kuris varžovas, net ir tituluočiausias, įkandamas. Tai labai svarbu. Privalome neprarasti budrumo ir toliau dirbti taip užsidegę, kaip dabar. Reikia atminti ir tai, kad sezonas tik įsibėgėja. Istorijoje buvo nemažai pavyzdžių, kai po galingo starto ekipos galiausiai išsikvėpdavo.

– Ar labai skyrėsi pasirengimas šiam ir praėjusiam sezonui?

– Pripažinkime, kad praėjusiais metais startui nebuvome tinkamai pasirengę ir galiausiai už tai skaudžiai sumokėjome. Šiemet viskas buvo kitaip. Su mumis prieš sezoną nebuvo vos trijų krepšininkų – Rimanto Kaukėno, Pauliaus Jankūno ir M.Kalniečio, kuris jau atsisveikino su ekipa. Visi kiti žaidėjai treniravosi nuo pat pradžių ir todėl padėjome tvirtus pamatus. Pusantro mėnesio tikrai sunkiai dirbome, o vėliau prie ekipos prisijungusiems Rimantui ir Pauliui tikrai nekilo jokių problemų. R.Kaukėnas – labai patyręs ir daug matęs žaidėjas, o Paulius – komandos siela, beveik visą savo gyvenimą praleidęs su „Žalgiriu“. Jiems prisijungus mums nereikėjo iš naujo pratintis vieniems prie kitų, tarpusavio ryšį pajautėme iš karto.

– Kaip toli „Žalgiris“ šiemet galėtų nužingsniuoti Eurolygoje?

– Turbūt tai klausimas ne man. Mano darbas – treniruotis, eiti į aikštę ir žaisti. Žinau viena: Senajame žemyne yra talentingesnių komandų už mus, tačiau mes galime pasiekti iš tiesų labai daug, jei tikėsime savimi, demonstruosime charakterį ir kovosime iš visų jėgų. Sezono pradžioje visų galimybės yra vienodos. Turime gerą kolektyvą, nė vieno savanaudžio krepšininko ir tai, manau, yra labai geras pagrindas didelėms pergalėms.

– Iki rungtynių su „EA7 Emporio Armani“ krepšinio pasaulis stebėjosi fenomenalia šešerius metus trukusia tavo tritaškių serija. Kas ją lėmė?

– Man tikrai palengvėjo, kad ši našta galiausiai nukrito. Pasakysiu atvirai: kuo ilgiau ši serija tęsėsi, tuo psichologinis spaudimas vis augo. Žaidžiame ne tik Eurolygoje, bet ir kituose turnyruose. VTB Vieningojoje lygoje ar Lietuvos čempionate mano tritaškiai skriedavo pro šalį, tačiau Eurolygoje pavykdavo rekordą vis pagerinti. Galiu užtikrinti, kad tikrai nesistengiau specialiai pratęsti šią seriją. Eidavau į aikštę, užmiršdavau visas istorijas bei legendas ir dirbdavau savo darbą. Beje, nors per mačą su italais mano serija nutrūko, esu patenkintas tuo, kaip žaidžiau puldamas.

– Po Kaune praleistų metų „Žalgirio“ klubo sirgaliai ir komandos savininkas Vladimiras Romanovas ne kartą yra užsiminęs, kad nelaiko tavęs legionieriumi. Ar Marko galėtų Kauną vadinti antraisiais savo namais?

– Be išlygų. Su Kaunu mane sieja labai stiprus ryšys. Čia susipažinau su daugybe žmonių, kurie galiausiai tapo nuostabiais mano draugais. Mano pažinčių ratas Lietuvoje labai išsiplėtė. Čia gyvenu visavertį gyvenimą ir turiu daugybę bičiulių už krepšinio aikštelės ribų. Žaisdamas „Žalgiryje“ jaučiuosi laimingas. Žinau, kad tą akimirką, kai reikės atsisveikinti su šiuo miestu, man bus labai sunku. Ilgėsiuosi savo komandos draugų, trenerių, personalo, čia tvyrojusios atmosferos. Neabejoju, kad Kaune paliksiu dalelę savo širdies.

– Ar šeima taip pat su tavimi Lietuvoje?

– Taip, kitaip savo gyvenimo neįsivaizduoju. Kai šeima yra šalia, man daug lengviau susikaupti darbui.

– „Žalgiriui“ rungtyniaujant Kauno sporto halėje ištikimiausių komandos sirgalių tribūnoje dažnai matydavome Kroatijos vėliavą. Gal žinai, kur ji dingo?

– (Šypsosi.) O taip, prisimenu tuos laikus. Prisipažinsiu, kad man labai patikdavo matyti savo šalies vėliavą sirgalių tribūnoje. Turbūt nepasakysiu nieko naujo, tačiau „Žalgirio“ aistruoliai yra nuostabiausi Europoje. Kiekvienam krepšininkui patiktų turėti tokį užnugarį. Persikėlus į „Žalgirio“ areną, vėliava kažkur prapuolė, o galbūt mes jos nematome, nes ir erdvė čia visai kita. Vienaip ar kitaip, jei kada nors vėliava šmėkštelės „Žalgirio“ sirgalių sektoriuje, man bus labai smagu. Noriu pabrėžti, kad nesu išskirtinis. „Žalgirio“ komandoje visi esame vienodai svarbūs.

– Marko, tu buvai vadinamas vienu talentingiausių savo kartos Kroatijos krepšininku, tačiau niekada nerungtyniavai NBA lygoje. Ar negaila, kad šios svajonės, kurią turbūt puoselėja kiekvienas žaidėjas, vis dėlto nepavyko įgyvendinti?

– Visi maži berniukai, vaikystėje gainiodami oranžinį kamuolį, pagalvoja apie NBA. Aš nebuvau išimtis, tačiau reikia būti realistu. Mano pozicijos ir ūgio krepšininkui iš Europos prasimušti į NBA nėra daug šansų. Susitaikiau su tuo ir labai džiaugiuosi, kad Europos krepšinyje man jau pavyko palikti pėdsaką.

Marius Bagdonas, "Kauno diena"

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra