M.Kuzminskas: apie amerikiečio įžvelgtą karmą, garbės svarbą ir L.Dončičiaus emocijas (25) VIDEO interviu

Pasaulio taurės ketvirtfinalyje kritusi Lietuvos rinktinė jau rengiasi kovoms dėl penktosios vietos.

Paskutinę čempionatą stadiją lietuviai pralaimės prieš slovėnus, kurie taip pat krito skambiai – Kanadai buvo nusileista be iš aikštės išvaryto Luka Dončičiaus.

Prieš rungtynes Mindaugas Kuzminskas apžvelgė motyvacijos šaltinius bei išliko ties nuomone, kad čempionate varžovų rinktis negalima.

„Visiems aišku, kad nelaimėsime medalių ir nesikvalifikuosime į olimpines žaidynes. Kaip ir sakiau po ketvirtfinalio, tos rungtynės yra apie nieką, bet tiek gerbėjai, tiek jūs atvažiavote, žmonės aukoja atostogas, pinigus, važiuoja mus palaikyti, vien dėl jų ir geresnių emocijų Lietuvoje privalome sukovoti. Man, asmeniškai, yra didelis skirtumas, grįžti su trimis pralaimėjimais paeiliui ir nuleista galva, ar išlikti garbingais ir kovoti iki galo bei grįžti su geresnėmis nuotaikomis“, – teigė puolėjas.

– FIBA taškai, kurie gali lemti grupes olimpinėje atrankoje, yra reali paskata?

– Nežinau, matėme dažnai, kaip tos grupės yra skirstomos, dažnai iš žemesnės vietos gali gauti teoriškai lengvesnę grupę. Nesikoncentruojame per daug į tuos taškus. Gal federacijai kažkokie pliusai, aš net nežinau, bet turime sukovoti dėl gerbėjų.

– Kokį įspūdį ketvirtfinalyje paliko Slovėnijos rinktinė ir Luka Dončičiaus emocijos?

– Manau jis pats viską pasakė, kad buvo per daug emocingas. Apskritai vakar teisėjai gana griežtai baudė abi komandas, kas nėra visai įprasta tokios svarbos rungtynėse. Įdomu, kaip jis į tai reaguos šiandien. Slovėnijos komanda yra ta, kuri ieško pražangų, o mes labiausiai žiūrime į save.

– Kaip atrodo tas vakaras po pralaimėjimo ir kita diena?

– Liūdna, be veidų visi vaikščiojo, dar ir dabar... Tie tokie pralaimėjimai nepasimiršta per vieną ar dvi dienas. Žaidėme gerai, čempionate visos kortos gerai sukrito, tik patys nesustovėjome.

– Buvo susėdimas pasikalbėti ir padrąsinti vieniems kitus?

– Vakar buvo, treneriai nusprendė neiti į salę ir tai buvo geras sprendimas, pailsėti nuo krepšinio, turėjome bendrą vakarienę, išvažiavome, prasiblaškėme ir tiek. Drąsinimai vieni kitiems... Yra jaunų žaidėjų, bet visi patyrę, tad nėra ką čia kalbėti.

– Iškart grįžus prasideda nauji sezonai, tai padės pasimiršti ar apsunkins įėjimą į ritmą?

– Iš psichologinės pusės turbūt gerai, kad eini, žaidi, visi žinome, kad tokiais momentais geriau būti užimtam. Kita vertus, fizinis nuovargis nėra mažas, vis tiek žaidžiame kas antrą dieną, treniruojamės. Žiūrint į kitus metus, neaišku, kas žais ar nežais, bet iškart po sezono laukia olimpinė atranka, jei patenki į olimpiadą – iškart po jos olimpiada, po to vėl iškart naujas sezonas. Tas krūvis yra didelis, bet patys pasirinkome tokią profesiją.

– Vakar apsilankėte garsiojoje „Taguig“ aikštelėje, ar tas metimas iš pirmo karto įkrito?

– Ne, ne iš pirmo, bet gana greitai. Labai įdomu. Atvyko ir to kvartalo ar miestelio meras su vicemeru, turėjome apsaugą, visur pavaikščiojome, užlipome ant stogo, matėme, kaip vietiniai gyvena. Labai įdomu, įspūdinga vieta. Smagu, kad buvo šansas pravėdinti galvą ir nereikėjo sėdėti viešbutyje. Jei neapsilankėte, tikrai apsilankykite.

– Kas iš keturių likusių komandų turi didžiausius šansus laimėti čempionatą?

– Manyčiau, kad reiktų rinktis amerikiečius. Matėme po mūsų rungtynių... be abejo, italai žaidė tikrai prastai, bet ir amerikiečiai įjungė kitą bėgį. Sau padarėme meškos paslaugą, o jiems – gerą darbą.

– Ką manote apie Bobby Portiso replikas, kad krepšinio dievai nubaudė už liežuvio rodymą?

– Negaliu konkrečiai pasakyti dėl liežuvio, bet nesu tokių dalykų šalininkas, nelabai per karjerą esu kažką panašaus daręs, nes dažnai tai atsisuka prieš tave. Nekalbant apie Vaidą ar kažką, tai labiau pritrauktas reikalas.

– Mačius, kaip italai atrodė, kilo minčių, koks galėjo būti jūsų kelias?

– Normalu, neabejoju, kad būtų daug parankesnis mums priešininkas, bet bliamba, negali rinktis tų varžovų, garbė ir sąžiningumas turi būti visada pirmoje vietoje. Garbė yra vilkėti tuos marškinėlius ir neatidavinėti rungtynių. Suprantu žmones, kurie sako, kad gal reikėjo atiduoti, bet apie ką mes kalbėti, reikėjo pralaimėti JAV?