M.Andriuškevičius: NBA - jau praeitis (17)

Klaipėdoje po stuburo išvaržos operacijos sportinę formą bando atgauti ir jau tris savaites kasdien gryname ore pluša NBA duonos ragavęs krepšininkas Martynas Andriuškevičius. 26-erių žaidėjas su klaipėdiete žmona Inesa įsikūrė Klaipėdoje ir čia žada pasilikti ilgėliau.

"Šis miestas man labai jaukus: jūra, puikūs dviračių takai, sportas miškelyje, gryname ore, viskas šalia - kas gali būti geriau. Kai nori kuo greičiau pakilti ant kojų ir sutvirtėti, sąlygos - idealios. Be to, Klaipėdoje jau yra daugiau draugų nei Kaune", - pabrėžė laikinojoje Lietuvos sostinėje gimęs krepšininkas.

M. Andriuškevičius pastarosiomis dienomis atkakliai dirba su individualiais treneriais: atlieka įvairius koordinacijos ir raumenų stiprinimo pratimus, o kamuolį į rankas planuoja paimti jau liepos mėnesį.

Balandžio mėnesio pabaigoje Kauno klinikose Jums buvo atlikta stuburo išvaržos operacija. Kaip vyksta reabilitacija?

Lyg ir viskas vyksta sklandžiai. Skausmas šimtu procentų išnykęs. Turiu tikslą ir jo link einu: ryte anksti keliuosi ir sportuoju, stengiuosi sutvirtinti kūną. Treniruojuosi ir vakarais.

Pasitaiko, jog draugai kviečia važiuoti kepti šašlykų ar kitaip papramogauti, bet aš atsisakau: noriu kuo greičiau žaisti krepšinį. Tai mano pagrindinis tikslas. Dirbu užsispyrusiai ir kantriai. Krūvius didinu po truputį.

Medikai mane perspėjo: svarbiausia neskubėti. Jau po pirmos savaitės po operacijos jaučiausi gerai, tačiau buvau atsargus: viską pradėjau nuo nulio. Stengiausi išjudinti visus raumenis. Kol kas nemėtau net baudų metimų. Rimtesnes treniruotes žadu pradėti liepos mėnesį. Juk, galima sakyti, normaliai nesportavau visą sezoną: rudenį žaisdavau tik per skausmus. Tai nieko gero nedavė.

Stuburo išvarža Jums buvo netikėta trauma?

Ir anksčiau būdavo, kad paskaudėdavo nugarą, tačiau, kai žaidi krepšinį, tai normalu. Viskas paaštrėjo tuomet, kai pernai šokau blokuoti vieno krepšininko metimą, o jis tik pagąsdino ir nemetė, tai skausmingai ant nugaros išsitiesiau ant žemės. Tuo metu tik penkioms minutėms atėmė kvėpavimą, maniau, kad nieko baisaus. Visgi nuo to laiko jau dažniau suskausdavo nugarą. Kad nutiko kažkas rimčiau, supratau tuomet, kai pradėjau nebejausti kairės kojos.

Kada galėsite žaisti krepšinį? Ką prognozuoja medikai?

Iki sezono pradžios mano sportinė forma jau turėtų būti gera. Jaučiuosi gerai ir dabar, tačiau, kaip ir minėjau, kamuolio į rankas imti neskubu. Noriu daryti taip, kad vėliau panašūs skausmai nepasikartotų ir ateityje kuo ilgiau galėčiau užsiimti savo mėgstama veikla - žaisti krepšinį. Krepšinis man teikia malonumą. Laukiu dienos, kada vėl galėsiu kovoti varžybose.

Kol kas kontrakto su jokia ekipa neturite. Kur norėtumėte rungtyniauti: Lietuvoje ar užsienyje?

To per daug nesureikšminu. Žinoma, gimtinėje žaisti būtų puiku: šeima, draugai, namai, tačiau kita vertus, būtų didesnis jaudulys. Juk aš Lietuvoje ilgai nežaidžiau. Jei ir artimiausiu laiku atsistosiu ant kojų, abejoju, kad man būtų suteikta galimybė žaisti superkomandoje. Lietuvoje yra dvi pagrindinės komandos, norint jose žaisti, reikia būti geriausios sportinės formos. Būtų puiku žaisti Ispanijoje. Sunku prognozuoti. Viskas priklausys nuo agentų.

2012 metų pradžioje nutraukėte sutartį su Salonikų PAOK komanda. Tokio sprendimo priežasčių klubas nenurodė, tačiau sklido kalbos, kad tam įtakos galėjo turėti traumos bei epizodiškas vaidmuo komandoje. Ką pats apie tai pasakytumėte?

Aš pats savo iniciatyva nutraukiau sutartį, kadangi jie nemokėjo pinigų, taip pat nebuvo tinkamų medicinos paslaugų. Jei tuomet būčiau buvęs Lietuvoje, jau seniai būčiau galėjęs žaisti. Atsibodo sėdėti ir laukti, reikėjo gydytis, tad ir nusprendžiau grįžti į Lietuvą.

Graikijoje gyvenimą tvarkiausi iš savo santaupų. Iš klubo negavau nė vienos algos.

Nesumokėjo net tuomet, kai palikote komandą?

Ne.

Gal bandysite teistis?

Mes perrašėme sutarties sąlygas, tad viskas turėtų būti kaip ir gerai. Tačiau su graikais niekada nieko negali žinoti. Jei dar kokius metus nesumokės, tuomet reikės kreiptis į teismą. Tikrai nebūsiu pirmas toks krepšininkas.

Kai Jums buvo vos 19 metų, NBA Orlando "Magic" klubas NBA biržoje pašaukė 44-u numeriu ir po mainų su Klyvlendo "Cavaliers" atsidūrėte Klyvlende, kur beveik neteko rungtyniauti NBA arenose, porą kartų buvote pasiųstas į žemesnę NBDL lygą. Ką papasakotumėte apie šiuos karjeros etapus?

Gal baigiame apie tai? Tai jau praeitis. Apie tai daug esu pasakojęs. NBA rungtyniauti teko gana mažai. Per pirmus metus NBA sustiprėjau tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kiek žaisdavau rungtynių, vaizdo negadindavau. Tekdavo žaisti tarpsezoninėse rungtynėse, pelnydavau po 10 ir daugiau taškų. Galima sakyti, kad būčiau pradėjęs žaisti... Viskas būtų buvę gerai, jei nebūtų nutikę nelaimingo atsitikimo.

Jūs kalbate apie 2006 m. gruodžio 21 d. nutikimą, kuomet buvote sunkiai sužalotas po kivirčo su komandos draugu antrinės NBA lygos Dakotos "Wizards" ekipoje? Tuomet po amerikiečio Awvee Storey smūgio per treniruotę krisdamas galva trenkėtės į grindinį ir patyrėte smegenų sukrėtimą, įtrūko kaukolė ir kairėje smegenų pusėje atsirado dviejų centimetrų dydžio hematoma.

Taip. Dėl šios traumos teko ilgesnį laiką nerungtyniauti.

Papasakokite apie tai plačiau. Kas gi ten įvyko?

Smūgio aš net nemačiau, kivirčo iš mano pusės taip pat nebuvo. Žaidėme krepšinį ir jam pasirodė, kad aš trinktelėjau iš alkūnės į kaklą. Aš tuomet net nebuvau arti jo, buvau prie tritaškio linijos, o jį užkliuvo visai kitas žaidėjas. Tačiau nematė ir apkaltino mane, pradėjo pulti žodžiais... Nepamenu žodis į žodį, tačiau pasakiau panašiai: "Tai ne aš. Jei nori, tuomet išsiaiškiname, jei ne, tuomet eikime toliau žaisti ir pamirškime." Kuomet nusisukau ir ėjau pratęsti žaidimo, jis man trenkė. Aš net smūgio neatsimenu, atsikėliau ligoninėje. Trys pirmosios paros buvo itin sunkios, medikai sakė, kad gyvybei yra iškilęs pavojus ir reikia tik laukti. Gulėjau lovoje ir negalėjau pasisukti nė į vieną pusę, negalėjau judinti galvos. Iš pradžių buvo užplūdusi lyg ir panika, tačiau supranti, kad nieko negali pakeisti. Kraujas buvo išsiveržęs į smegenis, net mėnesiui laiko praradau kalbos dovaną, negalėjau ištarti nė žodžio. Tiesiog buvo pažeistas kalbos centras. Tuomet supratau, kad turiu mąstyti tik optimistiškai. Mintyse mąsčiau, svajojau apie krepšinį, tolesnę savo karjerą ir gerus dalykus. Per pusmetį sugijo kaukolė, net rando beveik neliko. Gydytojai stebėjosi, kad procesas vyko labai greitai.

Ar Jus sužalojęs krepšininkas bent atsiprašė?

Ne. Niekada daugiau su juo nekontaktavau ir net nemačiau. Nebuvo atėjęs nei į ligoninę, nei nieko.

O nebuvo kilę minčių prašyti kompensacijų už gydymą ir panašiai?

Kiti man sakė, kad teiskis ir taip toliau, tačiau tuo metu man rūpėjo sveikata, o ne kas kitas. Kai kapstaisi iš paskutiniųjų, vėliau - mėnesį nekalbi, tai ir tiesiog ne tas galvoje, viską norėjosi kuo greičiau pamiršti. Jei būčiau mąstęs, kaip atkeršyti ar prisiteisti pinigų, tuomet būčiau atitrūkęs nuo pagrindinio savo tikslo - kuo greičiau atsistoti ant kojų ir išbėgti į aikštę. Po šių įvykių supratau, kad yra visokių žmonių, su savomis mintimis, savanaudžių ir panašiai. Tačiau yra ir tokių, kurie visada padės bei kitam daugiau duos, nei sau pasiims. Gyvenime mačiau ir šilto, ir šalto. Kiek man gyvenime sekėsi, tiek pat ir nesisekė. Kaukolės lūžis gal iš stambesnių mano traumų, bet yra buvę ir kitokių traumų, kurių niekas nežino. Taigi man stuburo išvarža - eilinis gyvenimo periodas. To net nebesureikšminu. Kai tau sekasi, gerai uždirbi, gerai žaidi, tuomet viskas atrodo gražu, tačiau kuomet sušlubuoja sveikata ir pats nebežinai, ar atsistosi ant kojų, ar begalėsi žaisti tokia energija kaip anksčiau, tuomet pradedi mąstyti apie ateitį, tikslus. Supranti, kad viskas anksčiau ar vėliau baigsis. Aš negyvenu šia diena, toli gražu neišlaidauju, mano gyvenimo poreikiai labai maži: susikurti gyvenimo vietą ir keleriems metams būti užtikrintam dėl ateities.

2007 m. liepos 17 d. Jūsų agentas pranešė, kad po dviejų itin nesėkmingų sezonų NBA, jūs grįžtate į Europą. Jus į dviejų savaičių peržiūrą buvo pakvietusi Badalonos "Joventut" komanda, bet atsisakė. Vėliau sudarėte sutartį su Ispanijos antrosios lygos Alikantės krepšinio klubu "Costa Blanca", kurią 2009 m. rugpjūčio 28 d. pratęsėte dar vienam sezonui. 2009-2010 metų sezone kartu su Lucentum klubu debiutavote stipriausioje Ispanijos krepšinio lygoje ACB. Ar nebuvo sunku po NBA grįžti į Europą?

Tiesiog norėjau žaisti. Dėl to nė kiek nesigailiu, net džiaugiuosi. Pamačiau krepšinį iš kitos pusės. Ispanijoje didžiąją dalį mėgavausi krepšiniu, nors mano komanda nebuvo iš stipriųjų. 2010 metais po sėkmingo sezono buvote pakviestas į Lietuvos vyrų rinktinę rengtis pasaulio čempionatui. Galbūt su rinktine iškovotas pasaulio bronzos medalis Jums pats brangiausias?

Atstovauti savo šalies rinktinei - neapsakomai malonus jausmas. Smagu dirbti, kuomet susirenka profesionalai dėl vieno tikslo - kuo garbingiau atstovauti savo Tėvynei. Manau, kad svarbesnių apdovanojimų būti ir negali. Gyvenu sportu ir giliai širdyje tikiuosi, kad ateityje dar teks padirbėti su Lietuvos rinktine.

Paulius Matulevičius, "Vakarų ekspresas"  

„Ilgoji pertrauka“: Pasvalio ateitis, Antetokounmpo požiūris į krepšinį, „Lietkabelio“ „kaltieji“, klaustukas dėl „Šiaulių“ lietuvių, pagirtinas „Nevėžio“ darbas, kontraktą užsitarnavęs Kostičius ir „CBet“ vadybos darbo atspindys