Nauju karjeros keliu einantis A.Labuckas atsivėrė apie vidinus demonus: svarbiausia – nemeluoti sau interviu

Arnui Labuckui – 38-eri. Kai kurie jo amžiaus krepšininkai dar vis laksto aikštelėje aukštame lygyje, bet jis pats karjerą baigė anksti – dar prieš septynerius metus.

Tuo metu tai lėmė tiek sveikatos problemos, tiek žmonos Giedrės karjera, kurią ji kūrė Lenkijoje bei Ispanijoje. Arnas nusprendė dėti tašką, kad galėtų atiduoti duoklę žmonai ir vos gimusiam sūnui. Tuo metu jam buvo 31-eri.

A.Labuckas sako – nostalgijos pačiam krepšiniui tuo metu nejautė, tačiau rūbinės ir proceso ilgesys buvo gyvas. Tai lėmė ir psichologinius iššūkius, su kuriais teko susidurti.

„Labai ilgas kelias praeitas šiuo klausimu. Daug psichologinių iššūkių. Nuo aktyvaus gyvenimo, kuomet tavo kiekviena diena suplanuota, šokti į kitokį etapą, kai tik prižiūri vaiką, nebuvo lengva“, – pripažino sunkus perėjęs sportininkas.

Krepšininkų šeimai paauginus sūnų, Arnas ir Giedrė galiausiai grįžo į Lietuvą. Pastaruosius du sezonus Giedrė žaidė Vilniaus „Kibirkštyje“, o Arnas savo profesinę karjerą pradėjo kaip sporto direktorius.

„Kai apsisprendėme, kad man reikia ieškoti kelių Lietuvoje, aišku, norėjosi pradėti nuo vyrų krepšinio. Nežiūrėjau iškart tik į vadovaujančias pareigas, man jų nei reikėjo, nei ką, man atrodė, kad baigus karjerą geriausia yra komandos vadovo pareigos. Rūpiniesi, padedi, tuo pačiu – gyveni šalia aikštės. Jei nelieki treneriu. Bet apsiuostinėjau – LKL nebuvo variantų, o tuo metu „Kibirkštyje“ buvo krachas, kai vadyboje vyko blogi dalykai. Pasiūliau pagalbą, vasarą buvau dirbęs su rezervine rinktine, taip ir išsirutuliojo“, – pasakoja A.Labuckas.

Krepsinis.net – pokalbis su buvusiu krepšininku apie išgyventus iššūkius, savęs paieškas, naują veiklą ir ateities planus.

– Nuo jūsų karjeros pabaigos praėjo jau 7 metai. Kai pagalvojate, nemažai?

– Eik tu. Žiauriai daug (Juokiasi). Taip atrodo, kad praėjo keli metai, bet tada pasižiūriu į sūnų – kai baigiau karjerą, jam buvo keli mėnesiai. Man toks geras atspindys. Tada suprantu, gal ir daug laiko praėjo. Laikas bėga nenumaldomai.

– Kai kurie jūsų amžiaus žaidėjai rungtyniauja iki šiol, jums buvo vos 31-eri, kai kelią baigėte. Tai lėmė vaikas, šeimyninės aplinkybės, žmonos karjera, bet atsisukus laiką, nesigailite, kad viską užbaigėte taip anksti?

– Per tuos 7 metus teko praeiti daug visokių etapų: profesine ir psichologine prasme. Tuo metu viskas atrodė logiška, o kai pagalvoju dabar – tikrai anksti. Gal tikrai dar galėjau pažaisti. Ypač, kai pasiklausau, kiek mano lygio krepšininkai uždirba LKL šiais laikais – neadekvačios kainos. Gal reikėjo pažaisti (Juokiasi). Mano laikas vidutiniam LKL žaidėjui po 60–80 tūkst. nemokėjo. Iš tos pusės kiek apmaudu, supranti, laikas praeina, negrįši, bet pasiilgsti ir apmąstymai lieka apmąstymais.

– Ar kažkiek krepšinio dar pažaidžiate?

– Šiemet mane prikalbino pažaisti „Reunion“ – sužaidžiau kelis mačus. Tik jei nori jausti malonumą, reikia sportuoti pastoviai. Aš to nedarau. Dėl to man rungtynės daugiau kančia nei malonumas. Reikia prisiversti sportuoti, bet nesugebėjau to padaryti – vis užsivedu kokiam mėnesiui ir po to sukrenta darbai, savaitę nepasportuoji ir jau ruoši pasiteisinimus, kaip kažkur nebenueiti. Su moterų komanda per treniruotes pasijungiu, jei reikia pagalbos, tuo ir baigiasi.

– Ar po karjeros pabaigos buvo koks etapas, kai krepšinį stebėti iš šono buvo sunku?

– Kažkaip ne. Paties žaidimo ar buvimo aikštelėje ilgesio nebuvo. Labiau buvo kaip daugumai: pasiilgsti buvimo komandos dalimi, rūbinės, proceso. Ypač, kai baigiau su čiurnos problemomis, tai žiūriu ir į kitus, kaip jie nesėkmingai nusileidžia ant čiurnų. Krepšinį tikrai mylėjau, bet žaidimo ilgesio nebeliko.

– Ar išgyvenote momentą, kai teko susitvarkyti su savo kaip sportininko ego – ne kiekvienas ryžtųsi savo karjerą paaukoti dėl žmonos karjeros?

– Suprantu, kad tas sprendimais tais laikais daug kam atrodė neįprastas. Nežinau, ar tai ego, bet kažką savyje reikėjo nuryti. Keletą metų teko viską stebėti iš šono, iš tribūnų su vaiku ant rankų. Susigyveni, prie visko pripranti, tuo metu viskas taip atrodė logiškiausia ir racionaliausia. Kaip ir sakau, kai kurios mano traumos buvo neapdainuotos, paskutinį sezoną atžaidžiau su viena koja, tai irgi prisidėjo.

Labuckas

– Didesnis prisidėjimas prie vaiko priežiūros pakeitė jūsų anksčiau turėtą įsivaizdavimą apie vaikų auginimą?

– Labai pakeitė. Iki šios dienos Gecevičius traukia per dantį: jam dukra gimė metais anksčiau nei man sūnus. Visada sakiau: niekas nepasikeis, vaikai nieko nepakeičia. Ir man Marčius iki šiol sako: nieko nepakeitė vaikai? (Juokiasi) Ir šiaip vaikai pakeičia bet kurios šeimos rutiną, o kai man tai lėmė ir karjerą, tai prisidėjo dar labiau. Labai greitai subręsti kaip žmogus. Iš kažkokio nerūpestingo jaunuolio tampi atsakingu žmogumi. Pirmus 3 metus buvome su sūnumi vos ne 24/7. Atrodo, į jį tiek įdėta, tiek laiko praleista, kad prasidėjus darbams jau jaučiau, kad kažkiek kredito turiu ir galiu atleisti vadžias, nes savo „atidirbau“. Tikiuosi, kad ryšį turime didelį, dabar viskas faina, savas žmogutis, bet viskas pasimatys ateityje.

– Kaip atrodė jūsų tolesnės karjeros savirealizacijos paieškos?

– Labai ilgas kelias praeitas šiuo klausimu. Daug psichologinių iššūkių. Nuo aktyvaus gyvenimo, kuomet tavo kiekviena diena suplanuota, šokti į kitokį etapą, kai tik prižiūri vaiką, nebuvo lengva. Geri pusė metų buvo gražūs, norėjosi ir poilsio, o po to ateina lomkės. Labai daug periodų praeita. Po to atėjo savirealizacijos klausimas, gyvenome užsienyje, bandžiau ieškoti nuotolinės veiklos, kad bent kažką turėčiau. Po to supratau, kad tai – daužymasis į sieną. Bandžiau veiklas už krepšinio ribų, bet supratau, kad tai – ne man. Tada pradėjau ieškoti kelių atgal į krepšinį. Tas kelias irgi nebuvo lengvas, bet galiausiai viskas prasisprendė. Šiai dienai esu patenkintas, ką turiu. Nesakau, kad tai mano gyvenimo kelias, dar vis ieškau savęs, bet esu laimingas.

– Kokie buvo tie sudėtingiausi išgyventi etapai?

– Mano gyvenime buvo daug įvykių, kur susidėjo ne tik karjeros pabaiga, buvo sunkių momentų per tuos 7 metus. Ne tik pokarjerinis etapas, bet buvo ir kitų demonų – nežinau, kiek noriu plėstis, bet viskas sukrito į vieną vietą netinkamiausiu metu.

– Bet ar nemanote, kad tie vidiniai demonai atsirado būtent dėl pokarjerinės depresijos, jei galima tai taip įvardinti?

– Šia tema teko dirbti su savimi, kalbėjausi su specialistais ir jie teigia: iš aktyvaus gyvenimo eini į nežinią tarp 4 sienų, aišku, tai prisideda. Kaip tik kalbėjau su žmogumi, kuris baigia karjerą, deda pagrindus tam, sakau: sveikinu, šaunuolis. Nes atsukus laiką save vesčiau kitaip, ruoščiausi kitaip. Man tai irgi sakė, bet kol nesusiduri pats – nepasimokai. Bent aš to nesureikšminau. Protingi mokosi iš svetimų klaidų, kvaili – iš savų, tai aš antras.

– Karjeros metu visiškai nemąstėte, ką norite veikti toliau?

– Kažkaip viskas greitai įvyko. Atrodė, metai eina, vis tiek dar toli, dar žaisi. O laikas vis tiek atėjo gana greitai. Mokslai svarbu, aš tik už, tik po to reikia įgūdžių, galimybių, pažinčių, ypač, jei nori suktis krepšinio sferoje. Gali būti profesorius, bet jei neužsirekomenduosi, neturėsi praktikos, pažinties gyvenimo kelyje, ten neatsidursi.

– Kokias tas kitas veiklas už krepšinio ribų išbandėte?

– Turėjau bandymų dirbti ofisinį darbą tik iš namų. Dirbau „Kilo Health“, bet netempiau nė metų, po to apie pusantrų dirbau tarptautinėje sporto prekių pardavimo kompanijoje. Išsibandžiau, bet greitai supratau, kad čia ne man. Vis tiek laisvalaikiu žiūri krepšinį, galvoji: dirbu, kad tik dirbčiau, turėčiau veiklos, o noriu būti ten.

Galiausiai ėmiau ieškoti kelių krepšinyje. Su žmona tuo metu dar gyvenome Ispanijoje, ten irgi ieškojau galimybių, vienu metu galvojome gal ten net likti. Žmonos klube pusmetį padėjau, atrodė, galėjau duoti vertę, bet vis tiek kažkas atsiranda savo – ispanas, tai vietiniam bus prioritetas. Bet man durys neatsidarė, nors turėjome neblogą aplinką, pažinčių. Kur duris atsidaryti lengviau? Tik savame krašte. Niekada nelaikiau savęs super krepšininku, bet vis tiek buvo lengviau tas duris atsidaryti, kai kažkokį vardą turėjau.

Labuckai

– Kažkieno vidiniai demonai kartais alkoholis, kažkieno – kitos medžiagos, kažkieno – lošimai. Iš savo patirties, ką galite patarti su tuo susiduriantiems krepšininkams ir jų šeimoms, kaip ankstyvu metu užbėgti problemoms už akių, kol gyvenimas dar nėra sugriuvęs?

– Pirmiausiai, nemeluoti sau ir pripažinti, kad turi problemų. Tai – sunkiausias momentas. Kai pripažįsti, viskas lengviau: gali priimti pagalbą, nuo tavęs veikiausiai nenusisuks nei šeima, nei draugai – jie padės. Jei meluosi sau, galvosi, kad čia menkos kliūtys, problemas tik gilinsi. Kai pripažįsti, viską gali prasispręsti greitai, man taip buvo.

Kiekvienas eina savo keliu, galiu patarti turėti viziją, ką darysi po karjeros, nes tu vis tiek jauti – ar amžiumi, ar sveikata, kad tai artėja. Reikia ruoštis. Man įdomu sužinoti, kaip jaučiasi krepšininkai, kurie turi didelę finansinę pagalbą, įsivaizduoju, kad jiems tai – tik savirealizacijos klausimas. Finansai nespaudžia, jei gali keletą metų ar vos ne visą gyvenimą ramiai gyventi. Atsiranda kiti dalykai.

– Kita vertus, kuo daugiau esi įpratęs uždirbti – tuo daugiau ir esi pratęs leisti. O palaikyti tokią gyvenimo kokybę ne visada pavyksta ir yra pilna pavyzdžių, kas savo uždirbtus pinigus per keletą metų praranda iki nulio.

– Taip, yra tokių skirtingų variantų. Gali atrasti nuo pavyzdingų žaidėjų iki degradavusių. Kitas klausimas, žinau mano kartos ar vyresnių žaidėjų, kurie pasuka į statybas, finansus ar pan. Jie nesuka galvos dėl krepšinio. Kartais gal pavydu, man taip neišėjo. Man krepšinis yra mano gyvenimas, neišėjo nuo jo pabėgti.

– Kaip įvyko jūsų atsiradimas „Kibirkštyje“?

– Kai apsisprendėme, kad man reikia ieškoti kelių Lietuvoje, aišku, norėjosi pradėti nuo vyrų krepšinio. Nežiūrėjau iškart tik į vadovaujančias pareigas, man jų nei reikėjo, nei ką, man atrodė, kad baigus karjerą geriausia yra komandos vadovo pareigos. Rūpiniesi, padedi, tuo pačiu – gyveni šalia aikštės. Jei nelieki treneriu. Bet apsiuostinėjau – LKL nebuvo variantų, o tuo metu „Kibirkštyje“ buvo krachas, kai vadyboje vyko blogi dalykai. Pasiūliau pagalbą, vasarą buvau dirbęs su rezervine rinktine, taip ir išsirutuliojo.

– Su kokia emocija pradėjote naujus darbus?

– Nerimo nebuvo, aišku, viskas buvo nauja, atrodžiau kaip iš kiauto į žmones išlindęs (Juokiasi). Buvo daug naujų dalykų, bet tuo pačiu nesijaučiau įmestas į ugnį, nes pažinojau moterų krepšinį. Pasijungiau į galą sezono – turėjau laiko įsivažiuoti ir vasarą sekė darbymetis.

– O labiausiai jaučiatės išmokęs per šiuos porą metų?

– Per tą laiką pas mus komandoje daug kas keitėsi: gal trys direktoriai, nauji savininkai, ambicijos kinta kasmet. Išmokau, kad, kaip sako mano mama, ne šventieji puodus lipdo. Nėra kažkokių ypatingų specialybių ar gebėjimų žmonių. Jei gaudaisi, nesi dundukas, daugelis iš mūsų gali dirbti tokį darbą. Žinoma, jei patinka – o man patinka. Man patinka bendrauti, organizuoti, būti atsakingu. Išmokau, ko reikia, kad visi būtų patenkinti.

Labuckas

– Kiek streso buvo per įvairius periodus, kai „Kibirkštis“ buvo garsiau minima ne dėl krepšinio? Turiu omenyje, Rimanto Grigo skandalą ar Kamilės Nacickaitės bei Roberto Javtoko?

– Roberto ir Kamilės situaciją priėmiau labiau kaip dviejų žmonių asmeninį reikalą – ne klubo. Aišku, tai turėjo įtakos, Robertas turėjo atsiriboti nuo komandos, visą sezoną kontakto nebuvo. Atsirado dirgiklių, bet ką gali padaryti? Pirmos dienos buvo įtemptesnės, iškomunikuoji ir toliau dirbi.

Kas dėl Grigo, čia dar kita istorija, jos labai neasocijavau su tuo ar klubu, nes tai praeities dalykai. Yra tiesos, kad bent kažkaip klubas tapo matomas visuomenei, nes sunku tą dėmesį prikaustyti. Bandai rezultatais, bet užgožia tas vyrų krepšinis ir nieko nepakeisi. Laiptelis po laiptelio bandome kažkur eiti. Šiemet, manau, yra realūs šansai žengti į Eurolygą.

– Kaip sekasi dirbti kartu su žmona? Kartais sakoma, kad šeimoje nereikėtų turėti vienos darbovietės.

– Man netrukdo, bet ją gal veikė kiek labiau. Kartu praleidome 2 metus, jie buvo skirtingi, viską suvedu į asmenybes aplink. Pirmi metai buvo tokie, kad jaučiau iš to daugiau privalumo nei trūkumo, ir man, ir jai kai kuriais klausimais buvo lengviau. Taip sukrito asmenybės, kad į tai žiūrėjo palankiau. Pernai buvo sunkiau. Sukrito sunkesnės asmenybės, kurios bandė daryti nereikalingą dramą. Jautėsi Giedrės atskirtis nuo komandos, nes jautė, kad ji labiau mano ar trenerių pusėje. Tai priklauso nuo žmonių, su kuriais dirbi – šiuo atveju, žaidėjų. O namie mokame atskirti dalykus, dėl to niekad nekilo kivirčai.

– Sakote, kad tai – ne galutinis jūsų karjeros taškas. Jei būtų laisva valia rinktis, kokia būtų jūsų kita karjeros stotelė – kur save norėtumėte išsibandyti?

– Nesu pasakęs sau, kad vadyba – tik mano kelias, eisiu iki negaliu, kol pasieksiu „Rytą“ ar „Žalgirį“. Einu sezonas po sezono, savyje ieškau, kas man teikia malonumą. Man vadyba tikrai priimtina pagal mano savybes, man pavyksta tai daryti. Ar man tai teikia malonumą? Dar nesu atsakęs. Kas man pavyko „Kibirkštyje“, pasikloti savo darbo vietą, kaip patogu, galiu save realizuoti taip, kaip noriu. Atėjo nauja valdžia, jie nori viską sudėlioti į stalčiukus, prie ko linkstu, kad kasdien stebiu trenerius, vasarą leidau su Songaila U20 rinktinėje, nespjaunu į tą veiklą. Galvoju, kad galiu prisidėti ir šioje sferoje. Dar nežinau, ar turiu tam savybių, bet kol nepabandysi – nežinosi.

Dėl to mėgstu panarplioti kitų istorijas. Lietuvoje pas mus labiau priimta pradėti vadyboje ir taip eiti visą gyvenimą, arba tas pats su treniravimu. Kas dėl JAV, Prancūzijos, Ispanijos, yra žmonių, kurie išbando daug sferų, kol kažką išsiryškina. Aišku, visų pirma aplinka turi vertinti, ar tu gali, bet galiausiai turi jausti malonumą. Esu kelyje. Gal šį sezoną būsiu arčiau štabo, bandysiu realizuoti savo idėjas, žiūrėsiu, kaip seksis. Gal atrasiu savyje kažką naujo. Pas mus „savęs paieškos“ skamba nebrandžiai ar nerimtai, bet kiekvienas turi rasti savo kelią ir tikrai neprivalo visą gyvenimą žengti juo vienu – viskas nėra užcementuota.