„Lietkabelio“ puolėjo didžiausias autoritetas ir mokytojas – penkiskart NBA čempionu tapęs jo senelis (1) interviu

Įsibėgėjus sezonui į Panevėžio „Lietkabelio“ komandą atvykęs Noah Dahlmanas iš karto tapo naudingiausiu Lietuvos krepšinio lygos (LKL) savaitės krepšininku.

25 metų 200 cm ūgio amerikietis sėkmingai įsiliejo į „Lietkabelio“ žaidimą ir dabar yra naudingiausias ekipos krepšininkas, per mačą renkantis 12,6 naudingumo balo. Kovingasis krepšininkas taip pat yra neprilygstamas pagal atkovojamus kamuolius, kurių per rungtynes sugriebia po 6,4.

N.Dahlmano senelis Johnas Kundla yra išrinktas į Jameso Naismitho krepšinio Šlovės muziejų. Nežinantiems apie J.Kundla galima pasakyti, kad jis 5 kartus tapo Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) čempionu (1949, 1950, 1952, 1953 ir 1954 metais), kai treniravo Minesotos klubą.

„Lietkabelio“ narys N.Dahlmanas prisipažįsta, kad būtent senelis yra jo didžiausias autoritetas, mokytojas bei pavyzdys.

– Ar manote, kad krepšinyje daug lemia sėkmė?

– Tikiu krepšinio dievais. Manau, kad tu gauni tiek, kiek atiduodi. Nemanau, kad krepšinyje yra labai daug sėkmės – daug kas priklauso nuo pasirengimo, atsidavimo aikštelėje.

– Dauguma amerikiečių mėgsta pamiegoti. Kada dieną pradedate jūs?

– Keliuosi anksti – apie 6 ar 7 valandą ryto. Mano tėvas buvo mokytojas, todėl anksti eidavo į darbą ir aš esu įpratęs prie tokios rutinos. Taip pat gyvenau namuose, kur dar buvo daug žmonių, todėl visada būdavo triukšminga.

– Kokį įspūdį jums palieka Lietuva?

– Puikų įspūdį. Esu su lietuviu žaidęs viename koledže, todėl esu girdėjęs apie Lietuvą, jog tai geriausia šalis pasaulyje. Buvau nustebęs, kaip Lietuvoje yra visur švaru, harmoniška. Žmonės čia malonūs, o maistas tikrai skanus. Gaila, kad šiek tiek šaltoka.

– Jūsų senelis išrinktas į Šlovės muziejų.

– Jis yra didžiulis pavyzdys man. Nuo pat mažų dienų jis mane mokė. Jis man pasakojo apie kovą dėl kamuolių, kovingumą ir krepšinio supratimą. Taip pat mokė būti geru žmogumi. Senelis yra tas žmogus, kurį gerbiu labiausiai šiame pasaulyje. Jis yra mano didvyris ir pavyzdys. Džiaugiuosi, kad jis yra ir kasdien dėkoju Dievui už tai.

– Kas yra jūsų didžiausi sirgaliai?

– Didžiausias mano sirgalius yra mano šeima. Kai prieš ketverius metus palikau JAV ir pradėjau karjerą Europoje, būtent šeima mane labiausiai palaikė sunkiais momentais. Laikas bėga – mano broliai spėjo užaugti, o vienas iš jų kitą vasarą tuoksis. Su šeima bendrauju internetu, jie visada po rungtynių man atsiunčia trumpąją žinutę.

– Galbūt galite rasti panašumų ir skirtumų tarp jūsų gimtosios Minesotos ir Lietuvos?

– Panašus labai klimatas, nes yra visi keturi metų laikai. Minesotoje ir Lietuvoje reikia nešioti panašius drabužius, nes žiemą būna labai šalta. Tiek lietuviai, tiek Minesotos gyventojai mėgsta bulves, sriubas. Minesotoje labai daug sunkvežimių keliuose, ko Panevėžio gatvėse nemačiau. Žmonės taip pat labai panašūs – tikrai labiau nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

– Ko tikitės iš šio sezono „Lietkabelyje“?

– Tikiuosi gero rezultato. Turėjome trenerių kaitą, žaidėjų traumas, kas trukdė tinkamai ruoštis rungtynėms. Galima sakyti, kad mums tikrai kartais nesiseka. Reikia susikaupti ir grįžti į pergalių kelią. Prisipažinsiu, kad man kiekvieną kartą sunku po pralaimėjimų, nes vis imu galvoti, ką padariau blogai, ką reikia pakeisti.

„Ilgoji pertrauka“: „Lietkabelio“ sudėties dėlionė – diskusijos dėl Bičkauskio ir Oreliko, būtini išsaugoti žaidėjai, išvykimai, permainos priekinėje linijoje ir tinkamai kandidatai papildyti ekipą