„Lietkabelio“ marketingo direktorius L.Grabauskas: pasibaigus pokyčiams, tapome viena didele šeima garso įrašas

Panevėžio „Lietkabelio“ klubo marketingo direktorius Lukas Grabauskas apsilankė radijo stoties „Pulsas“ laidoje „Lietkabelio pulsas“.

L.Grabauskas papasakojo, kaip susidomėjo krepšiniu, kaip pernai sulaukė kvietimo prisijungti prie „Lietkabelio“ bei apie komandoje tvyrančią puikią atmosferą. L.Grabauskas taip pat pakvietė sirgalius palaikyti ekipą pirmosiose „Betsafe–LKL“ ketvirtfinalio rungtynėse prieš Pasvalio „Pieno žvaigždes“, kurios vyks gegužės 14-ąją „Cido“ arenoje.

– Nuo ko prasidėjo jūsų kelias krepšinyje?

– Jis prasidėjo nuo pat vaikystės. Didžiausią įtaką padarė, kai 1998–1999 metais „Žalgiris“ gerai žaidė ir laimėjo Eurolygą. Tuomet atsirado susidomėjimas, pradėjau lankyti krepšinį. Vėliau pradėjo ir sportuoti, ir dirbti. Krepšinis man yra kažkas ypatingo jau daugelį metų.

– Pats esate šiaulietis, gyvenote Vilniuje, Klaipėdoje. Kaip jums Panevėžys?

– Vilniuje tebegyvenu, nes vis važinėju į Panevėžį. Man labai patinka Panevėžys, nes čia malonūs žmonės, būdamas čia galiu koncentruotis tik į darbą.

– Kaip atsidūrėte „Lietkabelyje“?

– Buvo tokia netikėta istorija. Krepšinio pasaulyje yra daug pažįstamų žmonių, bet „Lietkabelio“ organizacijoje nepažinojau nė vieno žmogaus. Buvo keista, bet laiku ir vietoje. Praėjusią vasarą turėjau pasiūlymą dirbti Belgijoje, krepšinio klube. Buvo likusi savaitė iki tol, kol turėjau atsakyti, ar atvyksiu dirbti, nes buvau nuskridęs apsižiūrėti sąlygas. Buvau nusprendęs, kad bus pokyčiai gyvenime ir dirbsiu tik krepšinyje. Tuomet sulaukiau skambučio iš Martyno Purlio su pasiūlymu prisijungti. Tada susitikome kitą dieną, parengiau savo viziją ir dar po kelių dienų susitarėme, jog dirbsiu „Lietkabelyje“.

– Už ką klube esate atsakingas?

– Esu atsakingas už visas keliones, apgyvendinimo klausimus, kitų komandų priėmimus. Administracijoje esame keturi žmonės, todėl atsakomybės yra gana plačios. Esu atsakingas tiek už marketingą, tiek už komunikacijos dalykus. Sudarinėju grafikus kelionių, būnu tarpininku tarp žaidėjų ir vadovų. Jeigu būna kažkokia problema, žaidėjai į mane kreipiasi, o aš gautą informaciją apdoroju bei nukreipiu tinkama linkme.

– Kas yra sudėtingiausia?

– Apgalvoti kiekvieną detalę, nes profesionaliame sporte detalės yra labai svarbios. Negali padaryti nesąmonės, kuri priverstų komandą laukti ar gauti ne tai, ko ji norėjo. Atsakingiausia to darbo dalis yra detalės. Stengiuosi ties tuo dėti prioritetus.

– Kaip jums atrodo komanda iš vidaus?

– Keliauju su komanda visur ir matau žaidėjus įvairiose aplinkose. Žaidėjai yra žmonės ir tai visada reikia prisiminti. Jie nėra niekuo kitokie nei mes ir jie gyvena panašų gyvenimą. Bendrauju su krepšininkais kaip su draugais, su kolegomis.

Šiais metais komandoje buvo nemažai pokyčių, todėl prireikė laiko, jog taptume tikra komanda. Pokyčiai baigėsi ir tapome viena didele šeima. Atmosfera yra labai gera. Kai visi susigyvenome, atsirado bendros vakarienės, pasibuvimai kartu po treniruočių. Dėl to labai džiaugiamės, nes gera atmosfera yra dalis sėkmės. Pastaruoju metu turėjome daug traumuotų žaidėjų ir rungtyniavome vos su 7–8 krepšininkais, o rezultatai buvo neblogi. Didelė dalis to buvo tai, jog krepšininkai yra komanda ir turi jausmą viduje, jog yra vieni už kitus atsakingi.

– Ar turite kokią tradiciją prieš einant į aikštę?

– Po susirinkimo rūbinėje visi kartu išbėga į aikštės vidurį, palinki vieni kitiems sėkmės ir tada pradeda apšilimą. Svarbiausia yra tai, kad nors turime daug skirtingų tautybių žaidėjų ir trenerių, visi kartu labai gerai sutariame. Labai lengva dirbti, nėra konfliktinių situacijų ir visi kartu einame bendro tikslo link.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra