L.Scolos pamokas saujomis sėmęs P.Sorokas: jei būtų galimybė, rinktinei tą pačią sekundę sakyčiau „taip“ (17) interviu

Netrukus 31-ąjį gimtadienį švęsiantis Paulius Sorokas didžiąją savo karjeros dalį praleido Italijoje – net aštuonis sezonus.

Dabar atėjo laikas pokyčiams – 200 cm ūgio lietuvis keliasi į Paryžiaus „Metropolitans 92“ klubą ir varžysis aukščiausioje Prancūzijos lygoje.

Nors Italija P.Sorokui spėjo tapti antrais namais, Lietuvos jis pasiilgsta ne mažiau. Šiuo metu jis kartu su Sauliumi Kulviečiu ir Vyteniu Čižausku ruošiasi sezonui su trenerio Justino Grainio pagalba. Jau po kelių dienų jis krausis lagaminus į Paryžių. 

„Lietuvos pasiilgstu: draugų, Kauno, mėgiamų vietų pavalgyti, vasarą čia – pats tas. Nesu išlepęs, užsuku ir į pajūrį, mėgstu Nidą, ten nerealiai faina“, – sako puolėjas.

Pastarasis sezonas Italijos čempionate lietuviui buvo geriausias karjeroje. P.Sorokas praėjusiame sezone gynė Trevizo „Nutribullet“ garbę ir per 26 minutes įmesdavo 12,2 taško, atkovodavo 4,5 kamuolio, atlikdavo 1,9 rezultatyvaus perdavimo ir rinkdavo 14,9 naudingumo balo.

Nors Italija jam tapo sava, o šios šalies krepšinis – puikiai pažįstamas, P.Sorokas nebijo naujų iššūkių.

„Didžiąją dalį karjeros esu gana atletiškas, greitas, ten tuo nebeišsiskirsiu, lyga ten atletiška, greičiai – dideli. Manau, kad problemų nekils, prisitaikysiu prie to.

Kaip savo privalumus įvardinčiau krepšinio supratimą, kaip kamuolys turi judėti, kaip keičiamos atakų pusės, man labiau patinka komandinis žaidimas“, – optimistiškai į adaptaciją naujoje rinkoje žiūri jis.

Krepsinis.net pokalbis su P.Soroku – apie ilgus metus Italijoje, Luiso Scolos pamokas, Gianmarco Pozzecco suteiktą šansą ir norą žaisti Lietuvos rinktinėje. 

– Po ilgų metų Italijoje atsisveikinate su šia šalimi. Ar jaučiatės lyg palikdamas namus?

– Nėra sunku atsisveikinti, bet suprantu, kad laukia kažkas naujo, šioks toks iššūkis. Žiūriu į viską pozityviai, su laukimu. Niekada nesilaikiau įsikibęs Italijos, taip gavosi, kad iš ten gaudavau susidomėjimo. Prisidėjo ir tai, kad ten daug žaidžiau. Pastarieji dveji metai buvo sėkmingi ir solidūs, teko kalbėti su agentu, jog sulaukiau susidomėjimo iš labai įvairių rinkų. Va, Prancūzijos rinka buvo viena jų, tad kai sulaukiau pasiūlymo, nebuvo daug ką galvoti.

– Iš kokių dar rinkų pajautėte susidomėjimą?

– Arčiau pažengusios derybos buvo su Turkijos komanda, susidomėjimo buvo ir iš Ispanijos, tos pačios Italijos ir Prancūzijos. Dairėmės ir į Europos taurę, buvo du klubai, kurie domėjosi, tačiau konkrečių pasiūlymų neatėjo.

– Ar šią vasarą jautėte didžiausią klubų susidomėjimą per visą savo karjerą?

– Jei nuoširdžiai, taip. Manau, kad turėjau solidų sezoną, kiek teko kalbėti su agentu, šią vasarą buvo iš ko rinktis.

– Jau anksčiau esame kalbėję apie jūsų laiptelius Italijoje. Aukščiausioje šalies lygoje galiausiai praleidote tris sezonus, ar buvo sunku joje įsitvirtinti?

– Sakyčiau, kad tai užtruko. Žiūrint į mano žingsnius, tai normalu. Pradžioje vykau į žemesnį lygį – trečią šalies divizioną, tada lipau laipteliu aukščiau, antroji lyga buvo labai stipri. Matome, ten vyksta ir LKL veidai, ten nėra lengva patekti. Žinojau, kad esu pasiruošęs pirmajai lygai, beliko sulaukti šanso. Kai jis atėjo, įsitvirtinau ten. Kantrybė ir darbas davė savo.

– Žaidėte Sasario, Varezės ir Trevizo klubuose. Iš kurios organizacijos jums liks šilčiausi atsiminimai?

– Buvo trys skirtingi sezonai. Sasario komanda buvo sėkmingiausia, jei ne nelemtas koronavirusas, tuo metu buvome Italijoje 1–2 vietose, nusileidome tik „Virtus“. Komanda buvo vieninga, o treneris Pozzecco paliko didelį įspūdį. Dėl organizacinių dalykų, treniruočių, gyvenimo šalia krepšinio neturėjau kuo skųstis nė viename klube. Išskirčiau Varezės ir Trevizo žiūrovus, jautėsi, kad futbolo šalyje tai yra krepšinio miestai. Ypač Varezė.

Pozzecco

– Kuris strategas Italijoje jums labiausiai padėjo prasilaužti iki aukšto lygio demonstravimo?

– Šansą man suteikė Pozzecco. Atvykau į Sasarį tada, kai Achille Polonara buvo nupirktas baskų, o Jamelas McLeanas turėjo atvykti kiek vėliau. Atvykau tiesiog užpildyti vietą pasiruošimo stovykloje. Vasarą sportavau, buvau formoje, gerai pasirodžiau draugiškose rungtynėse ir man sako: gali žaisti pas mus. Priimu tai kaip trenerio įtaką komandai – jis mane parekomendavo.

Kitas žmogus – Adriano Vertemati. Jis mane treniravo Treviglio klube ir vėliau dirbo Trinchieri asistentu „Bayern“. Kai jis 2021 metais atvyko į Varezę kaip vyr. treneris, paskambino man ir pasakė, kad yra reikalingas klijuojantis žaidėjas, kuris apjungtų užsieniečius ir italus. Vis tik buvau kaip ir užsienietis, bet daug prabuvęs Italijoje, šneku šia kalba. Šis treneris man suteikė šansą tapti tvirtu pirmos lygos žaidėju, atsidėkojau jam už tai geru žaidimu. Tai buvo mano pareiškimas, kad galiu būti Italijos lygos starto penketo žaidėjas.

– Kalbant apie Gianmarco Pozzecco, po praeitų metų Europos čempionato buvo kalbų, ar jis daugiau strategas, ar emocinis lyderis. Kaip jį apibūdintumėte jūs?

– Negaliu sakyti, kad šita informacija išėjo iš manęs, bet apie tai buvau užsiminęs ir draugui komentatoriui (Juokiasi). Šiemet rinktinėje vėl yra panašiai. Treneris Pozzecco užsiima ir taktikomis, bet jis kartu yra ir emocinis lyderis, nuostabus žmogus, jaučiantis žaidėjus. Taip, kiti asistentai daugiau rūpinasi treniruočių eiga, taktikomis, tad teisybės tame yra daug. Praėjo 4 metai nuo tada, kai žaidžiau pas jį, gal kažkas pakito, bet tuo metu buvo būtent taip.

– Kaip manote, ar toks trenerių štabo modelis, ypač rinktinių krepšinyje, gali būti tik privalumas?

– Taip, sutinku, šis treneris apjungia žaidėjus kaip šeimą, fantastiškai juos gerbia, jam tai gaunasi natūraliai. Kai matai, jog treneris tau nori gero, tu nori jam atsakyti tuo pačiu. Susicementuoja visa komanda. Kai treneris geba tai išgauti per trumpą laiką, tai tampa dideliu privalumu.

Sorokas

– Kuomet žaidėte Varezės klube, ten darbus biure pradėjęs buvo Luisas Scola. Kokį pažinote jį?

– Tai legendinis krepšinio žmogus, kažkiek nustebino, kiek paprastas ir prieinamas jis buvo. Galiu papasakoti smagią istoriją. Luisas man sakė: jei nori pasportuoti, esu pasiekiamas 24 valandas per parą, pranešk. Nesinorėjo jam rašyti iškart, bet galvoju, praeis kažkiek laiko – parašysiu. Kažkurį vakarą parašiau jam: gal būtų galima kartu pasportuoti, kažką pasimokyti? Ir jis man neatrašė. Galvoju: kam aš čia rašiau (Juokiasi). Pasirodė, kad jis darbinį telefoną buvo palikęs biure ir kitą dieną 8 ryto jis man atrašė: gerai, kada tik nori.

Galiausiai gavosi, kad kartu su Scola dirbau 2–3 mėnesius, nors jis užėmė komandos vadovo pareigas. Su treneriu susitarėme ir Luisas ateidavo, persirengdavo į sportinę aprangą, dirbdavome 1 prieš 1. Tokia legenda man kamuolį paduodavo, pastumdavo po krepšiu, mokė žaisti veidu į krepšį – tai neįkainojama patirtis. Vienas nuoširdžiausių žmonių, kurį pažinau, visada padėdavęs, tik geriausi žodžiai apie jį. Tai ne tik Argentinos, bet viso pasaulio krepšinio legenda.

– Ar tuo metu jis dar neblogai pajudėdavo aikštelėje?

– Gynyboje nepersistengdavo, bet puolime, jei tik norėjo, buvo neuždengiamas. Vienu metu, kai buvo koronaviruso atvejų, jis ateidavo ir pažaisdavo, puolime darydavo, ką norėjo. Vienas galėjo reguliuoti žaidimą, taip lėtai, bet taip užtikrintai eidavo, kad negalėdavai nieko padaryti. O ir dydis jo, technika yra įspūdingi. Manau, jei tik norėtų, jis ir šiandien sužaistų (Juokiasi).

– Ko jaučiatės labiausiai išmokęs iš L.Scolos?

– Daug dalykų. Žaidimo „ant ūselio“, treniruočių etikos, kaip per trumpą laiką išpešti maksimalų rezultatą. Jis buvo matęs amerikietiškų individualių treniruočių, buvo pasiėmęs pratimų, kuriuos galima naudoti dažniausiai. Taip pat pasimokiau ir atsipalaidavimo, jis sakydavo: čia tik krepšinis, svarbiausia, kad metimas, kurį atlieki, būtų geras. Įkris ar ne, turi nekreipti į tai dėmesio. Savo darbą padarei. Tiesiog prieš tai treniruotėse turi tiek išdirbti tuos metimus, kad jie įkristų.

Sorokas

– Praeitas sezonas Trevize jums buvo itin sėkmingas, nors komandai čempionatas ne itin nusisekė. Kiek likote patenkintas šiais metais?

– Asmeniškai savo žaidimu likau labai patenkintas, sekėsi tikrai gerai, daug žaidžiau, turėjau nemažai laisvės, treneris manimi pasitikėjo. O komandos pozicija Italijoje – slidus dalykas. Atrodo, viena pergale daugiau ir tu beveik atkrintamosiose, o viena mažiau – rizikuoji sezonu. Pasakyti, kad visas sezonas buvo nesėkmingas, neapsiverčia liežuvis. Komandoje buvo du rinktinių žaidėjai, Sokolowskis ir Jantunenas, jie pasijungė vėliau, taip pat ir vienas amerikietis. Mes nuo to nukentėjome, nes pradėjome sezoną 1 pergale ir 4 pralaimėjimais, nors tas komandas galėjome nugalėti. Tos kelios pergalės mums kainavo vietą atkrintamosiose ar šalia jų.

– Praeitą sezoną į Trevisą trumpam užsukęs buvo Hugo Invernizzi, atvykęs iš Alytaus „Wolves“. Kokius įspūdžius jis parsivežė iš etapo Lietuvoje?

– Jis labai geras žmogus, nemažai bendravome, palaikome ryšį ir iki dabar, su juo norėjau pasikonsultuoti dėl Prancūzijos lygos. Jis kažkiek pasakojo apie situaciją „Wolves“, gerą organizaciją, bet savo vietos aikštelėje jis nelabai rado, nes buvo aiškiai išreikštas metikas. Man asmeniškai jis patiko, daug kamuolio jis nereikalavo, Hugo sakė, kad kol kamuolys neateina – aš nemetu. Jis – legionierius, reikalavimai jiems visada aukštesni, jam „Wolves“ buvo pirma tokia stotelė. Hugo ir pristigo inciatyvos ir didesnio pasirodymo. Taip ir pas mus buvo. Kažkiek pritrūko legionieriaus patirties.

– Lietuvoje nežaidėte nuo 2014 metų. Ar per šiuos metus nesijautėte kiek primištas vietinėje rinkoje?

– Gal kažkiek ir taip. Bet kas šiais laikais yra matomumas? Jei nori tą žaidėją sekti, yra programos, transliacijos, gali viską susirasti. Jei atsiranda pasiūlymai, aš svarstau visus, o kai nėra, nėra ir ko svarstyti. Tiesą sakant, Lietuvos klubai šiemet manimi nesidomėjo.

– O pamatęs ilgą šių metų rezervinės rinktinės sąrašą nepagalvojote, kad taip pat būtumėte vertas jame atsidurti?

– Na, kažkiek pagalvojau, bet jei būtų kvietimas – važiuočiau tą pačią dieną, o kai jo nėra, pats neatvažiuosiu.

– Kaip suprantu, norėtumėte save išbandyti bent „langų“ rinktinėje?

– Vienareikšmiškai, tikrai taip, jei tik būtų galimybė ir pageidavimas. Tą pačią sekundę atsakyčiau „taip“.

Sorokas

– 2018–2019 m. trumpai žaidėte Vokietijos ir Belgijos klubuose, po to vėl grįžote į Italiją. Ar šiemet keisti rinką nebuvo nerimo?

– Ko čia bijoti? Važiuoji ir žaidi. Šioks toks iššūkis bus kitoks žaidimo stilius, kita šalies kultūra. Pakalbėjome su treneriu Laurentu Foirestu, kuris buvo geras žaidėjas, 2000-aisiais iškovojęs olimpinį sidabrą. Atrodo, kad mūsų krepšinio idėjos, požiūris sutapo, buvau vienas pirmųjų pasirašytų žaidėjų. Nusiteikiu, kad viskas turėtų būti gerai. Kiekvienais metais, net kai toje pačioje šalyje keiti klubą, nežinai, kaip seksis, nuo tavęs ne viskas priklauso. Sportuoji, ruošiesi, ko treneris reikalauja, bandai įgyvendinti ir sezono eigoje matai, kaip viskas klijuojasi. Baimės nėra, patirties turiu sukaupęs, važiuosiu ir žaisiu.

– Praeitą sezoną Paryžiaus komanda sukosi apie Victorą Wembanyamą. Su kokiomis idėjomis klubas pasitiks naują etapą?

– Kiek supratau, komandoje vyksta pertvarkymas, viskas kis kardinaliai, neliko dviejų pašauktų žaidėjų, atėjo naujas treneris. Jis formuoja komandą, kaip nori, pasimatys, kai komplektacija bus baigta.

– Kaip manote, kas prancūziškame krepšinyje jums bus palankiausia, o kas taps iššūkiu?

– Didžiąją dalį karjeros esu gana atletiškas, greitas, ten tuo nebeišsiskirsiu, lyga ten atletiška, greičiai – dideli. Manau, kad problemų nekils, prisitaikysiu prie to. Kaip privalumus įvardinčiau krepšinio supratimą, kaip kamuolys turi judėti, kaip keičiamos atakų pusės, man labiau patinka komandinis žaidimas.

– Kiek didelis jūsų noras yra išbandyti save ne tik vietinėse lygose, bet ir tarptautiniame fronte?

– Aišku, būtų įdomu, bet tuo pačiu, svarbi ir vietinė lyga. Dėl to vasaromis svarbu rasti aukso viduriuką. Būna paskambina komanda, kuri žaidžia Europos turnyre, bet vietinis jų čempionatas – ne toks stiprus. Norėtųsi, kad pajėgus būtų ir tas, ir kitas turnyras. Šią vasarą nepavyko gauti abiejų turnyrų, tačiau Prancūzijos čempionatas stiprus.

– Jums netrukus sukaks 31-eri. Kaip manote, dar vieneri solidūs metai galėtų užtikrinti vietą dar aukštesniame lygyje?

– Manau, kad taip. Kiekvieni metai svarbūs, sporte savo vardą turi įrodinėti kasdien. Koncentracija bus į šį sezoną, reikia pasirodyti čia ir dabar. Jei tai pavyks, jei sužaisiu sėkmingai, įsitvirtinsiu, taip ir ateis susidomėjimas iš kitur.

„Ilgoji pertrauka“: Pasvalio ateitis, Antetokounmpo požiūris į krepšinį, „Lietkabelio“ „kaltieji“, klaustukas dėl „Šiaulių“ lietuvių, pagirtinas „Nevėžio“ darbas, kontraktą užsitarnavęs Kostičius ir „CBet“ vadybos darbo atspindys