Klibančių kėdžių braškesys (14)

Šiandieninis populiariausių komandinių sporto šakų aistruolių gyvenimas jau nebeįsivaizduojamas be keleto įprastinių dalykų, vienas kurių – jau jų mylimų ir palaikomų ar konkurentų komandų trenerių “kėdžių braškesys”. Nesant šio mielo garso sporto mėgėjų gyvenimas prarastų nemažai spalvų ir žavesio. Neretai “kėdžių klibėjimą ir braškesį” pakankamai rimtai įtakoja ir patys aistruoliai, kas, žinoma, leidžia jiems pasijusti dar svarbesniais šio spektaklio dalyviais.

Kalbėsiu apie krepšinį ir, daug neblaškydamas Jūsų dėmesio, susiaurinsiu mūsų “apžvalgos ratą” iki, taip vadinamo, “savo kiemo” reikalų.

Turbūt sutiksite, kad mažus biudžetus turinčių komandų trenerių kėdžių “braškesys”, jeigu toks ir yra, nelabai kam įdomus. O štai komandų, kur ir žaidėjai ir treneriai uždirba rimtesnius pinigus – visai kas kita. Juk svetimų pinigų skaičiavimas yra sudėtinė kone kiekvieno sporto aistruolio (ir ne tik sporto aistruolio) interesų dalis.

Abi mūsų elitinės komandos sezoną pasitiko ženkliai pasikeitusios. Pernykščiai rezultatai bei komandas išlaikančių žmonių ambicijos lėmė pakankamai drastiškų permainų. Vienur pats gyvenimas kažką “sufleravo”, kitur…

Pradėsiu nuo čempionų. Nepaisant svarbaus trofėjaus iškovojimo, “Lietuvos ryto” šeimininkai ryžosi permainoms, kurių kosmetinėmis nepavadinsi. Praėjusio sezono pabaigoje klibėjusioje vyr. trenerio kėdėje R. Kurtinaitį pakeitė kitos krepšinio valstybės, Kroatijos specialistas – Draženas Anzulovičius. Turintis vardą specialistas. Tačiau, kaip paaiškėjo – neilgam. Šiandien šį “klibantį sostą” jau šildo kita “sėdynė”. A.Trifunovičius taip pat žinoma figūra Europos krepšinyje. Tačiau ar ilgai jam pavyks išsilaikyti šiame nelengvame “rodeo” galime tik paspėlioti.

Atsakymų ieškot, matyt, reiktų pradėt dar nuo taip vadinamos priešistorės. Ar teisingai pasielgė komandos šeimininkai sezono išvakarėse? Juk, reikia pripažinti, kad kontroversiškasis Rimas Kurtinaitis “išarė giloką vagą”, sukūrė tam tikrą komandos žaidimo modelį ir rezultatų pasiekė visai neblogų. Tam reikėjo ne tik profesionalumo, darbštumo, bet ir – laiko. Tačiau “yra kaip yra” ir turime susitaikyti su klubo šeimininkų vizija. Jonas Vainauskas, matyt, mąstė taip: nežymiai pastiprinsime sudėtį ir pasitelkus “naują šluotą” komanda pakils į naują aukštumą.

”Nauja šluota” gerai kaip sena nebešluoja. Pakankamai rimto trenerio reputaciją turinčiam D.Anzulovičiui, reik manyt, nepavyko sėkmingai įtaikyti į R.Kurtinaičio padarytas provėžas. O tam, kad padarytų naujas – reikėjo laiko. Juk komanda – ne vestuvinis provincijos ansamblis. Tai orkestras, kurio klausytojai - Europos krepšinio gurmanai. Tiek naujam dirigentui reikia laiko suprasti kiekvieno atlikėjo galimybes, tiek pastariesiems “maestro” reikalavimus. Dabar turime jau naują “maestro”. Sulinkusį ir užkimusį nuo nesibaigiančių pralaimėjimų. Perimt išderintą orkestrą ir perderint iš naujo – dar sunkiau. Paradoksalu, bet susidaro vaizdas, jog komandos šeimininkas, pats to nenorėdamas tapo savo konkurentų geriausiu padėjėju ir muzikos užsakovu tokiam maloniam varžovų komandos gerbėjų ausiai garsui…

Ričardas Zabulionis