Kelią Kinijoje besiskinantis V.Buzas: apie brutalią rinką, milijonines išpirkas ir gydymą arbata interviu

Po pertraukos Kinijos lygoje vėl turime vyr. treneriu dirbantį lietuvį. Vytautas Buzas metų pradžioje iš Utenos atvyko darbuotis į Šansi „Loongs“ ekipą, o vasarą pats perėmė komandos vairą.

38-erių treneriui Kinija jau buvo kažkiek pažįstama, bet CBA lyga – naujas žvėris su negailestingomis žaidimo taisyklėmis. Negailestingomis tuo, kad tvarkaraštis – labai intensyvus, o klubų kantrybė – ne geležinė. Nuo sezono pradžios, per mažiau nei mėnesį, be darbo liko jau du serbai. Tarp jų – Oliveris Kostičius.

„Per 7 dienas žaidėme 4 rungtynes, visi varžovai turėjo po papildomą dieną poilsiui, o mes keliavome arba žaidėme namie. Tvarkaraštis yra brutalus, jei nesi pasiruošęs – tave baus bet kuris varžovas. Yra pirmi metai, kai kažkas kris į antrą lygą, o iš antrosios kils Honkongas. Nes jie nori didžiulio miesto, tad šiemet vyksta didelė konkurencija.

Keliaujame realiai kiekvieną dieną, kartais atsikėlęs net nežinau, kokioje vietoje esu. Bet žinai varžovą, eini ir žaidi“, – apie kasdienę rutiną pasakoja V.Buzas.

Šansi komanda sezoną pradėjo 6 pergalėmis ir 2 nesėkmėmis, dabar treneris gavo progą kelias dienas pailsėti, kadangi numatyta rungtynių pertrauka.

Krepsinis.net – pokalbis su V.Buzu apie naują patirtį Kinijoje, negailestingą rinką, šlovę Jonui Kazlauskui ir gailestį dėl Kęstučio Kemzūros.

– Treneri, ir kaip jums toks gyvenimo ritmas? Kaip dėliotis planus ir ruošti komandą, kai mačai vyksta vos ne kas antrą dieną?

– Ne naujiena, nes pernai čia išvažiavau iškart po lietuviškų Naujų metų, pamačiau tą procesą. Tada gal buvo sunkiau, nes nors trofėjų nėra daug, bet klubo lūkesčiai buvo dideli, biudžetas nemažas. Pirmąkart taurėje patekome į finalą – tai buvo aukščiausias klubo pasiekimas. Nemeluosiu, metai buvo labai sunkūs, 4,5 mėnesio atrodė, kad nedarai nieko, tik dirbi. Kažkiek mane su tuo supažindino Krapikas, davęs daug patarimų, klausiau jo rekomendacijų. Sakė priprasti, kad taip bus.

Dabar yra naujų patirčių: pasirengimą pradedi birželio 28 dieną, atostogų žaidėjai ir treneriai gauna tik tam tikrą dienų skaičių, likusias turi būti darbe. Žaidi daug, keliauji ne NBA sąlygomis, paprastais skrydžiais ar traukiniais, tiesiog stengiesi išsirinkti geresnį variantą. Treniruočių sezono metu realiai nėra, tiesiog ruošiesi per vaizdo medžiagą, Eurolygos dvigubų savaičių režimu gyveni kiekvieną savaitę. Pailsėti sunku ir žaidėjams, ir mums, bet įpranti ir važiuoji.

Supranti, kokie dalykai iš taktinės pusės svarbūs, kurie – mažiau, išmoksti susisteminti informaciją iki minimumo. Reikia pripažinti, kad vietinių žaidėjų krepšinio suvokimas yra kitoks, negali jų perkrauti informacija. Dabar man vis labiau suprantami Kemzūros žodžiai, kad žaidėjams gali duoti tris informacijas: vieną jie tikrai pamirš, apie antrą pagalvos, o trečią jie įsidėmės. Tuo stengiuosi vadovautis. Mokausi tiek kultūrinių, tiek krepšinio dalykų.

– Kadangi pasiruošimo etapas – ilgas, o po to treniruočių yra nedaug, atrodo, kad būtent ant pasirengimo ir statomi pagrindai – ką pasistatysi, ant to važiuosi, o jei reikės pokyčių, juos padaryti bus sunku.

– Taip, tu teisi. Procesas yra kitoks nei Europoje. Atvažiuoji ir turi iš anksčiau kontraktuotus žaidėjus – vietinius, daug jaunimo. Iš tos komandos, su kuria pradėjome pasirengimą, žaidžia 7 žaidėjai. Nes pasirašėme 2 naujus kinus ir pasirašėme 3 legionierius. Kinai naujokai prisijungė liepos viduryje ar pabaigoje (priklausomai nuo kontrakto ir biurokratijos, kadangi čia panašios taisyklės į NBA – norint gauti žaidėją klubas turi išpirkti jo teises, derybos trunka), o legionieriai atvyksta rugsėjo pradžioje. Tik tada turi realią komandą. Pasirengime sužaidėme 16 rungtynių, manau, kad daugiausiai iš visų CBA komandų, jaunimas gavo patirties, džiaugiamės, kad vienas ar kitas iššovė ir tapo treniruočių žaidėju, kažkam pavyko pakelti pasitikėjimą. Tikra komanda jau buvo tada, kai grįžome iš vadinamosios Vasaros lygos – ten suvažiuoja komandos į vieną miestą ir per savaitę sužaidžia 5 rungtynes.

– Atrodo, kad praeitų metų asistento patirtis jums turėjo būti kertinė, nes įmetus į tokį režimą naują žmogų, jis gali gerokai pasimesti, ką ir kaip daryti.

– Žinai, kiek jau atleidimų įvyko CBA? Atleistas Kostičius po ketverių rungtynių, o šią savaitę Jakovljevičius, prieš tai dirbęs Bolonijoje. Du Serbijos rinktinės treneriai. Dar du yra ant klaustuko. Kinai supranta tik vieną kalbą – rezultato, ilgalaikis procesas vyksta gal tik trijose organizacijose, kurios turi europietišką mąstymą ir ne vietinius savininkus. Bet esmė paprasta čia – visiškai rezultatu pagrįstas biznis.

Aš praeitą sezoną irgi buvau įmestas į ugnį. Atvažiavau ir po 2 dienų turėjau perimti darbus, mūsų laukė rungtynės su Šanchajaus klubu (absoliučiu lyderiu) su Goodwinu, Loftonu, Whiteside‘u. Labai gera komanda su gerais vietiniais. Buvo nelengva. Daug kas Lietuvoje nežinojo, bet dvejose paskutinėse reg. sezono rungtynėse mūsų treneris buvo diskvalifikuotas. Aš turėjau dirbti jose ir taip pat – pirmosiose atkrintamųjų rungtynėse kaip vyr. treneris.

– Rimta nuobauda – už ką?

– Už necenzūrinį pokalbį su teisėju rungtynių metu. Jis gavo 50 tūkst. juanių baudą ir diskvalifikaciją, tai viena didžiausių baudų. Taip man ir teko pilna patirtis. Treneris pasakė, kad supranta, ką reiškia pereiti į vyr. trenerio darbą. Jis pasakė, kad mes diskutuosime, bet jis nesikiš, kad procesų nemaišytume. Pavyko laimėti visas 3 rungtynes, vienos jų buvo su Guangdongu – mūsų principinis derbis. Po to susitikome su Maneko ir Parkerio Jacksono-Cartwrighto Nankino klubu, o atkrintamųjų rungtynės laukė su Čingdao. Tai – viena sunkiausių vietų laimėti CBA, o mums po pratęsimo pavyko.

Taip kilstelėjo ir mano, ir komandos pasitikėjimo lygis, nes buvome sunkesniame psichologiniame momente. O tai pats svarbiausias dalykas, ypač vietiniams, kurie trapesni, užgožti legionierių, nes tai – legionierių lyga. Pernai jų komandos turėjo po 4, šiemet – po 3, per pirmus tris kėlinius aikštėje jų gali būti po 2, ketvirtajame – tik vienas.

Bet man čia labai padeda patirtis Vokietijoje, nes ten būdavo taisyklė, kad visada aikštėje turi būti 2 vokiečiai. Bet klaidų vis tiek būna, ir dabar pagaunu save, kad kartais aikštėje laikau tik vieną legionierių, nors kokybę galima būtų išnaudoti pilnai.

Buzas

– Iš jūsų pasakojimo apie atleistus trenerius suprantu, kad į užsieniečius žiūrima su dar didesniu spaudimu ir reikalavimu, o ne kaip į išgelbėtojus.

– Taip, užsieniečius kviečia tik dėl rezultato. O jei jo nėra – ačiū ir viso gero. Ir tai visiškai normalu Kinijos kultūroje. Čia viskas paremta verslo principu, jie taip užaugę ir susiformavę. Turi tai suprasti ir gerbti, taip jie gerbs tave.

– O kiek Kinijoje dirba vietinių trenerių?

– Šie metai pirmi, kai yra 50 prie 50. Sezoną pradėjome 11 užsieniečių, dabar likome 9. Likę yra vietiniai. Pernai buvo tik 4 užsieniečiai – labai nedaug. Sunki rinka patekti legionieriui treneriui ir dar sunkesnė – išlikti. Asistentų užsieniečių tai yra visose komandose, ypač amerikiečių ir dirbančių su ind. įgūdžiais, bet kalbu apie vyr. trenerius. Pavyzdžiui, su manimi dirba Melvinas Ely‘us, garbė ir dovana turėti tokį žmogų šalia, nes jis turi didelę patirtį ir moka ją perteikti. Po darbo su Kęstu tai pirmas toks žmogus su tokia patirtimi.

– Visi žinome, kad kinai turi savotišką požiūrį į mediciną, ar sporte tai taip pat pasireiškia?

– Be galo. Man pasisekė, nes pirmas dalykas, ką turi padaryti, atvykęs į klubą, sutarti su gydytoju. Jis yra pirmas žmogus, kuris viską kontroliuoja ir duoda žmones, kurie daro rezultatą. Tikrai dideli skirtumai, lyginant su Europa, kai kalbame apie traumas ir atstatymą. Buvo situacijų, kai skambinau klausti nuomonės ir Aurimui Tilindžiui iš Utenos klubo, kad išgirsčiau kitą požiūrį. Pati medicina čia kitokia, daug diskutuojame ir su gydytoju, ir būsima mano žmona, kuri yra medikė. Įdomu pažinti tą kultūrą iš vidaus, nes gydymo metodai yra visai kiti. Gale dienos, jie irgi žiūri į pasaulio tendencijas, bet pritaiko prie savo įpročių. Viskas gydoma arbatomis (Juokiasi).

– Štabe turite lietuvį Paulių Juodį. Ar lengvai buvo leista pasikviesti savo asistentą į parankinius?

– Buvo pokalbių, buvo nelengva, standartai treneriui buvo aukšti, kandidatų taip pat buvo. Bet Pauliaus CBA patirtis buvo jo privalumas. Norėjau dar vieno trenerio, bet man kaip naujokui, jauniausiam užsieniečiui, pasakė dar palaukti, dirbti, viską man sukomplektuos (Juokiasi).

– O jei kalbėsime apie sudėtį – kiek jūsų rankos yra ten?

– Viena (Juokiasi). Petras Cornelie. Diallo jau buvome pasirašę, dėl Wiggintono nebuvo klausimų, nes žmogus, 3 metus čia žaidęs, aukšto lygio gynėjas, tik dėl traumų neįsitvirtinęs NBA. O didelį žmogų renkantis mes žiūrėjome variantus, man pasisekė, kad agentas pasiūlė Petrą, jį žinojau iš anksčiau, turiu prancūzišką aplinką ir mes greitai susitarėme.

Labai džiaugiuosi, jis juokiasi, kad pasikviečiau jį dėl to, kad turėčiau su kuo kalbėti prancūziškai. Sakau: taip, viena priežasčių. Pernai toks buvo Faye, dabar tu. Jei rimtai, norėjosi užtikrinto žaidėjo su patirtimi, kuris būtų nugalėtojas, o Cornelie yra daug laimėjęs su komandomis anksčiau.

– Kaip viskas kardinaliai skiriasi: nuo to, kad Utenoje buvote ir sporto direktorius, ir treneris viename, iki to, kad Kinijoje vos galite atsivežti vieną savo žaidėją ir asistentą.

– Ta Utenos situacija buvo kitokia, tada tikėjausi, kad Gintas dirbs kartu, galėsime pasidalinti krūvį, kuris buvo nežmoniškas. Ta vasara man kol kas buvo sunkiausia gyvenime: vasaros lyga, komplektacija, stengiausi kruopščiai atlikti darbą, bet kažkur nepavyko ar nepasisekė su Chealey trauma. Čia kitaip: žaidėjus sužiūri, tačiau sprendimų priėmimas jau ne tavo darbas. Vadovui pasakiau, kad treniruosiu tą, ką man duos, tokia yra jų kultūra ir jiems svarbu, kad treneris tai gerbia. Yra komandų, kur yra kitaip, net pirmamečiai užsieniečiai gali turėti didelį svorį.

Buzas

– Koks yra jūsų komandos valdymo modelis? Yra turtingas dėdė, korporacija ar savivalda?

– Yra didžiulė alkoholio kompanija, milijardinis verslas. Jie turi savo valdybą, o mūsų vadovas yra jų prezidentas. Generalinis direktorius viskam vadovauja ir yra atskaitingas korporacijai.

– Kokį biudžetą lygos kontekste turi jūsų klubas ir kokios yra jo ambicijos?

– Skaičiais neįvardinsiu, nevaidinsiu protingo, nes tiksliai jų nežinau, bet po Guangdongo tai yra viena labiausiai reikalaujančių organizacijų lygoje, nes turime geriausius sirgalius. Žaidžiame 6,5 tūkst. sirgalių arenoje, bet ji visada pilna, nesvarbu, su kuo žaidžiame. Sirgaliai išprotėję: filmuoja, fotografuoja, mieste negali praeiti. Lūkesčiai yra dideli, nepaisant sudėties ar biudžeto.

Pinigais esame kažkur truputį aukščiau vidurio, tikrai negalime varžytis su Šanchajumi ar Pekino „Ducks“ bei „Royal Fighters“. Ką „Rytas“ žaidė su jais, tai net nebuvo tikra jų komanda: jie neturėjo rinktinės žaidėjų ir dviejų legionierių. Jais tapo D‘Angelo Russellas ir JaVale‘as McGee. Gale dienos tai – didžiuliai vardai, kaip jūs mėgstate sakyti, ne už sriubos lėkštę.

Kitas dalykas, kinai daug išleidžia ir ant išpirkų, ypač vietiniams, tokios jų taisyklės, vaikšto labai dideli pinigai – milijoniniai. Norėjome nupirkti geriausią aukštą Kinijoje, suma buvo Europoje neregėta, tačiau susitarimas taip ir neįvyko.

– Gintaras Krapikas yra minėjęs, kad kai tokie pinigai mokami vietiniams, kinai tampa nemotyvuoti tobulėti, kadangi vis tiek uždirbs solidžius pinigus. Galite pritarti?

– Yra tiesos, bet ačiū Dievui, pas mus komandoje pavyko turėti kitokį mentalitetą, bent kol kas, nors rungtynių sužaista nedaug. Aišku, gali būti vidinių dalykų, kai pernai buvai geriausiu šeštuoju žaidėju, o dabar žaidi 12–15 minučių. Bet turime labai gerus žmones, nuoširdžiai sakau, šaunūs vyrai, dirba gerai, pasiruošime neturėjau problemų. Gal padeda ir tai, kad turime tris žaidėjus, kuriems tai – paskutiniai ir svarbūs kontrakto metai.

Viso turime 18 žaidėjų, 14 keliauja su komanda, tad liekantys turi dirbti individualiai, normalu, kad motyvacijos lygis krenta, tai – žmogiška. Aš labiau rodyčiau pirštu į Kinijos žvaigždes, kurios pasirašo didžiulius kontraktus ir tada nustoja žaisti, tokių atvejų esu girdėjęs.

Aišku, kai uždirbi didelius pinigus, kai esi garantuotas, kad juos turėsi toliau, nes turėsi, motyvaciniai dalykai atsiranda. Tik užsieniečiai čia rašosi „2 plius 2“ ar „3 plius 2“ sutartis, kalbame apie mėnesius.

– Ar matote priežastis, kodėl kinų krepšinis pasaulyje nėra elitinio lygio, nors jie deda nemažai pastangų ir vaikų ugdyme, ir finansuose, kad lygį augintų?

– Pirmas dalykas, nėra Jono Kazlausko, dėl to rinktinė nelaimi (Juokiais). Visi iki šiol tai atsimena, jis be galo gerbiamas žmogus čia, darė čia nerealų darbą. Nežinau krepšinio žmogaus, kuris čia nežinotų Jono. Pernai buvo priėjęs rinktinės treneris, prašė perduoti linkėjimus Jonui, nes esu lietuvis. Sakiau: nepykite, asmeniškai nepažįstu, bet perduosiu per Kemzūrą.

Manau, priežastis yra realios konkurencijos stoka. Jie neturi konkurencijos, ji labiau dirbtinė. Krepšinis čia labai stebimas ir mylimas, bet perėjimas į profesionalų krepšinį sunkus dėl fizinių ir atletinių dalykų. Dabar yra keli atitinkantys modernų krepšinį, bet jie patys sako – mūsų krepšinis kitoks, reikia tai pripažinti. Gale dienos, vis tiek jiems norisi. Vaikų struktūra gera, čia daug investuojama, dirba daug europiečių, klubą turi ir lietuviai, žinau, kad jie žaidė ir Lietuvoje.

Šiemet turėjome CBA trenerių susitikimą, pirmąsyk girdėjau, kad rinktinės treneris būtų taip stipriai skalbiamas prieš visus. Net buvo nemalonu iš šono. Aišku, jie surinko visus vietinius anksti, dirbo ilgai, sunkiai, po 2–3 treniruotes per dieną. Jie į klubus grįžo pavargę. Tai kitokie kultūriniai dalykai krepšinyje, nors jiems įprasti, nes daro tai seniai. Jie turėjo vieną talentą Yao Mingą, tai pakėlė krepšinio lygį, dabar tokio nėra. Jie turi Hanseną, bet jis vis tiek žaidėjas tarp NBA ir G lygos. Didelio hype‘o apie jį nejaučiu.

Buzas

– Kiek sunkiau yra komunikuoti, kai daug bendravimo vyksta per vertėją?

– Tikrai nelengva, bet, ačiū Dievui, mūsų vertėjas supranta krepšinį, mokėsi universitete JAV, stažavosi NBA. Pagrindinis jo privalumas – krepšinio supratimas. Tai nėra tiesiog žmogus, kalbantis angliškai, nes kalbos barjeras, kai informaciją reikia perteikti greitai, tikrai svarbus. Realiai esi priklausomas nuo vertėjo – ką jis pateiks, nes aš tai jo nesuprantu.

– Kokių dar kultūrinių dalykų pamatėte Kinijoje, prie ko priprasti yra sunku?

– Nuo 2015 m. skraidžiau čia į turnyrus vasaromis ir treniravau komandas, nebuvo kažko, ko nebūčiau matęs. Man nauja – CBA lyga. Net ir žaidėjus, prieš kuriuos esu žaidęs jaunimo rinktinėse, atpažįstu, dabar jie jau veteranai. Gal mano būsimai žmonai sudėtingiau, nes jai tai pirmas išvažiavimas iš Lietuvos ir iškart į Kiniją. Daugiau prisitaikymo man yra krepšinyje. Aišku, yra dalykų, kuriuos turi gerbti: kada jie pusryčiauja, kada pietauja, kada siesta. Treniruotės daromos ne 18 valandą, o apie 16 valandą, rytinės – apie 9.30 val. Tokie techniniai dalykai, bet prie to prisitaikyti nesunku.

– Kokiomis sąlygomis gyvenate pats ir apskritai CBA ekipos?

– Aš gyvenu viešbutyje, apartamentuose, negaliu skųstis, kai kurie treneriai gyvena butuose, ypač, jei klubai yra valdomi privačiai. Žaidėjams dažniausiai taikomas bendro gyvenimo modelis, kur jie turėtų atitinkamu laiku prisistatyti, kad turėtų discipliną.

– Viešbučių gyvenimas vieniems – tinka, kitiems – trūksta savos erdvės. Kaip jums?

– Sezono metu tikrai nėra skirtumo, bet ko trūksta, kad neturime virtuvės. Abu su žmona mėgstame gaminti, tai mano atsipalaidavimo būdas, to pasiilgstu, bet čia jau kalbame apie juokingas problemas. Jei čia problema, kažką ne taip darai su gyvenimu (Juokiasi). Smagu, viskas sutvarkyta, paruošta, nereikia niekuo rūpintis, aukščiausias lygis. Jei atvyksta Eurolygos, NBA žaidėjai, manau, galima gyventi, nes jie gero gyvenimo Monake ar Madride matę.

– Daug kalbame, kaip yra dabar, bet pamiršau paklausti vieno – kaip apskritai sausio mėnesį jūsų karjera pasuko šia kryptimi?

– Gavau pasiūlymą iš agentų, turėjau interviu, mane pakvietė. Kontrakte su „Juventus“ buvo galimybė išvykti ir Kemzūra sakė, kad važiuočiau. Daryk, ką reikia daryti. Tai – naujas iššūkis, juos mėgstu, manau, kad tai – geriausias augimo kelias. Apie klubą daug nežinojau, žinojau, kas ir kaip žaidžia, kokie lūkesčiai iš visų ir manęs. Važiavau ir taip gavosi, kad viskas susiklostė gerai, jie norėjo dirbti kartu. Vasarą ilgai neužtrukome, susitarėme gana greitai.

Buzas

– Minėjote atleistus trenerius – tarp jų Oliveris Kostičius. Galiu pasakyti, kad prie to turbūt prisidėjote, jo klubą pervažiuodamas 30 taškų skirtumu.

– Pasidomėjai (Juokiasi). Čia buvo antros sezono rungtynės, pirmas žaidėme prieš buvusią čempionų komandą, kuri turi geriausią centrą lygoje. Pralaimėjome po dviejų pratęsimų, tad pykčio buvo susikaupę nemažai, žaidėjai mane išgirdo ir norėjo pasirodyti gerai. Taip gavosi neskanios rungtynės Oliveriui, atsiprašau, jei prie to prisidėjau, bet neturėjau intencijos.

Yra keista nuomonė Lietuvoje, kad nesutariame: taip, dirbti kartu lengva nebuvo, bet išmokau daug. Būnant Kinijoje bendravome gal 10 kartų. Prieš rungtynes gerti kavos nėjome, nes tą dieną čia – mano priešas, bet kitais klausimas bendravome, dalijomės patirtimis, kalbėjome apie žaidėjus ne kartą. Viena – darbas, kita – likęs gyvenimas, mūsų santykiai nebuvo blogi ir dirbant. Man reikėjo išmokti, kad būna ir kitokia muzika – už tą pamoką jam esu dėkingas.

Tikrai nesidžiaugiu, kad jį atleido – nesidžiaugiu, kad tokie pokyčiai vyksta su treneriais, kuriuos pažįstu puikiai. Nėra malonu, kai europiečius atleidžia, niekada nežinai, kada gali būti ir tavo diena. Džiaugtis tokiu dalyku būtų mažų mažiausiai žema.

– Kalbant apie trenerį, kurį taip pat jau minėjote – Kęstutį Kemzūrą – buvo gaila matyti, kaip baigėsi jo etapas Utenoje?

– Gaila yra ne tas žodis. Žinau, kiek jis darbo ir minčių įdėjo, kaip surinko tą komandą. Tai – jo komanda. Pasakysiu atvirai, niekada netikėjau, kad galiu užmegzti ryšį su tokiu žmogumi, kuris pakeitė mano požiūrį į darbą, krepšinį. Galiu jį vadinti ne tik draugu, bet ir mentoriumi. Buvo be galo skaudu matyti, kaip viskas eina, man „Juventus“ yra svarbi komanda, kurioje praleidau daug laiko, tai mano pirma LKL komanda. Tai liks visam gyvenimui. Kęstas yra labai nuvertintas žmogus ir treneris, jauniems specialistams reiktų dar paieškoti tokio noro ir motyvacijos dirbti. Pilnai nesutiksiu su kai kuriais dalykais, kurie apie jį buvo pasakyti, nes tikrai jį žinau, dirbau kartu. Visada palaikau, palaikysiu, duok Dieve, dar kada tektų dirbti kartu.

Kemzūra

– Kaip pabuvęs jauno trenerio kailyje LKL klube, dabar veikiausiai gerai suprantate, kaip jaučiasi tokie specialistai kaip Laimonas Eglinskas, Nedas Pacevičius, Paulius Malašauskas, Evaldas Beržininkaitis ir pan.

– Aš tuo metu buvau vienas, dabar jiems buvo kiek lengviau. Juolab, jie jau turi patirties, išskyrus Paulių ar Evaldą, bet jis patirties sukaupęs prie didelių trenerių, reikia dabar ją išreikšti pačiam. Dirbti Lietuvoje, kai esi vietinis, nėra lengva. Faktas. Bet visi nori dirbti namuose, turėjo toks momentas ateiti, manau, jaunų trenerių gali būti dar daugiau, viskas priklauso nuo klubų ir kantrybės. Turime žmonių, tik duokite jiems šansą dirbti, klysti ir kažkas gero įvyks.

– Kur yra daugiau spaudimo: perimti klubą LKL ar dirbti Kinijoje?

– Tikrai Kinijoje, 100 proc. Ačiū Dievui, neturiu vietinės soc. medijos.

– Sakote, kinai galėtų parašyti piktų žinučių?

– 100 proc. Jie neturi mums įprastų soc. tinklų, bet turi savus. Kas turi „Instagram“, būna, atsiunčia žinutes man. Kai pralaimėjome po dviejų pratęsimų, aš buvau pasirinkęs kelią neskaityti. Bet primenu darkart – tai labai reikli vieta dirbti. Tokia realybė: už kiekvieną pergalę tu giriamas, už kiekvieną pralaimėjimą – peikiamas.

– Lietuvoje būta skanduočių, kad kažkokį trenerį reikėtų siųsti lauk. Kinai su tokiu mentalitetu galėtų užkurti savąją „Buzą lauk“?

– Buvę tokių dalykų Lietuvoje? Tada įspūdinga (Juokiasi). Po to tas pats sirgalius veikiausiai prašo to trenerio pasirašyti. Aišku, čia gali būti visko, kuo aš išskirtinis, kad to nebūtų (Juokiasi). Aš čia dar neapsiplunksnavęs viščiukas, nors man tai 9-tas sezonas, turiu tos ir geros, ir blogos patirties, nemanau, kad tai būtų kažkas naujo. Nebūtų gal tik Vokietijoje, ten neleistų, žmonės turi kitokią kultūrą ir suvokia, kad taip negali elgtis. Bet futbole būti galėtų.

– Kokios yra jūsų asmeninės ambicijos Kinijoje – išsilaikyti lygoje ilgiau? Ar tolimų planų net nedėliojate?

– Savo žaidėjams dar prieš kelias dienas sakiau: gyvenu viena diena ir noriu, kad taip gyventumėte ir jūs. Asmeninių ambicijų turi visada, bet gale dienos jos negali būti aukščiau komandinių. Nežinau, ar noriu ilgai būti Azijos rinkos treneris, nes save asocijuoju su Europa, bet tai puikus būdas atverti duris ten, kur noriu būti. Didelė, stipri rinka, žiūrima rinka – CBA teises nupirko Eurolygos TV. Tai – gera paspirtis.

– Iš jūsų patirties, ko reikia treneriui norint išlaikyti gerų rezultatų tęstinumą?

– Dar neturiu tokios ilgos patirties, gal geriau būtų klausti tų, kurie jos sukaupė per gyvenimą daugiau. Bet manau, kad branduolys, darbas su vadovu ir kantrybė. Visi turi turėti kantrybę. Taip, tai rezultatų verslas, bet be kantrybės nėra šansų. Gali keisti žmones nuolat, keisti trenerius, bet jų galiausiai nėra tiek daug, kiek įsivaizduoji, jog gali būti.