Jonavoje vertę atgavęs E.Šaulys: apie triumfą Taivane, KMT iššūkį ir aplinkinių dėliotą savo ateitį

Jonavos „CBet“ komandoje ne vienas žaidėjas rungtyniauja proveržio sezoną, o Evaldas Šaulys tai veikiau gali pavadinti sugrįžimu.

Vėlai prasidėjusią karjerą palaipsniui auginęs gynėjas 24-erių dar dominavo Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL), vėliau sparnus augino Šiauliuose, o po banguoto etapo gimtojoje Klaipėdoje savo vertę iš naujo įrodinėja Jonavoje.

28-erių atletas Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) per 25 minutes renka 13,2 taško (46 procentai tritaškių), 3,1 atkovoto kamuolio, rezultatyvų perdavimą ir 13,8 naudingumo balo. Tiesa, jis išgyveno abu klubą užklupusius virusus – traumų ir COVID-19, dėl to lygoje spėjo sužaisti tik 12 mačų ir jaučia galintis dar daugiau.

„Manau, kad gali būti žymiai geriau, kiek – nepasakysiu. Sezono pradžia buvo tikrai gera, tada čiurnos trauma išmušė beveik dviems mėnesiams, reikia laiko grįžti, paskui jauti padarinius, dabar tik keletą savaičių tikrai komfortabiliai jaučiuosi. Manau, kad tikrai galima geriau, sezono pradžia tai ir parodė“, – teigė gynėjas.

Toks žaidimas atnešė jam ir galimybę varžytis Karaliaus Mindaugo taurės („Citadele KMT“) snaiperių konkurse su tokiais pripažintais metikais kaip Martynas Gecevičius, Mindaugas Lukauskis ar Karolis Lukošiūnas. Gynėjas apžvelgė laukiantį iššūkį, karjeros vingius, ryškiausius pasiekimus ir artimiausius planus.

– Patekote į KMT snaiperių konkursą, kokiu būdu komanda išsirinko jus?

– Treneriai pasiūlė, paklausė, ar noriu dalyvauti ir reikėjo tiesiog pranešti. LKL pakeitė nuostatus, dabar nebegalima bet ko iš komandos siųsti, atrodo, iš trijų statistiškai taikliausių komandos metikų reikia išsirinkti. Buvome trys kandidatai, pasiūlė man, sutikau ir atsidūriau ten.

– Ką regite kaip pagrindinį konkurentą konkurse?

– Sąrašą peržiūrėjau, bet labai sunku išrinkti kažkokį favoritą. Kažką gali išskirti, bet tai nereiškia, kad jis ir laimės, kaip buvo ir praeitą sezoną. Artūras Milaknis turėjo būti pagrindiniu favoritu, bet matėme kaip sekėsi ir kaip visas konkursas baigėsi. Pasižiūrėjau sąrašą ir tiek, neskirstau, tritaškių konkursas yra nenuspėjamas dalykas.

Šaulys

– Jau numatėte, kur panaudotumėte laimėtą prizą?

– Oi ne, dabar tikrai negalvoju apie tai. Reikia pirma laimėti, o tada pažiūrėsime, jei pasiseks.

– Karjeros pradžioje statistiškai tarsi nebuvote patikimas snaiperis, kaip pavyko tą įgūdį išlavinti?

– Aišku, treniruotės yra, daug metimų, pasitikėjimo reikalas. Svarbu ir susikurti progų rungtynėse, priklauso, kokie tie metimai išmetami. Šilutėje, atsimenu, mano darbas buvo tiesiog mėtyti tritaškius, gintis ir kovoti dėl kamuolių. Tie trys pagrindiniai dalykai, pamenu, kad išsimesdavau begalę metimų ir tas procentas nebuvo labai aukštas. Dabar tuos metimus atsirenki, meti labiau paruoštus, tada reikalavimai buvo kiti. Treniruotėse irgi ateina kitoks suvokimas, mėtai, mėtai ir tai tampa automatiška.

– Po Šilutės perėjote į Mažeikius, su komanda debiutavote LKL. Ar tada neatrodė, kad per anksti pakilote į tokį lygį?

– Ne, tiesiog buvo tokia situacija. Mums sezonas su „Šilute“ jau buvo į pabaigą, net į atkrintamąsias neišėjome, pralaimėjome svarbų mačą Vilniaus komandai. Buvo likusios kelios dienos, kai LKL komandos galėjo registruoti naujus žaidėjus. „Mažeikiai“ ilgai domėjosi. Tuo metu Kauno „Jazz-Diremta“ turėjo amerikietį (Malcolmas Hawkinsas), rinkosi tarp jo ir manęs. Klausė Šilutės klubo, ar išleis mane, išleido ir išvykau. Tikslas buvo tik išbandyti jėgas LKL ir pažiūrėti, kas ir kaip.

– Mažeikių komanda tada krito atgal į NKL, ten žaidžia iki šiol, bet pastaruoju metu prisijungė Joną Vainauską. Ar matote potencialo tai komandai grįžti į aukščiausią lygį?

– Potencialo yra. Jie visada turėjo rėmėjų, yra NKL laimėję. Nežinau, kaip dabar su rėmėjais yra, anksčiau buvo „Orlen“. Potencialo yra, svarbus tik arenos klausimas, nes dabar tokio dalyko nėra Mažeikiuose. Kaip ir Marijampolėje, jau ilgai yra klausimas sprendžiamas dėl arenos nebuvimo, bet dabar tokio dalyko nėra.

– Marijampolėje teko žaisti ir pačiam, iki 24-erių žaidėte NKL. Nebuvo dvejonių dėl karjeros, kaip čia tokiame amžiuje dar ne aukščiausioje lygoje?

– Ne, mano karjera gana vėlai prasidėjo, tai abejonių kaip ir nebuvo. Viskas ėjo palaipsniui, o pasiūlymų ir šansų patekti į LKL buvo ir anksčiau. Susiklostė, kad užsibuvau, o pasiūlymus iš LKL dažnai sužinodavau tik iš kitų žmonių, nes šie manęs nepasiekdavo, viskas buvo tarp klubų derinama, ne su manimi, o su treneriais ir vadovais. Tiesiog norėjau užtikrintai laimėti lygą, turėti gerą, nebanguojantį sezoną ir tada pakilti. Tai pavyko padaryti su Marijampolės ekipa, laimėjome lygą, buvo neblogas sezonas, tada ir atėjo laikas.

– Kitas žingsnis buvo į Šiaulių „Šiaulius-7bet“, kaip atsirado šis kontaktas?

– Kiek pamenu, nei su treneriais, nei su vadovais nekalbėjau, buvo per agentą derinama. Ruošėmės tą vasarą universiadai, vykome į Taivaną ir tuo metu agentas pranešė, kad yra susidomėjimas iš Šiaulių, apie kažkokį vaidmenį tuo metu net nekalbėjome. „Šiauliai“ yra gera organizacija, domino tas variantas, tad didelių dvejonių nebuvo, susitarti buvo tik formalumas.

Šaulys

– Žaidimas universiadoje turėjo būti ypatingas gyvenimo įvykis, kai nepavyko sužaisti jaunimo rinktinėse ir pirmą kartą teko užsivilkti marškinėlius su užrašu „Lietuva“?

– Faktas. Aš tik kartą ir kandidatavau į jaunimo rinktinę, dvidešimtmečių, pas Tomą Pačėsą. Tai buvo pirma mano atranka, į kurią buvau pakviestas, anksčiau nekvietė nei į šešiolikmečių, nei į septyniolimečių ar panašiai. Dvidešimtmečių tuomet buvo kieta rinktinė, ilgai kartu lošę, tik treneris – naujas, reikėjo viską įrodinėti. Tada po pirmos stovyklos mane ir dar penkis ar šešis vyrukus „atkabino“. Universiadoje patekau į dvyliktuką ir dar pavyko auksą nuskinti. Tikrai nuostabu.

– Toje dvidešimtmečių rinktinėje netrūko išskirtinių charakterių, Tomas Pačėsas, Tauras Jogėla, Tomas Lekūnas, jie tarsi ir kibirkščiavo turnyro metu. Ar jautėsi įtampa pirmosiose stovyklose?

– Kiek aš žinau, tie visi dalykai prasidėjo paskutinėje stovykloje ar jau pačiame čempionate. Kol aš buvau, pirmojoje stovykloje vyko tik fizinis pasiruošimas ir taktiniai įvedinėjimai, tad nieko negaliu pasakyti. Tuo metu nieko nebuvo, o kas toliau vyko, negaliu komentuoti, nežinau.

– Universiados auksą laikote didžiausiu savo laimėjimu?

– Taip, be konkurencijos. NKL laimėjimas dar buvo, bet universiada tikrai pirmoje vietoje, atstovavimas savo šaliai ir dar auksą pavyko laimėti.

– Sezono Klaipėdos „Neptūne“ pabaigoje susižeidėte ir tai buvo skambiai pavadinta „sezoną užbaigusia“ trauma, nors jo buvo likę vos pora savaičių. Kiek rimtas buvo tas sužeidimas?

– Man plaštakoje buvo delnikaulis lūžęs, reikėjo lengvos operacijos, profilaktinės, kad nebūtų ateityje problemų. Nevadinčiau to rimta trauma, tiesiog kuriam laikui iškritau, bet labai tai nepakenkė. Tokiu metu, kai negali padėti komandai atkrintamosiose, tikrai norisi žaisti, bet gavosi kaip gavosi.

– Žaisdamas „Optibet Summer League“ jau buvote visiškai sveikas?

– Taip.

Šaulys

– Vasaros lyga Lietuvoje yra nestandartinis renginys, kaip vertinate jos galimybes?

– Mes jau antrą vasarą žaidėme, pažįstami ir draugai pasiūlė pasižaisti, palaikyti formą, taip ir gavosi, šiais metais pratęsėme tradiciją. Nėra, kad bandytum prieš kažką pasirodyti ar gauti kontraktą, kaip toje lygoje yra deklaruojama. Aišku, yra tokių žaidėjų, kurie bando pasirodyti, bet mes to nedarome, susirenkame gera kompanija, palošti draugų rate ir gerai praleisti laiką.

– Praėjusią vasarą tuo pačiu atšokote vestuves. Vis dėlto tarsi buvote be kontrakto, neužtikrinta ateitis. Nebuvo pasąmonėje neramu dėl savo ir šeimos ateities?

– Ne, laukiau sprendimo iš Klaipėdos komandos. Apmaudu, kad tiek užsitęsė laukimas. Buvo iš aplinkinių žmonių girdima labiau, nei iš tų, iš kurių turėjau girdėti, kad nutraukinės kontraktą, tai nelabai patiko. Žinojau, kad komandą vis tiek susirasiu, klausimas – kur. Tas laukimas buvo labiau neramus, pratęs, nepratęs. Iš kitų žmonių greičiau sužinojau nei iš klubo.

– Galiausiai atsidūrėte Jonavoje, kaip likimas atvedė čia?

– Būtent vasaros lygoje treneris man paskambino, nors kalbų jau ir anksčiau buvo, kad domisi. Tiesiog ten irgi buvo tik derybų klausimas, pasikalbėjome, viską aptarėme ir liko tik popierizmai. Pašnekėjus su treneriu jau buvo likusios tik detalės.

– Jonavos komandoje demonstruojate geriausią karjeros statistiką. Jaučiatės pasiekęs savo piką ar tikite, kad gali būti dar geriau?

– Manau, kad gali būti žymiai geriau, kiek – nepasakysiu. Sezono pradžia buvo tikrai gera, tada čiurnos trauma išmušė beveik dviems mėnesiams, reikia laiko grįžti, paskui jauti padarinius, dabar tik keletą savaičių tikrai komfortabiliai jaučiuosi. Reikėjo įsivažiuoti, po truputį grįžtant COVID-19 įsivėlė į mūsų komandą, vėl izoliacijos, dešimt dienų iškrenti, vėl grįžti. Ne pats žaidimas, bet kitų dalykų bangavimas yra. Manau, kad tikrai galima geriau, sezono pradžia tai ir parodė.

– Bangavimas matomas ir visoje karjeroje, pernai antraštėse buvote kaip vienas labiausiai nuvylusių LKL žaidėjų, dabar esate įtraukiamas tarp labiausiai savo kainą pakėlusių. Ar kreipiate dėmesį į antraštes apie save?

– Ne, nelabai. Aišku, portalus skaitau, peržiūriu naujienas, seku, paskaitinėju, bet ar kreipiu dėmesį į savo pavardę? Ar nusimenu, kad nuvyliau? Ne. Ar džiaugiuosi, kad rašo, jog pasikėliau vertę? Irgi ne. Tiesiog dirbi savo darbą, radęs sistemą, kurioje tinki ir turi galimybių parodyti save, žaidi gerai. Jei esi komandoje, kurioje tiesiog bėgioji ir rolės neturi, pagal tai ir būna sprendžiama.

Šaulys

– Žalgiriečio Janio Strelnieko pavardė latviškai reiškia Šaulį, neturite kokių giminystės ryšių?

– Oi ne, nežinojau net apie tokias reikšmes. Tikrai nieko bendro (juokiasi).

– Per karjerą neteko pažaisti užsienyje. Nebuvo pasiūlymų, ar tiesiog nevilioja tokia galimybė?

– Žaidžiant NKL tokie dalykai nedomino. Žinojau, kad galiu žaisti aukštesniame lygyje nei Italijos ar Vokietijos ketvirtos lygos ir tuo nesusidomėjau. Po NKL automatiškai atėjo LKL, norėjau ten save išbandyti, po antro sezono Šiauliuose buvo susidomėjimas iš užsienio, bet treneris Sireika įkalbino pasilikti. Sulošiau paskutinį sezoną Šiauliuose, kurį nutraukė koronavirusas. Kitą sezoną irgi buvo automatinis perėjimas, susidomėjimas iš Klaipėdos, savas kraštas, FIBA Čempionų lygos atranka. Kai derėjomės dar nebuvo aišku, kad reikės žaisti atrankoje, buvau pasiruošęs atstovauti savo miestui tarptautiniame lygyje. Nesusiklostė tas dalykas, o „Neptūne“ nebuvo pats geriausias sezonas ir reikėjo savo įrodinėti iš naujo, į užsienį kažkur geriau su tokiu pasirodymu neišvažiuosi, o ir kontraktą vėlai nutraukė. Nebuvo daug laiko galvoti, pasirinkau Jonavą, buvo noras mane tai matyti ir nusprendžiau.

– Su komanda puikiai pradėjote, bet po to rezultatai krito ir dabar jau nesate tokie užtikrinti žaidimu LKL atkrintamosiose. Kokie yra artimiausi tikslai?

– Sezonas prasidėjo tikrai gerai, nežinau, ar kažkas to tikėjosi, sunku buvo prognozuoti. Tada traumos mus išmušė iš vėžių, kai kurie žaidėjai iki šiol negrįžta. Kokie dabar tikslai? Atkrintamosios. Nėra, kad būtume susirinkę ir apie tai kalbėję, bet atkrintamosios visada yra prioritetas. Tada reikia žiūrėti ir kuo aukštesnės vietos lentelėje, kad išvengtume pajėgiausių komandų ketvirtfinalyje.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra