"Green Dragons": Po Europos čempionato Slovėnijoje euforija (8)

Jų nėra tiek daug kiek Graikijoje ar Serbijoje, tačiau jie ištikimi savo mylimai komandai. Jie savo ekipą turi palaikyti net trijuose frontuose, bet nė už ką neapleidžia nė vieno iš jų. Galbūt jie nėra tokie žinomi, tačiau nusipelnė ne ką mažesnės pagarbos bei pripažinimo. Tai – Liublianos „Union Olimpija“ sirgalių grupuotė „Green Dragons“.

„Žaliai balti“ savo numylėtinius palaiko futbolo stadione, krepšinio ir ledo ritulio arenose. Nors didžiausią susidomėjimą „Green Dragons“ atstovų tarpe susilaukia populiariausia pasaulio sporto šaka futbolas, krepšinio aikštelėje jie vis vien yra pastebimi ir girdimi.

Pirmuosius žingsnius krepšinio tribūnose ištikimiausi „Union Olimpija“ aistruoliai žengė prieš du dešimtmečius. Slovėnijoje „Green Dragons“ nesulaukia didesnės konkurencijos. Vis dėlto įsiminti Europos krepšinio gerbėjams trukdo prasti klubo rezultatai Eurolygoje, dažniausiai leidžiantys fanams pasidžiaugti tik penkiomis krepšinio rungtynėmis Liublianoje.

„Green Dragons“ – iš arčiau. Grupuotės atstovai sutiko pasidalinti mintimis su portalu Krepsinis.net.

- Futbolo stadionuose pasirodėte 1988-aisiais. Kada pradėjote savo veiklą ir krepšinio aikštelėse?

- Palaikyti krepšinio komandą pradėjome dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Tačiau dar ir prieš tai buvo tokių krepšinio aistruolių, kurie palaikydavo klubą tiek namų, tiek išvykų rungtynėse. Tai vyko 1975-1985 metais. Tuomet sirgaliai nekūrė savo grupuotės, nes dar nebuvo tokie organizuoti. Tiesiog jie buvo geri draugai, kuriuos vienijo vienas ir tas pats dalykas – „Olimpija“ komanda.

- Kokia grupuotės pavadinimo „Green Dragons“ kilmė?

- Pavadinime atsispindi „Olimpija“ klubo spalvos, o drakonas yra Liublianos simbolis, esantis miesto herbe.

- Serbijoje ir Graikijoje geriausių fanų grupuočių tribūnos dažniausiai būna perpildytos. Nors futbole „Green Dragons“ atstovų tribūnose netrūksta, jūsų gretos „Tivoli“ arenoje yra kur kas mažesnės. Kokia to priežastis?

- Pagrindinė priežastis yra ta, kad „Green Dragons“ grupuote „gimė“ futbolo tribūnoje. Palaikome Liublianos ekipą futbole, krepšinyje bei ledo ritulyje. Per metus visi „Olimpija“ klubai namuose iš viso sužaidžia apie 100 rungtynių, todėl sunku gausiai lankytis visuose frontuose. Prie tokios situacijos krepšinyje taip pat prisidėjo prasti vadovų sprendimai ir prasti rezultatai. Dabar turime palaikyti savo komandą ledo ritulio arenoje, o toks sprendimas sumažino mūsiškių entuziazmą.

- Ar krepšinis Slovėnijoje – populiarus?

- Žinoma, tai yra labai populiari sporto šaka. Tiesa, krepšinio populiarumą didina ne klubų rezultatai, o pakankamai sėkmingi vyrų rinktinės pasirodymai. Dažniausiai populiarumas tarp trijų pagrindinių sporto šakų Slovėnijoje – futbolo, krepšinio ir ledo ritulio – priklauso nuo pasiekimų ir laimėjimų.

- Galbūt po sėkmingo pasirodymo Europos čempionate Lenkijoje, padidėjo fanų skaičius tribūnose?

- Taip, po puikaus žaidimo Lenkijoje, Slovėnija yra euforijoje. Tiesa, daug kas pasikeitė, kai mūsų futbolo komanda pateko į pasaulio pirmenybes. Tai tik dar vienas įrodymas, kad daug kas priklauso nuo rezultatų.

- Ar krepšinio tribūnose Slovėnijoje randate sau lygių konkurentų?

- Mūsų šalyje yra keletas kitų aistruolių grupuočių, tačiau savo meilę klubui jie parodo tik tada, kai komanda laimi. Todėl Slovėnijoje praktiškai neturime jokios konkurencijos. Kur kas įdomiau būna tuomet, kai į Liublianą atvyksta Belgrado „Partizan“ ar „Crvena Zvezda“ ekipos.

- Ne kartą „Olimpija“ yra rungtyniavusi prieš Kauno „Žalgirį“, kurio spalvos yra tokios pat, kaip slovėnų komandos. Galbūt tai užmezgė draugystės ryšius tarp abiejų ekipų sirgalių? Kokį įspūdį palieka mūsų šalies gerbėjai?

- Kaune lankėmės du kartus. Kartą ten svečiavomės su savo draugais iš Varšuvos. Pirmas įspūdis apie Lietuvą buvo tiesiog puikus. Tiesa, niekaip negalime pakęsti to šalčio jūsų šalyje. Žiemos čia tikrai velniškai šaltos. Nors kartais palaikome ryšius su fanais iš Lietuvos, jokių draugysčių tarp grupuočių nėra. Kaip ir mes, „Žalgirio“ gerbėjai yra ypač ištikimi. Taip pat jie moka garsiai palaikyti komandą, gali pasigirti dideliu būriu bendraminčių. Tačiau tarp mūsų yra keli skirtumai. Visų pirma, futbolas visuomet išliks mūsų sporto šaka „numeris vienas“, o taip pat skiriasi ir požiūris į palaikymą. Tiesiog mūsų mentalitetas yra kitoks.

- Nuo 2005-ųjų „Olimpija“ krepšinio klubui nepavyksta patekti į Eurolygos „Top16“ varžybas. Kodėl Liublianos krepšininkams kelias pajėgiausiame Europos krepšinio turnyre yra toks sudėtingas?

- Taip yra dėl senų sporto įstatymų, kurie šiais laikais mums yra tiesiog pražūtingi. Taip pat prie to prisideda ir dažni vadovų bei trenerių pasikeitimai. Tiesiog nėra tokių, kurie norėtų dirbti su jaunaisiais mūsų žaidėjais. Prieš keletą metų „Olimpija“ buvo žinoma kaip talentų kalvė. 1997 metais patekome į Eurolygos finalo ketvertą, kuriame buvome jauniausia komanda. Tuomet iškovojome trečiąją vietą. Pastaraisiais metais remiamės vidutinio lygio amerikiečiais. Tai toli gražu nedidina krepšinio lygio Slovėnijoje. Nebesiremiame jaunų Rytų Europos talentų pagalba, kas mums buvo ne tik būdinga, tačiau ir labai naudinga.

- „Žalgirio“ marškinėlius vilki buvęs „Olimpija“ ekipos aukštaūgis Mirza Begičius. Tiesa, vidurio puolėjui kol kas nepavyksta pritapti Lietuvoje. Ar galime tikėtis geresnio jo žaidimo? Ar Mirza buvo gerbiamas „Green Dragons“ sirgalių tarpe?

- Begičius į Liublianą atvyko kaip didelis talentas, tačiau klubo vadovai juo nesirūpino taip, kaip turėtų. Nors mūsų santykiai su šiuo žaidėju niekuomet nebuvo kažkuo išsiskiriantys, po kiekvienų rungtynių jis mums padėkodavo, pamojuodavo, todėl tuos ryšius galime vadinti gerais. Linkime jam sėkmės Kaune. „Olimpija“ komandos garbę gynė daug mums reikšmingų ir svarbių asmenybių. Vienos iš jų – Dušanas Hauptmanas, Peteris Vilfanas, Jure Zdovcas, Vinko Jelovacas ir Ivo Daneu.

Donatas Urbonas