Esminis faktorius, kuris Lietuvos komandą skiria nuo elitinių rinktinių (120)

Sekmadienį finišavo Pasaulio taurės turnyro kovos, kurios Lietuvos rinktinei baigėsi daugiau nei savaite anksčiau, kai buvo pralaimėta Prancūzijai ir prarasti šansai žengti į kitą etapą.

Devintoji pozicija nuvylė sirgalius, nuvylė ir vyriausiąjį trenerį Dainių Adomaitį, kuris nusprendė trauktis. Dabar Lietuvos krepšinio federacija (LKF) ieškos naujo vairininko, kuris turės kažką pakeisti, kad lietuviai grįžtų į elitą, bet tai padaryti bus labai sudėtinga – mums tiesiog stinga gerų kūrėjų ir perimetro žaidėjų.

Pradėkime nagrinėti lietuvių pagrindinį trūkumą paimdami Argentinos rinktinės pavyzdį. Daug ką nustebinusi komanda užėmė antrąją vietą ir per visą turnyrą pralaimėjo vienai ekipai – Ispanijai finale. Ir Argentina nebuvo priskiriama stipriausių komandų ketvertui ar net aštuonetui, bet sugebėjo daug ką nuveikti ir be stebuklingos sudėties.

Visas prožektorių šviesas Argentinos rinktinėje susirinko 39-erių Luisas Scola, kuris žaidė labai galingai, bet dėl argentiniečių sėkmės daug nuopelnų turime skirti gynėjų grandžiai su Facundo Campazzo ir Nicolasu Laprovittola priešakyje.

Ketvirtfinalyje argentiniečiai nukovė serbus, o rezultatyviausiai žaidė 20 taškų pelnęs L.Scola. Tačiau spaudos konferencijoje Aleksandras Džordževičius išskyrė būtent gynėjus, o labiausiai – F.Campazzo, kuris atliko 12 rezultatyvių perdavimų, dar pridėjo 18 taškų ir buvo tas žaidėjas, kurio nesugebėjo sugaudyti nei Vasilije Micičius, nei Stefanas Jovičius.

Argentinos rinktinės žaidimas buvo itin paprastas: daug įkirtimų į baudos aikštelę, daug bėgimo į priekį ir daug epizodų, kuriuos sukurdavo F.Campazzo talentas. Madrido „Real“ įžaidėjas turėdavo visišką laisvę nutraukti derinį ir ataką pasukti visiškai kita linkme – varžovams itin sudėtinga gintis prieš komandas, kurių veiksmus nuspėti sudėtinga. Argentina tikrai nebuvo talentingiausia komanda, bet puikūs gynėjai, L.Scolos patirtis ir savo roles gerai atlikę kiti žaidėjai nukalė komandinę sėkmę. Galima garantuoti, kad be gero įžaidėjo tokio pasiekimo Argentina tikrai nebūtų užfiksavusi.

Tokį patį nenuspėjamą faktorių turėjo Australija, kurios sudėtyje žaidimą kūrė ne tik gynėjai, bet ir lengvasis kraštas Joe Inglesas, kuris ilgą laiką pirmavo pagal rezultatyvius perdavimus, bet galiausiai liko 9-as (5,6 per mačą). Australai kiekviename derinyje ir kiekvienoje kombinacijoje turėjo tiek daug variantų, jog varžovai visų jų net ir negalėjo perteikti savo žaidėjams. Apie tai dar prieš Lietuvos ir Australijos rungtynes laidai „Rungtynių diena“ kalbėjo Benas Matkevičius. Perimetre Patrickas Millsas buvo žaidėjas, kuris savo individualiu meistriškumu galėjo išspręsti visus reikalus – būtent jo metimas per Jono Valančiūno ranką ir nulėmė australų pergalę prieš Lietuvą.

Pažiūrėkime į Ispaniją – jos geriausias žaidėjas turnyre, gavęs MVP apdovanojimą, buvo įžaidėjas Ricky Rubio. Prie žaidimo kūrimo stipriai prisidėdavo ir centras Marcas Gasolis, kuris per mačą atlikdavo 4,1 rezultatyvaus perdavimo. Daug nenuspėjamumo įnešdavo Sergio Llullas, kuris nors ir nebuvo itin rezultatyvus ir prastai metė iš toli (6,6 tšk., 26,5 proc. tritaškių), bet atlikdavo 3,8 rezultatyvaus perdavimo per mačą, o jos grėsmė ties tritaškiu ir galimi beprotiški metimai priversdavo varžovus būti tiesiog prisiklijavus prie šio gynėjo.

Paskutinė ketverto komanda – bronzą laimėjusi Prancūzija. Ten visas žaidimas laikėsi ant dviejų gynėjų pečių – Evano Fournier ir Nando De Colo. Du aukščiausio kalibro gynėjai ne tik patys gebėjo rinkti taškus, bet ir kurti progas komandos draugams. Būtent E.Fournier individualus meistriškumas uždavė gerą toną mačui su lietuviais, o N.De Colo tapo svarbiu faktoriumi, padėjusiu išsikapstyti iš minus 15 mažojo finalo dvikovoje. Būtent šie du žaidėjai įmesdavo 43 proc. visų Prancūzijos rinktinės taškų bei atliko beveik 40 proc. visų rezultatyvių perdavimų. Individualiai stiprūs žaidėjai galėjo tiek patys kurti žaidimą, tiek įmesti taškus.

Grigonis

Grįžkime prie Lietuvos rinktinės. Šiose pirmenybėse pradžiugino Mariaus Grigonio žaidimas. Lietuviai seniai neturėjo tokio aštraus ir iš toli stabiliai galinčio pataikyti atakuojančio gynėjo. Įžaidėjo rolėje Mantas Kalnietis fiksavo gerą rezultatyvių perdavimų vidurkį (5,4 per mačą), tačiau šis gynėjas nėra tas kūrėjas, kokio reikia norint patekti į elitą. Perdavimų skaičius gražus, bet M.Kalnietis nebuvo tai žaidėjas, kuris savo veiksmais ties perimetru galėtų išspręsti visus reikalus. Rinktinėje M.Kalnietis žaidžia geriau nei klube, bet jo pajėgumas yra ribotas ir tai atsispindi komandose, kurių garbę pastaruoju metu jis gynė – Europos taurėje žaidusi Vilerbano ASVEL ar šiame turnyre toliau žaisianti Krasnodaro „Lokomotiv-Kuban“ nėra nei NBA klubas, nei „Real“, CSKA ar „Fenerbahče“.

Nuo suolo kilęs Lukas Lekavičius buvo aštrus, greitas, agresyvus, bet žalgirietis yra į taškų rinkimą orientuotas žaidėjas, kuris gali nubėgti į greitą ataką, pataikyti metimą po driblingo ar įmesti savo firminį floaterį, bet jis nėra žaidimo kūrėjas. Dar vienas gynėjas – Renaldas Seibutis. Veteranas nėra grėsmė varžovams ties tritaškiu ir apskritai jis puolant krepšį yra pasyvus žaidėjas, kurio pagrindinė užduotis aikštelėje – gynyba.

M.Kalnietis po paskutinio mačo nedavė tiesioginio atsakymo, ar kitąmet jį matysime rinktinėje olimpiados atrankoje. Tai yra bloga naujiena Lietuvos rinktinei, kuri dabar tiesiog neturi kuo pakeisti šį įžaidėją. Be abejo, kad L.Lekavičius, perimtų pagrindinio atakų organizatoriaus vaidmenį, bet M.Kalniečio pamainos tiesiog nėra, ką jau kalbėti apie norą patobulėti meistriškumo ties perimetru klausimu. Arčiausiai dvyliktuko buvęs Žygimantas Janavičius toli gražu nėra to kalibro žaidėjas, o vilties teikia nebent Rokas Jokubaitis, kuris jau pažaidė Eurolygoje ir parodė, kad turi geram kūrėjui tinkamas savybes, tačiau jam lapkritį sueis tik 19-metų, tad žalgiriečio solidesnio žaidimo dar gali tekti laukti dvejus ar trejus metus. Yra ir Arnas Velička, kuris kol kas spindi Prienų „CBet“ sudėtyje per draugiškų rungtynių maratoną, bet tikrąjį jo veidą pamatysime, kai reikės žaisti rimtas rungtynes prieš rimtus varžovus.

Lietuvos rinktinė Europos čempionatą laimėjo, kai savo sudėtyje turėjo tokius talentus kaip Šarūnas Jasikevičius, Arvydas Macijauskas ar Ramūnas Šiškauskas. Tai buvo krepšinio žvaigždės Europoje. Tokio kalibro individualiai pajėgių žaidėjų jau pasigedome. Opi antrosios linijos žaidėjų problema mūsų šalyje yra ne vienerius metus ir krepšinio mokyklos jas tikrai žino, tačiau dirbama buvo pernelyg mažai ties tuo. Dabar LKF bando keisti taisykles moksleivių lygoje, bando kitaip modeliuoti ir jaunimo rinktinių žaidimą, jog ten atsirastų daugiau individualaus žaidimo, o ne tik komandiškumo, kuris atneša medalius, bet neišugdo žaidėjų vyrų rinktinei.

Žinoma, kad Lietuvos rinktinė sugebėjo 2013 ir 2015 metais Europos čempionate laimėti sidabro medalius ir su dabartiniais žaidėjais. 2014 m. be M.Kalniečio Pasaulio taurėje buvo užimta ketvirta pozicija, bet ten pasitarnavo ir itin palankūs burtai. Lietuviškas komandinis žaidimas ir gali atvesti lietuvius aukščiau nei lietuviai buvo 2017 m. Senojo žemyno pirmenybėse arba šiemet Pasaulio taurėje, bet tam reikia ir nemažai palankių faktorių.

Šiemet Lietuva po dramatiškos kovos ir vos keliais taškais nusileido tiek australams, tiek prancūzams – į ketvertą patekusioms daug talentingesnėms komandoms. Esminiais momentais strigo atakos ir neturėjome lyderio ties perimetru, kuris išspręstų viską individualiomis savybėmis.

Lietuvos rinktinė turi pajėgius aukštaūgius, turi neblogus vaidmens žaidėjus puolėjų grandyje, turi dar tobulėjantį M.Grigonį, kuris po šio sezono Eurolygoje savo žaidime gali padaryti dar nemažą žingsnį savo žaidime, turi talentingo jaunimo, todėl didelio nuosmukio tikrai neturėtume patirti.

Vis dėlto dabartinės tendencijos rodo, kad pergalingas krepšinis yra ne su dviem centrais grūdamas kamuolys iš po krepšio, o laisvesnis ir veiksmais ties perimetru paremtas žaidimas. Galbūt naujas rinktinės strategas nematys kartu D.Sabonio ir J.Valančiūno po krepšiais, o komanda žais greičiau bei mes daugiau tritaškių, kurių mūsiškiai šiose pirmenybėse metė itin mažai.

„Ilgoji pertrauka“: Lietuvos agentų darbas, vertę pakėlę LKL lietuviai, LKF galimybės „įpirkti“ aukšto lygio žaidėją, krepšininkų ilgaamžiškumas, nutekanti informacija iš klubų ir 3x3 rinktinių galimybės