Elitinių Europos trenerių pirmieji karjeros žingsniai – kurio pėdomis pasekti gali Š.Jasikevičius? (10)

Kuomet prieš beveik porą metų Šarūnas Jasikevičius sportinę aprangą iškeitė į trenerio kostiumą, iškart natūraliai kilo klausimai, į kuriuos atsakymai paaiškės ateityje: koks strategas jis bus, ar trenerio karjera bus tokia pat sėkminga kaip žaidėjo ir ar pavyks Šarui atsidurti Europos elite?

Kol vieni ėmė spėlioti, jog čia galios posakis „geras žaidėjas nebus geru treneriu“, kiti iškart atskleidė priešingas prognozes, lygindami Š.Jasikevičių su vienais geriausių Europos strategų. 

Prabėgo keli mėnesiai po to, kai Š.Jasikevičius sėdo į vyr. trenerio sostą. Dėl to nusprendėme palyginti, kaip atrodė kelių šiuo metu vienų geriausių Europos trenerių debiutiniai metai, būnant komandų vairininkais. Šiek tiek užbėgant įvykiams už akių ir intriguojant galima užsiminti, kad istorijų būta įvairių ir labai įdomių. 

Obradovičius

Simboliška ir gražu būtų pradėti nuo žmogaus, su kuriuo Š.Jasikevičius visada jautė ypatingą ryšį, pagarbą ir tarpusavio supratimą. Tai – Željko Obradovičius. Jei nemaža dalis trenerių karjeros laiptais kyla palaipsniui, t.y. pradeda nuo asistento pareigų, treniruoti pradeda ne pačias pajėgiausias komandas ir jokių titulų per pirmuosius metus nė nesapnuoja, tai serbui viskas klostėsi geriau nei gražiausiame sapne. Ž.Obradovičius jau per pirmąjį sezoną į rankas paėmė net tris trofėjus. Ko daugiau galima norėti? Bet apie viską nuo pradžių.

1991-ųjų vasarą Ž.Obradovičius ramiai ruošėsi Europos čempionatui – jam buvo 31-eri, todėl dar neatrodė, kad žaidėjas jau kabins sportbačius ant vinies. Tačiau tada serbas Dušanui Ivkovičiui (tuomečiam Jugoslavijos rinktinės vairininkui) pranešė netikėtą žinią – nacionalinei komandai jis neatstovaus, nes pradeda trenerio karjerą Belgrado „Partizan“ klube, kuriame iki tol rungtyniavo. Laiko apmąstymams beveik nebuvo, nes sulaukęs pasiūlymo Ž.Obradovičius per dieną turėjo priimti sprendimą. Po bemiegės nakties jis pasirinko surizikuoti ir priimti naują išbandymą. Juokai juokais, bet čia puikiai tiktų tas banalus posakis: kas nerizikuoja – negeria šampano. Ir ne bet kokio, o čempioniško šampano!

Ž.Obradovičius dar prieš 25-erius metus pasižymėjo protu ir logika pagrįstais sprendimais: jis puikiai žinojo, kad patirties trūksta, todėl jaunatviškas maksimalizmas su laukiančiais išbandymais susitvarkyti nepadės. Juk prieš akis laukė ne tik vietinės pirmenybės, bet ir Eurolyga (tiksliau – FIBA Europos lyga. Taip šis turnyras tuo metu vadinosi). Dėl to šviežiai iškeptas vyr. treneris „Partizan“ klubo paprašė vieno – prisikviesi padėti legendinį trenerį Aleksandrą Nikoličių.

Lyg iššūkių startui būtų maža, pilietinis karas „Partizan“ komandą privertė atsisveikinti su namų arena – klubas išvyko rungtyniauti į Ispaniją, Fuenlabradą. Miestus skyrė 2603 kilometrai, bet ispanai „Partizan“ krepšininkus pasitiko šilčiausiai, kaip buvo įmanoma, ir palaikė taip, kaip būtų palaikę kelis dešimtmečius čia žaidžiančią bei jau sava tapusią komandą. 4 tūkstančius sirgalių talpinančioje Fuenlabrado arenoje dažnai laisvų vietų rasti nebuvo įmanoma.

Tik patys didžiausi optimistai galėjo pagalvoti, jog to sezono „Partizan“ sudėtis nuveiks kažką ypatingo. Dar kai komandos vairą sukiojo Ž.Obradovičius, vos apšylantis kojas trenerio darbe. Ekipos vedliais buvo dabar visiems puikiai žinomas Aleksandras Djordjevičius, taip pat – Predragas Danilovičius. Kartais sužibėdavo dar keli žaidėjai, tačiau likusieji būdavo nepatyrę bei neįspūdingais sugebėjimais pasižymintys krepšininkai. Vidutiniokai, paprastai tariant.

Grupių etape Ž.Obradovičiaus auklėtiniai, atsižvelgiant į jų amžių, gana padoriai susitvarkė su Milano, Salonikų, Madrido ar Badalonos komandų iššūkiais. Ketvirta vieta grupėje leido patekti į ketvirtfinalį, kur laukė Bolonijos krepšininkai, savo grupėje užkopę į pačią viršūnę. Sakyti turbūt net nereikia, kad šioje kovoje favoritai buvo tikrai ne „Partizan“ žaidėjai, bet jie seriją laimėjo 2:1 ir puikaus P.Danilovičiaus žaidimo dėka žengė į finalinį ketvertą. Pusfinalyje Ž.Obradovičiaus kariauna stojo į mūšį su Milano komanda, kuri anksčiau jau buvo nugalėta. Jaunoji „Partizan“ ekipa dar sykį parodė šaltus nervus bei padedama jau anksčiau minėto tandemo žengė į finalą. Čia laukė „Joventut“ ekipa. Mūšis dėl titulo buvo labai dramatiškas ir tik likus 8 sekundėms po A.Djordjevičiaus metimo triumfavo „Partizan“.

Ž.Obradovičius tiesiog negalėjo patikėti tuo, kas nutiko. Negalėjo patikėti ir visa Europa. Taip, būdamas vos 32-ejų, jis pirmą kartą tapo Eurolygos čempionu ir tą sezoną taip pat laimėjo Jugoslavijos taurę bei vietinį čempionatą.  

Ivkovičius

„Partizan“ komandoje trenerio duonos pirmą sykį atsikando ir Dušanas Ivkovičius. Tiesa, gerokai anksčiau – 1978 metais. Pats kamuolį po aikštę jis profesionaliai varinėjosi dešimtmetį, o vėliau tiek pat laiko praėjo iki dienos, kai serbas stojo prie komandos vairo. Įdomu tai, kad D.Ivkovičius baigė geodezijos studijas, bet šio darbo niekada nedirbo, mat turėjo dvi aistras – krepšinį ir... balandžius. Vis dėlto galiausiai širdis ir ko gero protas pasirinko pirmąją.

Serbą nuo jaunų dienų pažįstantys žmonės jį apibūdindavo kaip energingą, mėgstantį tvarką, atvirą naujovėms vyrą, taip pat pasižymintį puikiomis lyderio savybėmis. Būtent šie dalykai ir padėjo D.Ivkovičiui ilgamečiame trenerio darbe.

1978 metais D.Ivkovičius į „Partizan“ trenerio kėdę atsisėdo vietoje legendinio Ranko Žeravicos. Pastarasis buvo surinkęs tikrai neblogą komandą, kurioje netrūko talentų, tad 35-erių D.Ivkovičiui beliko tęsti pradėtą darbą. Tik pirmaisiais savo darbo metais jam teko verstis be geriausio tų metų Jugoslavijos atleto Draženo Dalipagičiaus, kuris buvo pašauktas į karo tarnybą. Bet net ir tai nesutrukdė „Partizan“ ekipai į viršų iškelti net tris trofėjus.

Pirmasis D.Ivkovičiaus auklėtinių iškovotas titulas buvo Jugoslavijos taurė. Tuomet Belgrado ekipa finalinėje kovoje įveikė Zadaro „Zadar“ (Kroatija) klubą bei taip iškovojo pirmąjį tokį trofėjų komandos istorijoje. Vėliau sekė kova dėl Koračo taurės. Kadangi praėjusį sezoną „Partizan“ jau buvo triumfavusi šiame turnyre, kovas šįkart ji pradėjo nuo „Top 16“ etapo. Jame D.Ivkovičiaus kariauna neturėjo vargo ir nepatyrė nė vieno pralaimėjimo, pusfinalyje dukart nugalėjo Splito klubą ir finale susikovė su Rieto „Arrigoni“ ekipa iš Italijos. Į pergalę „Partizan“ atvedė net 41 tašką surinkęs Draganas Kičanovičius, tad D.Ivkovičius į savo lentyną išdidžiai galėjo pasistatyti ir antrąjį trofėjų. 

Dar buvo likusios vietinės pirmenybės. Jose Belgrado ekipa dominavo nuo sezono pradžios, ir nors ant kulnų minti bandė Splito bei Zagrebo „Cibona“ ekipos, kliūčių įsibėgėjusios „Partizan“ kelyje jos nepastatė. D.Kičanovičius viso sezono metu rungtyniavo neįtikėtinai – rinko po 33,7 taško ir būtent tai buvo pagrindinis D.Ivkovičiaus ginklas prieš visus varžovus. Taigi debiutinį savo kaip trenerio sezoną D.Ivkovičius užbaigė geriausiai, kaip tik galėjo – susižerdamas visus trofėjus. Beje, nors pirmieji metai serbui ir buvo itin sėkmingi, po jų saldų triumfo skonį klubiniame krepšinyje jis pajuto tik po 13 metų, laimėjęs Graikijos pirmenybes.  

Laso

Vis dėlto ne visų trenerių istorijos primena pasakas su laiminga pradžia ir laiminga pabaiga. 2003 metais Pablo Laso po ilgametės žaidėjo karjeros gimtojoje šalyje nusprendė, kad atėjo laikas padėti tašką. Tą 36-erių ispanas padarė įrašydamas save į lygos istoriją: net ir iki šiol niekas nepranoko P.Laso pagal rezultatyvius perdavimus ir perimtus kamuolius.

Skirtingai nei du anksčiau minėti strategai, jis pradėjo nuo trečiosios Ispanijos lygos. Pirmąja komanda, kuriai P.Laso ėmė vadovauti, buvo Kasteljono „AB Castello“. Maža to, kad darbą pradėti reikėjo ne pačioje pajėgiausioje lygoje, tai ir ekipa dideliais sugebėjimais nepasižymėjo ir po praėjusio sezono tenkinosi vos 14 vieta, t.y. buvo per žingsnį nuo iškritimo iš lygos. Tačiau kiekvienam savi iššūkiai: jei vieni treneriai nuo pat pradžių plėšosi dėl trofėjų, tai kiti su ne ką mažesne įtampa kaunasi, kad išlaikytų vietą pirmenybėse.

„Nėra darbo – nėra rezultatų“, – tokią frazę dar viename iš pirmųjų savo kaip trenerio interviu yra pasakęs P.Laso. Apie atsakingą požiūrį į darbą kaip apie vieną svarbiausių dalykų ne sykį ir ne du dar yra kalbėjęs ispanas.

Kartu su „AB Castello“ komanda P.Laso didelių stebuklų ir sensacijų nesukūrė – reguliariajame sezone patyrė daugiau nesėkmių nei pergalių ir galiausiai užėmė dvyliktąją vietą. Paguoda buvo bent ta, kad „sėsti ant karštosios kėdės“ ir kautis dėl išlikimo neteko. Tačiau rezultatai nesutrukdė padaryti šuolio: po debiutinio sezono P.Laso išvyko darbuoti į Valensiją.

Beje, įdomus faktas yra tas, kad P.Laso auklėtinių sąraše Kasteljono ekipoje buvo ir lietuvis – Aurimas Stakėnas, tiesa, rungtyniavęs tik epizodiškai.  

Itoudis

Pasitaiko ir situacijų, kai į stabilų ir tvirtą vyr. trenerio postą specialistai sėda tik po ilgų metų darbo būnant kitų dešiniąja ranka. Panaši situacija susiklostė Dimitriui Itoudžiui, šiuo metu sėkmingai vadovaujančiam Maskvos CSKA ekipai.

Nors graikas trenerio karjerą pradėjo dar prieš 26 metus, tik mažą dalį šio laiko jis praleido pats būdamas pagrindiniu žaidėjų muštruotoju. Vis dėlto atsakingiausių pareigų naštą jis pajautė dar labai anksti. D.Itoudžiui tuomet buvo vos 20 metų. Jis Zagrebo universitete krimto fizinio lavinimo specialybės studijas (beje, graikas sėkmingai baigė dvi studijų pakopas ir įgijo magistro laipsnį).

Nors D.Itoudis dar pats buvo jaunuolis, į jo rankas buvo patikėtas „KK Zagreb“ jaunimo komandos vairas. Galima numanyti, kad strategui lengva nebuvo, nes vargu, ar kiekvienas vos iš maištingo paaugliško amžiaus išaugęs ir dar nė 18-os neturintis vaikinas nori klausyti vos pora metų vyresnio trenerio nurodymų. Trenerio, kuris turi apskritą nulį patirties ir autoriteto.

Graikas vėliau yra sakęs, kad turėjo tikslą ugdyti vaikus – būtent todėl pasirinko tokias studijas ir nusprendė taip pradėti trenerio karjerą. D.Itoudis pripažino, jog metai, praleisti Zagrebe, padėjo tvirtą pagrindą ateičiai, mat būtent ten per įvarius turnyrus užsimezgė pažintys su svarbiais žmonėmis – D.Ivkovičiumi ir Ž.Obradovičiumi.

Labai įdomus faktas, kurį ko gero žino ne visi (prisipažinsiu, kad bent man jo girdėti neteko): 1991 metais tuo metu apie krepšininko karjeros pabaigą nepaskelbęs Ž.Obradovičius buvo pakviestas atvykti žaisti į Zagrebo ekipą. Šį pasiūlymą jis buvo netgi priėmęs. Tačiau vos po kelių dienų jis buvo pakviestas tapti „Partizan“ treneriu. D.Itoudis tada jau buvo kaip tik prisijungęs prie pagrindinės Zagrebo komandos trenerių štabo. „Tuo metu turėjau galimybę treniruoti Željko. Jei jis būtų likęs, jis būtų buvęs mano žaidėju“, – netikėtą istoriją pasakojo D.Itoudis. Būtų buvę labai įdomu pamatyti, kaip 21-erių vaikinuko patarimų klauso emocingasis Ž.Obradovičius. 

Matyt, šiems vyrams dirbti drauge vis tik buvo lemta, nes vėliau D.Itoudis ilgus metus buvo serbo dešiniąja ranka. Turbūt niekas nedrįs suabejoti tuo, kad būtent Ž.Obradovičius labiausiai prisidėjo prie to, kad D.Itoudis taptų tokiu treneriu, koks yra dabar.  

Įvairių sėkmingų ir nesėkmingų debiutinių istorijų galima rasti dar nemažai, tačiau išvada čia viena bei labai paprasta – patys pirmieji sezonai tėra maža trenerių biografijos dalis ir iš jos labai sunku nuspėti, kaip gi toliau klostysis strategų karjeros. Todėl bus įdomu stebėti, kokią savąją istoriją sukurs ją kurti tik pradėjęs Š.Jasikevičius. 

„Ilgoji pertrauka“: Pasvalio ateitis, Antetokounmpo požiūris į krepšinį, „Lietkabelio“ „kaltieji“, klaustukas dėl „Šiaulių“ lietuvių, pagirtinas „Nevėžio“ darbas, kontraktą užsitarnavęs Kostičius ir „CBet“ vadybos darbo atspindys