E.Ulanovas: apie spaudimą Stambule, I.Kokoškovo panašumą su M.Schilleriu, sugrįžimą namo ir „Žalgirio“ rezultatus (6) interviu

Gruodžio 15 d., 07:00
E.Ulanovas šią savaitę užsuks į Kauną (Foto: Euroleague.net)
E.Ulanovas šią savaitę užsuks į Kauną (Foto: Euroleague.net)
Gabrielė Miknevičiūtė

Šie metai daug kam buvo kitokie. Kitokie jie ir Edgarui Ulanovui, kuris pirmąsyk karjeroje krovėsi lagaminus į užsienį ir iškeliavo į Stambulą. Susipažinti su „Fenerbahče“ jis pirmiausiai skrido vienas, tada sulaukė žmonos ir dukrelės, tik du katinai pasiliko laukti Lietuvoje dėl biurokratijos niuansų.

Beveik pusė metų triukšmingame Stambule prabėgo greitai. Nors lietuviškos kalbos, oro ir artimųjų ilgesys ima atsirasti, pasaulinė pandemija galimas svečių keliones stipriai apsunkina.

Geri rezultatai pagerintų nuotaikas, tačiau „Fenerbahče“ pastarasis etapas buvo prastas: Eurolygoje pralaimėti 5 mačai iš 6 – nusileista Barselonos „Barcelona“, Vitorijos „Baskonia“, Madrido „Real“, Valensijos „Valencia“ klubams, taip pat Berlyno ALBA ekipai. Tuo tarpu Turkijoje gruodį spėta pralaimėti Izmiro „Pinar Karšiyaka“ bei Stambulo „Buyukčekmeče“ komandoms.

REKLAMA

„Visi kartu smigome į šitą periodą, visi kartu norime iš jo ir išlipti“, – sako E.Ulanovas.

Vis tik pokalbis – tikrai ne tik apie negatyvius dalykus. Šią savaitę Kauną aplankysiantis puolėjas kalbėjo apie „Žalgirio“ žaidimą, naują etapą Turkijoje, spaudimą, Igorio Kokoškovo panašumą su Martinu Schilleriu bei laukiamą sugrįžimą į gerai žinomą areną. 

– Pirmieji metai užsienyje, nauja komanda, nauja organizacija, nauja šalis. Kaip ši patirtis atrodo per kol kas prabėgusius mėnesius?

– Patirtis gera, labai daug pliusų, jei kalbėtume apie organizaciją, vadybą, sąlygas, kurias gauname. Viskas aukščiausiame lygyje, gyvename geroje vietoje, netoli iki arenos, trenerių štabas geras, su komandos draugais sutariame gerai, kažko daugiau norėti nelabai ir galiu. Turiu viską, ko tikėjausi.

– „Fenerbahče“ yra komanda, turinti aukštus tikslus ne tik Turkijoje, bet ir Eurolygoje. Kokia atsakomybė ir spaudimas supa ekipą, iš kurios tikimasi daug?

– Visa tai jaučiasi, ypač dabar, kai rezultatai yra prasti. Buvo tikėtasi visai kitokio vaizdo, jei kalbėtume apie Eurolygą, dabar jau ir Turkijoje turime du pralaimėjimus, kurie yra nepriimtini. Taip, žaidėme su gera komanda („Pinar Karšiyaka“ – Krepsinis.net), kuri turbūt bus geriausių ketverte Turkijoje, bet kitas pralaimėjimas išvis nepateisimas. Sunku tai priimti.

REKLAMA

Bet ir Eurolygoje toks momentas, kai pralaimėjimas seka pralaimėjimą, gali ieškoti priežasčių, nauja komanda, tas, anas, bet realiai reikia labai daug dirbti, žiūrėti į priekį, nes tvarkaraštis negailestingas. Artėja kitos rungtynės, galimybė pasitaisyti, dėti žingsnį į priekį, jei įmanoma, tai ir bandome daryti. Spaudimas yra didelis, sirgalių bazė yra didžiulė visame pasaulyje, net nuvykus į kitas šalis oro uostuose yra nemažai gerbėjų, kurie pasitinka, pašneka su vietiniais. Dėmesys ir lūkesčiai – dideli, o kai rezultatai nekokie, spaudimukas tikrai jaučiasi.

– Iš ko spaudimas jaučiasi labiausiai – sirgalių, klubo vadovų, žiniasklaidos?

– Kas dėl manęs, tai yra vienas dalykas – žiniasklaidos neskaitau, nežinau nei puslapių, nei nieko, kur galėčiau paskaityti. Bet aišku, yra instagramas, kažkiek žinučių gaunu iš žmonių, bet bandžiau tam pasiruošti. Prieš atvykstant čia, kalbėjau su kitais, žinojau, kad tai yra normalu. Visur yra panašiai, tik gal čia žmonės dažniau nori asmeniškai parašyti ar pakomentuoti, mastas didesnis. Bet kartais ir tai gali pastumti į priekį.

Mes ir patys susikuriame sau nemažai spaudimo komandos viduje, bandome ieškoti, ką daryti, niekam nepatinka pralaimėti, nuotaikos nėra geros, psichologiškai sunku, kai pagalvoji, kad gali ateiti dar vienas pralaimėjimas. Su tuo dirbame. Komanda puikiai supranta situaciją, nori iš to išlipti, atlieka gerą darbą. Visi kartu smigome į šitą periodą, visi kartu norime iš jo ir išlipti.

REKLAMA

– Ieškodami pralaimėjimų priežasčių, kur jas atkapstote?

– Viena bėda – komandinio žaidimo stoka. Kai sunkiai sekasi, bandome viską išspręsti po vieną, mažiau turime pasitikėjimo vienas kitu, kuomet ateina svarbus momentas – po vieną mus išgaudo. Kitas dalykas – jei puolime nesiseka, gali kitąkart rungtynes perlaužti gera gynyba. Būna ir gynyboje daug problemų, su atkovotais kamuoliais, fiziškumu, bet gal kažkiek ir normalu, daug naujų žaidėjų, kažkas buvo pratęs prie vienų sistemų, kažkas – kitų. Aš pats perėjau į kitą sistemą. Bet svarbiausias dalykas vis tik mums buvo komandiškumo stoka, kai varžovai mus išgaudydavo ir nepalikdavo šansų pasivyti.

Ulanovas Ulanovas

– Pats minėjote perėjimą į kitą sistemą: kaip tas perėjimas atrodė, kiek užtruko, kiek sudėtingas buvo po tiek metų šalia to paties trenerio Šarūno Jasikevičiaus?

REKLAMA

– Negaliu sakyti, kad kažkas buvo sunkaus. Visi darome viską, kad kuo greičiau galėtume jaustis gerai ir žaisti gerai. Viduje nėra spaudimo, vienas kitą palaikome, suprantame. Tik yra dalykas, kad kai kuriems tam tikri dalykai yra įskiepyti, esame įpratę daryti vienus dalykus, o dabar reikalaujama kitų. Bet nemanau, kad tai yra priežastis. Žaidžiant tokioje komandoje ir norint būti geru, reikia prisitaikyti kuo greičiau.

Buvo dalykų, prie kurių turėjau priprasti ir aš, visi treneriai turi skirtingus mentalitetus. Aiškiai matosi, kad mes mėgstame žaisti greičiau, norime daugiau lengvų taškų, galime atakuoti iš pirmos opcijos. Man tai yra didžiausias skirtumas, bet nenurašau visko ant to. Manau, kad galiu prisitaikyti prie to žaidimo ir dirbame, jog pavyktų save atrasti čia. Tačiau čia kalbame tik apie puolimą, yra daug dalykų, kuriuos reikia taisyti ir gynyboje.

– Kokių naujovių pats pamatėte Igorio Kokoškovo darbo braiže ir kokį įspūdį apskritai palieka šis treneris?

– Visų pirma jis labai geras žmogus. Visus dalykus išgyvename kaip komanda – treneriai ir žaidėjai, vieni kitus palaikome, nebadome pirštais, srebiame viską kartu, kaip ir dabar. Naujovių nemažai, pas jį daug amerikietiško bagažo, detalių iš NBA, pvz., spacingas, treniruočių pratimai ar pats mentalitetas. Daugiau einame per pozityvą ir klaidų taisymą nei per negatyvą.

REKLAMA

– Sutiktumėte, kad amerikietiškumu I.Kokoškovas turi panašumų ir su „Žalgirio“ vyr. treneriu Martinu Schilleriu?

– Tikrai taip, tikriausiai jei Eurolygoje reiktų ieškoti panašiausio trenerio į mūsų, juo būtų Schilleris. Jie abu didelę karjeros dalį praleidę JAV, tai jaučiasi.

– Kokiais būdais jums emocijas perteikia sirgaliai, negalintys apsilankyti arenoje?

– Sirgaliai aktyvūs tik socialiniuose tinkluose, bet jei ir jie būtų arenoje, momentas būtų nekoks, nes jie tikrai nesuprastų to, kas dabar vyksta su mūsų komanda. Jei pralaimėtume namie, gal tektų ir greitai bėgti į rūbinę, nes tai toks klubas, jog tai nepriimtina (šypsosi). Nepasakyčiau, kad dabar žaisti su sirgaliais būtų lengviau, spaudimas būtų dar didesnis.

– Bet praeitą sezoną jie pralaimėjimų etape sugebėjo parodyti palaikymą, keldami plakatus Željko Obradovičiui. Tiesa, jo autoritetas ten buvo kitas.

– Sunku pasakyti, kaip būtų dabar, bet kol kas sirgaliai pozityvo nemato, nori rezultatų čia ir dabar.

Ulanovas Ulanovas

REKLAMA

– „Fenerbahče“ – pirma jūsų komanda užsienyje. Kas naujo būnant tame legionieriaus kailyje?

– Gyvenimas toks pats, rutina ta pati, labai daug kas nesikeičia, vienintelis dalykas – nėra draugų ir artimųjų, nėra kaip paįvairinti laisvas dienas, susitikti su kažkuo. Esame trise, su žmona ir dukra, turime keletą nelietuvių draugų Stambule – čia skirtumas didžiausias.

Pasiilgstame šiek tiek lietuviškumo, bendravimo, gamtos, žalumos, nes čia aplink vien pastatai, didžiulis eismas, visi visur lekia, skuba. Artimųjų trūksta, pasaulyje situacija irgi nekokia, su kelionėmis taip pat sunku, niekas nenori keliauti, rizikuoti, nežinome, kas bus po savaitės ar dviejų. O visą kitą radau tai, ko tikėjausi.

– Žmona Gabija, kiek teko matyti, bent turi daugiau progų gauti lietuviško bendravimo su Brocko Motumo žmona Martyna?

– Čia vienas iš pliusų, kai manęs nėra, kad bent kažką lietuviško turime Stambule (šypsosi).

– O apskritai ribojimai dabar Stambule dideli, jei kalbėtume apie koronavirusą?

– Prieš dvi savaites buvo ramybė, visur buvo galima keliauti, parkai – pilni žmonių, viskas veikė: kino teatrai, boulingai, žaidimų aikštelės – tik viskas su kaukėmis. Gyvenimas tęsėsi. Bet vėliau viskas pasikeitė. Savaitgalį išvis negalima niekur išeiti iš namų, labai keista pro langą matyti tokį Stambulą, ramų ir tuščią, o darbo dienomis po 20 valandos vėl viskas užsidaro. Restoranai taip pat tiekia maistą tik į namus.

REKLAMA

Per laisvą dieną su dukra į lauką galime išeiti tik iki 16 valandos, nes vėliau negalima – taip suskirstyta pagal amžių. Žmonėms iki 21-erių galima eiti į lauką nuo 13 iki 16 val., vyresniems nei 65 m. – nuo 10 iki 13 val., o kas per viduriuką gali eiti nuo ryto iki 20 val. vakaro. Aišku, būna išimčių, tenka matyti, bet dėl to niekas didelių problemų nedaro.

– Karantino metu eismas Turkijoje gal įgavo kažkiek tvarkos?

– Aš jau pripratau, dabar būtų baisu grįžti į Lietuvą, nes užbadytų pirštais su tokiu vairavimu (Juokiasi). Pripratau prie turkiško vairavimo, kultūra čia kita, taisyklių daug nėra, reikia tiesiog būti budresniu ir įžūlesniu. Labai nesiskundžiu, tapo įpročiu, svarbiausia – iki salės netoli. Incidentų neturėjau, pradžioje buvau atsargus, dėl ko turbūt buvau pats badomas pirštais už atsargumą, jie to nemėgsta, kai lėtini eismą. Jei kažkada kažkas Lietuvoje skundėsi vairavimu, pamatytumėte, kas čia vyksta. Visai kitas lygis (Šypsosi).

Ulanovas Ulanovas

REKLAMA

– Pačiam jau 28-eri, visą karjerą žaidėte Lietuvos lygoje, daug metų prabėgo čia. Ar buvo neįprasta, kai visa rutina staiga po tiek metų pakito į kitą lygą, kitas arenas, kitą aplinką?

– Niekada negalvojau, ar tas išvykimas į užsienį yra anksti, ar vėlai, pradžioje buvau labai sujaudintas tokios galimybės. Velniškai buvo smagu prisijungti prie komandos, norėjosi greičiau rungtynių – turbūt visiems taip būna. Kažkiek buvau pasiruošęs, kad reikės išvykti, patirties turėjau nemažai, todėl niekas nenustebino. Ilgą laiką žaidžiau aukšto lygio organizacijoje su labai geromis sąlygomis, nemanau, kad kažkur kitur gali kažkas nustebinti, nes turime čia tą patį, ką ir Kaunas. Tik klubas yra didesnis, biudžetas didesnis, pastaraisiais metais buvo pasiekti finalo ketvertai, tikslai yra maksimalūs. Toks ir iššūkis pačiam kitur pasirodyti, kad galiu žaisti gerai.

– „Žalgiryje“ pajautėte, kas yra spaudimas, algų ir rezultatų aptarinėjimas, kaip pačiam atrodo, ar įmanoma iš aplinkos pajusti dar didesnį asmeninį dėmesį Stambule?

– Manau, kad viskas daugmaž taip pat. Spaudos čia neskaitau, bet iš kitos pusės, kiek spaudimo sau susikursi pats, tiek jo ir bus. Yra žmonės, kurių nuomone pasitikiu labiausiai, stengiuosi ja ir tikėti, o kitų nuomonę bandau praleisti pro pirštus. Aišku, nesakau, kad tai paprasta ir visada pavyksta, tai normalu, bet stengiuosi nekreipti dėmesio. Nuomonės klausių tų, kuriais pasitikiu: šeimos ir draugų, kurie supranta krepšinį.

REKLAMA

– Š.Jasikevičius SMS žinučių neatsiunčia?

– Ne, su juo nepalaikome ryšio, buvome tik trumpai susitikę Barselonoje, persimetėme keliais žodžiais prieš rytinę treniruotę. Po rungtynių kalbėjome išvis trumpai, nes gavome į vienus vartus, nuotaikos buvo tokios, kad buvo šokas, nuėjau tik pasveikinti, turėjome nelengvą naktelę po to pralaimėjimo (pralaimėta 55:97 – Krepsinis.net).

– Su kuo pavyksta palaikyti didžiausią ryšį sezono metu?

– Su „Žalgirio“ lietuviais, su Roku Giedraičiu, nors dabar sezono metu susisiekiame mažiau, bet rinktinėje puikiai sutariame. Taip pat – Artūru Gudaičiu, su kuriuo tenka pabendrauti dažniau, kitais rinktinės lietuviais, savo kartos žaidėjais – daug kuo.

– Stambule irgi sutikote pažįstamą veidą – Leo Westermanną.

– Smagu jį čia sutikti, jis labai palengvino mano įsiliejimą, yra svarbi rūbinės dalis, taip pat svarbus ir aikštelėje. Leo yra privalumas, bet nenoriu išskirti nė vieno – visa rūbinė mane priėmė greitai.

– Kurie komandos draugai pačiam palieka įspūdį kaip daug dirbantys papildomai ar pasižymintys ypatingu darbo režimu?

REKLAMA

– Šiaip trenerių štabą turime velniškai didelį, jie visada yra pasirengę padėti, daug komandos draugų tuo naudojasi ir dirba papildomai. Įprastai treniruojamės kartą per dieną, tad būna susitariame padirbėti papildomai prieš ar po treniruotės. Yra vietiniai turkai, gaunantys mažiau laiko Eurolygoje, kurie lieka papildomam darbui, nori krūvio, padaryti kažką daugiau.

Mes turime, berods, 17 žaidėjų, ne visi gaus žaisti kiekviename mače, tas pats man Turkijoje lygoje. Yra jaunimas, tas pats Biberovičius: labai darbštus, daug dirba salėje, visada lieka papildomai, turbūt didžiausias darbininkas mūsų komandoje yra jis.

Ulanovas Ulanovas

– Koks jausmas pačiam buvo pirmus „Žalgirio“ mačus stebėti iš šono?

– Buvo labai keista, kai prasidėjo jau draugiškos rungtynės, dabar jau apsipratau. Būdavo įdomu stebėti, kaip keisis žaidimas, kaip jie žais kitokį krepšinį. Bent pradžioje sezono man momentais matėsi likusi Šaro dalelė, kas buvo normalu – komandos branduolys likęs, dabar jau gal to šiek tiek mažiau, kas yra normalu. Žaidėjai keičiasi, treneriai keičiasi, komandos keičiasi – taip gyvename ir gyvensime.

REKLAMA

– Kokios mintys stebint pasikeitusį „Žalgirio“ žaidimą ir jo rezultatus?

– Man atrodo, jie žaidžia gerai. Pralaimėjo tikrai geroms komandoms, o kai kuriuose iš tų mačų buvo proga laimėti. Negali sakyti, kad visi pralaimėjimai buvo beviltiški. Keli gal buvo su mažiau pozityvo, bet žaidžia jie gerai, komandiškai, matosi darna, palaikymas. Jie turi lyderius, žaidėjus, kurie supranta savo roles, tad rezultatai, kurie dabar yra – logiški. Aišku, anksti kalbėti, viskas prieš akis, jie laisvai gali ir iššauti į viršų, gali ir būti blogai – niekad nežinosi.

– Roko Jokubaičio progresas – džiugina, stebina ar nieko netikėto nėra?

– Rokas tikrai stebina, jis šaunuolis, svarbiausia, kad nepradėtų per anksti džiaugtis, stengtųsi tobulėti toliau ir imtų kuo daugiau iš tos situacijos, kurioje yra dabar. Jis žaidžia gerai, turi didelį pasitikėjimą, šiai dienai Schilleris jam turbūt yra pats geriausias variantas, leidžiantis paimprovizuoti, kartais – suklysti, jaunam žaidėjui turėti kreditą yra labai svarbu. Žinome, kad Rokas yra talentingas ir geras bičas, jam tai svarbu, bet jis turi suprasti, kad iš šitos situacijos reikia pasiimti kuo daugiau.

REKLAMA

– Nusimato kelionė į Kauną, labai laukiate?

– Laukiu, noriu įkvėpti lietuviško oro. Pasiilgau Lietuvos, gal pavyks ir su artimaisiais pasimatyti, bet svarbiausia – įkvėpti gryno lietuviško oro (šypsosi).

– Ko gero neįprasta patirtis bus vėl žengti į „Žalgirio“ areną kaip svečiui.

– Jau buvau pamiršęs šį jausmą, kažkada yra tekę, bet kuomet žaidžiau LKL (šypsosi). Tada jau buvo nelabai smagu ir keista. Bet tai yra profesija, kur tai neišvengiama. Krepšinis – ne darbas, o malonumas, bet tą dieną tai bus darbas.  

Padėkite mums kurti gerą turinį - tapkite Krepsinis.net rėmėju >>


6 komentarai
Naujausi komentarai (6)
Geriausiai ivertinti (6)
PRO komentarai
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti