E.Ulanovas: apie J.Valančiūno įtaką, C.Edwardso charakterį ir jungiantį N.Williamsą-Gossą (1) interviu

Ateinantis 2026–2027 m. sezonas Edgarui Ulanovui Kauno „Žalgiryje“ bus jau 12-asis. Kaunietis savo gimtojo miesto komandai atstovauja jau nuo 2014 m. su vos vieno sezono pertrauka žaidžiant Stambule.

Per visus šiuos metus E.Ulanovas iš arti matė „Žalgirio“ klubo augimą, o pastaruosius keturis sezonus užėmė ir komandos kapitono rolę.

Be to, šiuo tarpsezoniu „Žalgiryje“ ir vėl jėgas suvienijo auksinė 1992 m. gimimo karta, mat be E.Ulanovo bei Arno Butkevičius prie komandos prisijungė ir Jonas Valančiūnas.

Londone kartu su komanda besiruošiantis artėjančiam sezonui E.Ulanovas tinklalapiui Žalgiris.lt pasidalijo savo mintimis apie rūbinės svarbą, komandos išlaikymo kartu receptą, J.Valančiūno mentoriavimą ir džiaugsmą dėl sugrįžusio Mariaus Grigonio.

– Pradžioje pakalbėkime apie komandos rūbinę. Ilgus metus esi „Žalgiryje“, tačiau šiemet rotacijos gylis turbūt yra didžiausias. Kaip tau kol kas atrodo komandos rūbinė, turint omenyje ir J.Valančiūno įtaką?, – Žalgiris.lt paklausė E.Ulanovo.

– Nieko turbūt nenustebinsiu pasakydamas, kad rugpjūtį ir rugsėjį ta rūbinė yra labai gera. Kaip ir kiekvienais metais, pradžioje visi atrodo geri, visi komandos draugai yra draugiški. Žaidėme kelias rungtynes, jas laimėjome, o tai irgi pakelia nuotaiką. Kol kas kaip komanda nesusiduriame su jokiais iššūkiais, tai laukiame tų rimtesnių iššūkių, kad pamatytume šiek tiek giliau, kur kas ir kaip reaguoja, o kas gali labiau padėti iš psichologinės pusės tiems, kurie galbūt labiau reaguoja į kritiką. Tai yra neišvengiama ir tokių situacijų bus, bet kol kas tokių situacijų neturėjome.

– Kaip galvoji, ar komandos mikroklimato lipdamas atrodo kitaip, kai šiemet komanda nebedalyvauja turnyre Turkijoje, todėl ten ir nebeturite treniruočių stovyklos. Aišku, esame Londone, bet ar tas treniruočių stovyklos nebuvimas svetur keičia planus?

– Nežinau, man asmeniškai visai patikdavo Turkijoje, tačiau čia kiekvienam skirtingai. Nemanau, kad tai yra kažkoks kertinis faktorius – vienam smagiau kažkur išvažiuoti ir praleisti laiką kitoje aplinkoje, susipažinti su komandos naujokais, bet turime geras treniruočių sąlygas Lietuvoje, Kaune. Pasiruošimą turime gerą, o ši trumpa išvyka į Londoną kažkiek dar leis daugiau pabūti kartu. Buvome jau ir išėję vakarienės – kiekvienais metais sulaukiame paskutinių žaidėjų, prisijungiančių iš rinktinės, ir tada jau organizuojame vakarienę.

– Galime grįžti dar prie J.Valančiūno įtakos rūbinėje. Jis turi savyje ir tos „dėdės“ energijos, juokelių ir, aišku, didelį autoritetą aplink save. Kaip tau atrodo, ar kažkiek dalijatės ta komandos mentoryste, ar kažkas pasikeitė tavo, kaip kapitono, rolėje, kai prie komandos prisijungė J.Valančiūnas?

– Vien jau kiek duoda tiesiog Valančiūno buvimas rūbinėje ar treniruotėje. Jau tas jo stotas, statusas tikrai jaučiasi, jis turi didžiulę pagarbą iš visų komandos draugų. Toks žaidėjas su tokia patirtimi tikrai labai padeda. Kur reikia kažką paraginti ar panašiai, tai jis visada pasakys, žinos, kur juokelį pridėti. Svarbiausia, kad Jonas ir pats noriai klausosi, priima patarimus, kadangi mes, kurie jau esame komandoje ne vieną sezoną ir žinome tas taisykles, nes ir su Tomu jau dirbame antri metai. Todėl, jei kažkas jam duoda patarimų, jis labai mielai ir ramiai priima tuos dalykus. Manau, kad tai irgi yra labai svarbu.

– Ar turėjote kažkokį pokalbį su komandos senbuviais – J.Valančiūnu, sugrįžusiu Mariumi Grigoniu – apie rūbinės „laikymą“ ir tai, kad sezono metu negali būti 15 laimingų žaidėjų.

– Kol kas taip dar nebuvo. Ta sezono pradžia tokia ir yra, kad visi kažkiek kovoja dėl savo vietos, bet sezonas yra labai ilgas, todėl tų dalykų, kur kažkam reikės daugiau pagalbos, tikrai padaugės. Matysime, kur galima prieiti ir bandyti šnekėtis, o kur tas priėjimas visgi sunkesnis. Darome viską bendromis jėgas – tiek treneriai, tiek žaidėjai, kurie tai yra patyrę. Tvarkytis reikės bendromis jėgomis ir padėti vieni kitiems. Šiai dienai atrodo, kad visi yra sukalbami ir supratingi. Tuo labiau, kad turime 15 žaidėjų rotaciją, tačiau treniruotėse nė vienas kol kas nenori nusileisti ir puikiai įrodinėja vieni kitiems, kad yra nusipelnę žaisti. Manau, kad su iššūkiais anksčiau ar vėliau vis tiek susidursime ir tuomet reikės juos tvarkyti.

– Ar pats dar jauti, kad yra dalykų, kurių gali mokytis iš J.Valančiūno – tiek aikštelėje, tiek ir už jos ribų?

– Sunku pasakyti, bet, žinoma, visada gali kažką pasisemti. Kažkokios lyderystės, nepabijoti pasakyti daugiau ar garsiau išreikšti savo balsą.

– O ar pačiam dar yra likę tos baimės?

– Nėra šiaip, bet visada atrodo, kad gali gal dar kažkur pridėti ir kartais, kai galvoji, kad nereikia nieko sakyti, tada išgirsti kažkurį kitą ir supranti, kad reikėjo pasisakyti, pradedi galvoti, kad reikėjo daryti kitaip. Pasiimti visada yra ką – bent jau pozityvumo ar panašiai. Kiekviename žmoguje galima rasti kažką, ką gali iš jo pasiimti tam tikromis situacijomis.

– Tu, Arnas Butkevičius, dabar prisijungė ir J.Valančiūnas, tad ir vėl susivienijote ta auksinė 1992 m. karta. Tuomet buvo karjeros pradžia, jaunimo rinktinės, o dabar vėl žaidžiate kartu, tik jau antroje karjeros pusėje, tačiau aukščiausiame lygyje. Ar jauti tokį pilno apsisukusio rato momentą?

– Aš kažkokių sentimentų nelabai jaučiu. Kažkas šnekėjo apie tai ir anksčiau, kai Kazys Maksvytis buvo treneris arba, kai buvau aš, Arnas ir Tutis (Tautvydas Sabonis), tai irgi lygino, bet aš kažkaip manau, kad mes jau esame visai kitokie žmonės. Perėjome savo karjeras, turėjome tiek ir gerų, ir blogų momentų, todėl esame susiformavę visai kitokie žmonės negu buvome prieš tai. Tuomet nieko išvis nieko nesuprasdavome kaip žaidėjai, todėl kažkokių sentimentų nelabai jaučiu. Esame jau suaugę žmonės, kurie kuriasi sau tikslius ir individualius, ir komandinius. Malonu prisiminti, kad kažkada buvome kartu ir praėjome visą tą laikotarpį, bet kad dabar dėl to būtų ypatingas jausmas, tai taip nėra.

– Pirmosiose kontrolinėse rungtynėse su Rygos „Zelli“ buvo momentas trečiajame kėlinyje, kai prametei metimą, o J.Valančiūnas atsikovojo kamuolį puolime, išsivalė baudos aikštelę ir pelnė du taškus su pražanga. Tavo reakcija buvo labai išraiškinga, veide matėsi toks nuoširdus įspūdis...

– Atsimenu tą epizodą. Labiau ta emocija buvo susijusi su džiaugsmu, nes šiemet kol kas jau ir treniruotėse galime pamatyti daug įspūdingų epizodų ir ne tik iš Valančiūno, bet ir iš Kao.

– Kaip reaguoja J.Valančiūnas, kai Kao per jį įdeda?

– Nervinasi jis (juokiasi), kad gynyboje kažkur turi per daug padėti ir nespėja sugrįžti, bet čia viskas labai normalu. Aišku, jis savų argumentų irgi turi po krepšiu. Bet tikrai maloniai džiugina. Manau, kad jei sezono eigoje dar labiau susižaisime ir Valančiūnas, Kao dar labiau pripras prie tų taisyklių, tai žaisti bus dar lengviau, nes jei treniruotėse išpildome tai, ko nori treneris, ir kamuolys puolime suvaikšto tvarkingai, tai paprasčiausiai dažniausiai nėra net įmanoma sustabdyti to paties Valančiūno. Atėjo daug naujų žaidėjų, tai dar turime sudirbti iki to momento, kad kamuolys nueitų ten, kur turi nueiti, bet jau toje finalinėje stadijoje toje Eurolygoje realiai šansų nelabai kam būtų. Turime dirbti kaip komanda, kaip vienas mechanizmas tam, kad padėtume Valančiūnui, o tai padarius, iš jo tas atsakas bus tikrai su kaupu.

– Kitas komandos naujokas, kuris irgi ne vieną įspūdingą epizodą gali sukurti, yra Carsenas Edwardsas. Ar pakyla kartais antakis treniruočių metu nuo metimų, kuriuos jis gali pataikyti?

– Visi žino, koks jis yra žaidėjas. Jei tik yra karštas, jis gali iš eilės sumesti bet kiek kosminių metimų, tai viskas labai priklauso nuo situacijos ir dienos. Kas žiūri, domisi Eurolyga, tai jis tikrai nestebina, bet faktas, kad tai yra išskirtinio talento žaidėjas, kuris vis dar yra kylantis. Norime jam padėti ir tikimės, kad jis irgi prisidės prie komandos gerovės.

– Išvažiavo Cisco, atvažiavo Carsenas ir, aišku, kiti gynėjai. Ar patį Carseną galima kažkiek lyginti su Cisco tiek aikštelėje, tiek už jos ribų?

– Man labai sunku lyginti, nes su Cisco buvau dvejus metus ir jau turėjau ryšį, tai sunkiai man verstųsi liežuvis dabar sakyti, kad Carsenas jau visiškai atstoja Sylvainą. Turėjau ir gerą ryšį su juo, ir buvome dvejus metus, praėjome geresnių, blogesnių atkarpų, o vėliau labai lengvai supratome vienas kitą. Tai kol kas labai sunku sulyginti, nelabai įmanoma.

– Visuomenėje vis tiek gajus tas požiūris, kad C.Edwardsas yra sunkiau suvaldomo charakterio žaidėjas, bet kaip tu pats kol kas matai jo požiūrį tiek rūbinėje, tiek treniruočių metu?

– Kol kas viskas labai gerai. Tikrai puikiai leidžiame laiką, taip pat ir treniruotėse suprantame vieni kitus, ir rūbinėje. Bet turime suprasti, kad visi esame žmonės, visi pergyvename skirtingai dėl kažkokių nesėkmingų epizodų. Galų gale, išsikeli sau kažkokius tai tikslus ir ne visada pavyksta juos pasiekti, tai visi pergyvename skirtingai. Žiūrėsime, kaip bus toliau, bet kol kas nė pas vieną nematau jokių iškylančių problemų. Aišku, sezonas ilgas ir jis tikrai kels daug iššūkių.

– Kada dažniausiai ateina tie iššūkiai iš tavo asmeninės patirties?

– Lapkritis ir gruodis, tuomet viskas susiję – ir oras Lietuvoje, tamsa, tai viskas susideda.

– Dar vienas naujokas yra Kao, jau kalbėjome apie jo įspūdingus epizodus, bet ar esi pats kažką panašaus savo karjeroje matęs? Galbūt arčiausias pavyzdys būtų Joshas Nebo?

– Joshas tikrai panašus, bet aš dar galėčiau išskirti Isaiahą Hartensteiną. Jis tuomet, kai žaidė „Žalgiryje“, buvo labai jaunas, bet jis treniruotėse be gynybos niokodavo tuos lankus žiauriai irgi. Kao jau čia ir gynyboje išdarinėja stebuklus, tai dar net sakyčiau, kad stipriau nei Nebo. Kao kamuolį pasiekia dar aukščiau, tai čia net negali su niekuo lyginti, bet jei jau reiktų, tai arčiausiai būtų Nebo ir Hartensteinas, bet ne tas pats, ne tas pats.

– Ąžuolas Tubelis taip pat jau grįžo iš rinktinės. Prie jo dominavimo aikštelėje jau net kažkiek spėjome priprasti, kaip pats matai tą jo metų tranziciją?

– Labiausiai tai jam palinkėsiu, kad tik būtų sveikatos, nes daug žaidžia ir negaili savęs, tai palinkėsiu, kad nebūtų nesąmonių ir kad kažkur, kur jau gali, šiek tiek pasitaupytų, nes ta rida vis tiek sukasi pas kiekvieną. Su juo niekada nebuvo jokių problemų dar nuo praėjusių metų, visada viskas buvo normaliai. Nėra buvę situacijos, kad Ąžuolas kažkaip nemaloniai nustebintų, visada viskas buvo savo vietoje ir laiku. Su kantrybe, darbu jis viską išsikovojo ir pasikėlė savo statusą komandoje tiek, kad dabar jau yra vienas svarbiausių žaidėjų. Visi, kas matė, su tuo sutinka, pripažįsta ir mato, kad Ąžuolas ne žodžiais, o darbais viską pasidarė.

– Ar matytum, kad potencialiai po kelių sezonų Ąžuolas būtų ir vienas pagrindinių rūbinės lyderių, turint omenyje ir tą jo vokalumą, laisvumą bei visus juokelius?

– Vienas iš pagrindinių galėtų būti, bet kapitonas negalėtų (juokiasi). Viskas, kas liečia vokalumą, tai Ąžuolas ir pavyzdžiu, ir balsu turi tas tinkamas savybes, kad būtų vedantis žaidėjas. Be to, kai aikštelėje rodai gerą rezultatą, tai būti ta svarbia persona komandoje yra lengviau.

– Su kokiomis mintimis pats pasitinki ateinantį sezoną, turint omenyje tą 15 žaidėjų rotaciją ir visą dėmesį, kuris yra sukurtas aplink „Žalgirį“?

– Aš galvoju, kad viskas bus gerai ir susistatys taip, kaip turi susistatyti į savo vietas. Nežinau, aš esu pasiruošęs ir manau, kad bus labai sunkus sezonas, todėl geriau pasiruošti sunkiausiam, nes tada niekas tavęs nenustebins. Tuo, kad dabar viskas gerai, per daug nesidžiaugiu. Aišku, malonu, kad visi komandos draugai, bet esu nusiteikęs, kad bus daug iššūkių, su kuriais visi turėsime susidurti bei tvarkytis. O jeigu mums su tai iššūkiais pavyks tvarkytis kartu, tai bus viskas išsispręs paprasčiau ir nenukentės rezultatas. Ypač Eurolygoje tos pergalės skaičiuojasi nuo pat pradžių, tai nesinori sezono pabaigoje prisiminti kažkokių pralaimėjimų, kuriuos paleidai dėl nesutarimų.

– Su kokiomis ambicijomis žiūri į artėjantį sezoną, kokios rolės tikiesi, kaip įsivaizduoji savo vaidmenį aikštelėje?

– Kol kas apie negalvoju, dar tik ruošiamės sezonui, treneriai viską išsibando. Viskas susidėlios taip, kaip ir turi būti, todėl esu pasiruošęs, noriu žaisti ir tikrai turiu to alkio. Visada toks buvau, tai žiūrėsime, kaip bus.

– Galime atsiminti ir Nigelą Williamsą-Gossą, kuris praėjusiame sezone skrisdavo su komanda ir būdamas traumuotas, tad kaip yra dabar, kai komandoje nemažai naujokų, legionierių – koks yra jo vaidmuo padedant treneriui, tau ir visiems senbuviams?

– Nigelas yra labai svarbus, ypač naujokams amerikiečiams, kadangi jis jau turi savo vardą Europoje, kas liečia komandinius ir asmeninius rezultatus. Jo komunikacija su amerikiečiais labai svarbi, jie ir patys kažko pasiklausia apie klubą ar panašiai, o Nigelas padeda geriau suprasti. Jis sujungia amerikiečių žaidėjų grupę prie mūsų, čia taip pat vertas paminėjimo ir Dustinas. O kitas dalykas, tai, aišku, jis rodo didžiulį pavyzdį visiems komandos gynėjams, būna pirmasis, kuris savo pavyzdžiu moka užkrėsti tuos, kuriems ta diena yra sunkesnė. Nigelas moka apversti visą tą dinamiką, kuri pradžioje galbūt nėra tinkama.

– Noriu paklausti ir apie Marių Grigonį, kuris pats, grįžęs į Kauną, kalbėjo apie tai, kad turi daug ką įrodyti, o jūs esate geri draugai, tad kiek tu pats neabejoji dėl Mariaus, matydamas jo charakterį kiekvieną dieną?

– Net neabejoju, kad jis turės savo momentų. Šiaip tai man smagu, kad nors jau ir esu vyresnis, bet dar turiu galimybę sužaisti kartu su juo. Dėl to irgi labai džiaugiuosi – man didžiausias laimėjimas ir laimė, kad kartu praleisime dar bent vieną sezoną. Iš kitos pusės, smagu, kai susitinka geri draugai, bet galiausiai ne to mes susirinkome – nenorime sezono metu tik gerai praleisti laiką, norime kažką rimtesnio nuveikti ir iškovoti pergalių.

– Tau „Žalgiryje“ tai bus jau 12-asis sezonas. Ar atsimeni dar tuos laikus, kai komandoje buvo 7-8 pagrindiniai žaidėjai, nes šiemet yra 15 panašaus kalibro krepšininkų. Ar prieš kelerius metus būtum patikėjęs, kad klubas gali taip greitai išaugti?

– Taip toli į ateitį niekada negalvodavai, bet jeigu atvirai, turbūt nebūčiau patikėjęs tuo, apie ką mes dabar kalbame, ką turime. Čia kalba eina ne tik apie mus, o apie visą Eurolygą. Didžioji dalis Eurolygos komandų per kelerius metus padarė nežmonišką progresą, tai smagu, kad mes neatsiliekame, sakykime, nuo to Eurolygos elito. Kas liečia finansus, marketingą, tai mes tikrai einame į viršų, augame ir stiprėjame, tai dėl to labai smagu. O galiausiai viską įrodo ir tai, kad turime 15 žaidėjų, kurie realiai yra lygiaverčiai. Visų grandžių nežmoniškas darbas galų gale priveda prie to, kad galime tuo džiaugtis. Žmonės, visi aplinkiniai irgi džiaugiasi, laukia pamatyti, kaip viskas čia bus, nes vaizdas atrodo neįtikėtinai. Galime pasidžiaugti ta privilegija.

– Ar ta privilegija nesukelia per daug spaudimo?

– Visada taip yra, jau čia mes turime su tuo tvarkytis ir neprisigalvoti kažkokių stebuklų anksčiau laiko.

– Treneriui Tomui Masiuliui ir trenerių štabui tai jau antrasis sezonas kartu. Ar šiame sezone žaidėjams dar lengviau patikėti vizija, kaip atrodo ta pradžia, palyginus su praėjusiais metais?

– Vienas dalykas, tai lengviau tiems, kurie buvo komandoje pernai, nes puikiai viską pažįstame. Tie, kas atėjo šiemet, jiems reikės laiko suprasti, ko iš jų nori, bet tai yra normalu. Pernai tas pats buvo su kitais žaidėjais, su tuo pačiu Mosesu ar Sylvainu. Reikėjo laiko, tikrai būdavo momentų, kur kažko nesuprasdavo, bet tai yra normalu. Sakau, mums yra lengviau apie tai kalbėti, nes jau žinome, ko treneris reikalauja ir nori. Kad to pasitikėjimo jis turėtų turėti daugiau, tai aš net neabejoju, nes praėjęs sezonas parodė, kad galime gerai žaisti tą krepšinį ir turėti gerą rezultatą. Trenerio profesija tokia jau yra – kiekvienais metais viską reikia aiškinti iš naujo, nes ateina nauji žaidėjai, nauji charakteriai.