E.Bendžius – apie gyvenimą Sardinijos saloje, Lietuvos rinktinę ir LKL plėtrą interviu

Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) organizuojamoje „SKM Karklė Camp‘22“ stovykloje apsilankė Lietuvos rinktinės kalibro žaidėjas Eimantas Bendžius.

Pajūryje gimusiam ir augusiam E.Bendžiui Karklės arba dar kitaip vadinama „Žilvičio“ stovykla yra puikiai pažįstama. Dar pats būdamas vaikas Eimantas čia leisdavo nerūpestingas vasaras, kurias iki šiol atsimena su šypsena.

Šiuo metu 32-ejų puolėjas yra vienas iš 6 krepšininkų, nepraleidusių nė vienerių Europos čempionato atrankos rungtynių, kurio finalinis etapas vyks jau rugsėjo 1–18 d.

Nuo praėjusio pirmadienio Lietuvos rinktinės kandidatai pluša Palangoje, kur ruošiasi didžiausiam metų krepšinio įvykiui. Dėl įsisenėjusių traumų ir noro atsistatyti bei geriau pasiruošti artėjančiam sezonui E.Bendžius šįkart nutarė praleisti rinktinės stovyklą, o ateityje, susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, turi tikslą į ją sugrįžti.

„Tiesiog šitoje situacijoje taip gavosi, kad neišeis. Paskyriau šią vasarą šeimai, atsistatymui ir pasiruošimui kitam sezonui. Su treneriu taip pat kalbėjome dėl ateities, kad jeigu būsiu tikrai reikalingas, tikrai padėsiu“, – kalbėdamas su SKM atstovu spaudai po pasimatymo su stovyklautojais sakė E.Bendžius.

Iš Klaipėdos kilęs krepšininkas žino, ką reiškia atstovauti Lietuvai didžiuosiuose krepšinio turnyruose – 2017 m. jis kartu su Lietuvos rinktine, vadovaujant treneriui Dainiui Adomaičiui, dalyvavo Europos čempionate. Tuomet Lietuva savo grupėje užėmė 1 vietą, tačiau aštuntfinalyje pralaimėjo Graikijos rinktinei.

Klubiniame krepšinyje E.Bendžius 2019 m. kartu su Vilniaus „Rytu“ iškovojo Karaliaus Mindaugo taurę (KMT), o praėjusį sezoną puikiai žaidė Sasario „Dinamo“ klube, su kuriuo nužygiavo iki Italijos čempionato pusfinalio ir tik jame pralaimėjo Eurolygos komandai Milano „Armani Exchange“.

Po pokalbių, žaidimų ir asmenukių su „SKM Karklė Camp“ stovyklautojais E.Bendžius atsakė į SKM.lt klausimus.

– Kokie jausmai apsilankius Karklės stovykloje?

– Visada smagu atvažiuoti į „Žilvitį“. Pats, kaip moksleivis, šioje stovykloje esu buvęs gal 4 kartus. Čia pilna veiklų, kurių šiaip gyvenime kiekvieną dieną nebūna. Kas nuo jūsų vaikystės čia išliko, o kas pasikeitė? Išliko, manau, tie patys namukai ir infrastruktūra (šypsosi). „Žilvičio“ stovykla turi savo aurą. Norint pasakyti kažką daugiau, reiktų pabūti ilgiau.

– Kuo tokios stovyklos vaikams yra svarbios ir naudingos?

– Ypatingai šiais laikais, kai labai daug vaikų laiką leidžia internete, manau, ateityje jiems gali trūkti socialinių įgūdžių įsiliejant į didesnę kompaniją ir pan. Aišku, čia dauguma vaikų, kurie reguliariai žaidžia krepšinį ir jiems lengviau įsilieti į kolektyvus. Uždaresniems vaikams po tokių stovyklų būna lengviau bendrauti su kitais. Stovykla įneša kažkiek atsakomybės, rutinos, kada eiti miegoti, kada keltis, sportuoti. Tam tikras laikotarpis vaikams be tėvų tik padeda.

– Pats taip pat esate tėtis. Su kokiais didžiausiais iššūkiais, plačiąja prasme, tėvams dabar tenka susidurti?

– Jau du metus gyvename Italijoje, kur dukrytė ir lanko darželį. Vasarai grįžome į Klaipėdą ir dabar ji eina į lietuvišką darželį. Ji klausinėja, kaip reiks kalbėti, kuo skiriasi darželiai ir pan. Dabar ji kartu su vyresniais vaikais yra dieninėje stovykloje. Tai yra minimalios, bet stresinės situacijos, kurias vaikas bando „išskaityti“, kažką pritaikyti konkrečioje situacijoje. Mes, kaip tėvai, žinoma, išklausome ir patariame (šypsosi).

– Turbūt Italija šiuo metu jums yra ideali vieta gyventi ir žaisti krepšinį?

– Turbūt, kad taip. Žaidžiu Sardinijos saloje – paplūdimiai, kitoks gyvenimo ritmas, čia viskas ramiau nei, tarkime, kažkur prie Milano, kur visi skuba. Ypatingai tas pasijautė atvažiavus po dviejų metų Vilniuje, kur yra kamščiai ir turi visada planuotis, ką važiuojant į kitą miesto galą turi padaryti ir ką paimti. Sardinijoje viskas labai lengvai pasiekiama ir tai šeimai yra atokvėpis. Su Sasario klubu pasirašėte naują ilgalaikę 3 metų sutartį.

– Ar ateityje dar turite planų grįžti žaisti į Lietuvą?

– Toks maždaug ir yra planas. Po 3 metų man bus 35-eri, būsiu labiau „prie veteranų“, o dukrytė eis į pirmą klasę.

– Kokius tikslus „Dinamo“ klubas sau kelia šalies čempionate ir tarptautiniuose turnyruose?

– Visur siekiame pasirodyti kuo geriau. Nėra taip, kad klubo prezidentas ar treneris keltų konkrečius tikslus, bet jie nori, kad tu kiekvienose rungtynėse „mirtum“ dėl komandos ir atsiduotum pilnai, o kaip bus sezono pabaigoje, taip bus.

Pavyzdžiui, praėjusį sezoną pradėjome prastai ir Italijos čempionate buvome vieni paskutinių. Reguliarųjį sezoną baigėme 6 vietoje, ketvirtfinalyje susitikome su 3 vietą užėmusia Brešos komanda ir laimėjome. Tai buvo komanda, kuri laimėjo geriausio Italijos čempionato žaidėjo, vadybininko ir trenerio nominacijose, bet mes sugebėjome laimėti seriją 3:1. Po to pusfinalyje pralaimėjome Milano „Armani Exchange“, bet tikrai gerai kovojome. Italijoje serija dėl 3 vietos nėra žaidžiama, todėl sezoną vertinu visai neblogai.

– Kalbant apie visuomenės susidomėjimą krepšiniu, ar Italijoje, palyginus su Lietuva, jaučiate mažiau dėmesio ir spaudimo laimėti?

– Užsienyje gali pats sau labiau kelti spaudimą, nes iš legionieriaus visada tikisi daugiau. Bet kai su tuo susitvarkai, o tai man jau ne pirmieji metai užsienyje, viskas lengviau ir paprasčiau. Artėjantį sezoną LKL čempionate debiutuos „Gargždai“ ir „Wolves“.

– Kaip vertinate LKL plėtrą?

– Man labai smagu dėl abiejų klubų. Gargžduose žais vienas geriausių mano draugų Julius Kazakauskas, kuris su šeima galės po tiek daug metų vėl grįžti gyventi į Klaipėdą. Atsirado daugiau šansų krepšininkams iš Klaipėdos krašto, nes jeigu nepatenki į „Neptūną“ ir nori žaisti LKL, turi ieškotis vietos kažkur kitur, o dabar bus dar viena terpė Klaipėdos krašto krepšininkams. „Wolves“ kuria labai konkurencingą komandą, kuri suteikia galimybę stipriems lietuviams žaisti Lietuvoje. „Wolves“ į Lietuvos krepšinį turėtų įvesti daugiau įdomumo.

– Esate vienas iš nedaugelio, kuris nepraleido nė vienerių Europos čempionato atrankos rungtynių. Vis tik šią vasarą su rinktine nusprendėte praleisti. Traumos, nuovargis ar kitos priežastys?

– Susidėjo viskas. Sezonas buvo toks, kad reikėjo žaisti su daug nuskausminamųjų. Mačiau, kad šitoje rinktinėje yra tikrai jaunų ir talentingų žaidėjų. Treneris yra sakęs, kad geriausi žaidėjai turi žaisti kartu. Valančiūnas su Saboniu tikrai turės daug žaisti, o kas po to kyla nuo suolo ir padeda – treneris tikrai suras.

– Tikslas dar sužaisti didžiuosiuose krepšinio turnyruose vilkint Lietuvos marškinėlius išlieka?

– Jis visada išlieka. Tiesiog šitoje situacijoje taip gavosi, kad neišeis. Paskyriau šią vasarą šeimai, atsistatymui ir pasiruošimui kitam sezonui. Su treneriu taip pat kalbėjome dėl ateities, kad jeigu būsiu tikrai reikalingas, tikrai padėsiu.

– Kokia jūsų prognozė? Ar Europos čempionate galime tikėtis medalių?

– Labai tikiuosi, kad bus tie medaliai, bet turime labai sudėtingą grupę. Pirmiausia, reikia „išeiti“ iš jos, nes ten bet kokia klaida gali kainuoti. Tas pats galioja Slovėnijai, Vokietijai ir Prancūzijai.

– Koks būtų jūsų palinkėjimas krepšinio mėgėjams, ypač krepšinio mokyklų auklėtiniams ir jų tėvams?

– Tiek tėveliams, tiek vaikams norėčiau palinkėti tikėti, ką daro. Tėveliams linkiu padrąsinti savo vaikus, labiau jais pasitikėti, nes viskas prasideda nuo tėvelių. Jeigu vaikas matys, kad juo pasitiki, jis dar labiau norės eiti į treniruotes, sportuoti ir statysis savo gyvenimą. Jeigu tu norėsi kažko pasiekti krepšinyje, siekti užsibrėžto tikslo, auginsi charakterį, tas pats bus ir ateityje. Gal nepasisieks tapti krepšininku, bet gal norėsi būti verslininku, treneriu. Tikslo siekimo įgūdis bus tavyje ir tau nereiks pradėti nuo nulio.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra