Dvidešimtmečių pasirodymas: neišnaudotas šansas, pamestas stilius, bet niekur nedingęs potencialas (17)

Lietuvos dvidešimtmečių rinktinė Europos čempionate prieš save turėjo pakilimo taką iki pat finalo, tačiau įsibėgėjusi trenkėsi į belgišką sieną.

Po dviejų kėlinių ketvirtfinalio mače Vytauto Pliaugos auklėtiniai turėjo 17 taškų pranašumą (50:33), tačiau per antrąją rungtynių pusę pelnė 21 tašką ir turėjo pripažinti varžovų iš Belgijos pranašumą – 71:77.

Svajonės lipti ant podiumo subliuško, o nemažai daliai šios rinktinės žaidėjų tai buvo antrasis jaunimo čempionatas, pasibaigęs ketvirtfinalyje.

Krivas

Rožėmis klotas kelias iki finalo

Apmaudu dėlioti galimus scenarijus, tačiau realu, kad būtent atlaisvėjęs kelias iki finalo mūsų rinktinei psichologiškai ir pakišo koją.

A grupė prieš čempionatą toli gražu neatrodė kaip mirtininkų, tačiau galiausiai net dvi rinktinės būtent iš šio pogrupio žengė į pusfinalį. Tai lietuvius įveikę belgai ir didžiausią čempionato sensaciją sukūrę Izraelio krepšininkai.

Būtent Izraelio pergalė prieš Ispaniją teoriškai sudarė itin lengvą kelią iki finalo. Tai reiškė, kad lietuvių kelyje nebeliko nei vienos komandos, kuri būtų laimėjusi savąsias grupės varžybas.

Aštuntfinalyje Lietuvos krepšininkai susitvarkė su be pergalių žygiavusia Slovėnija, o belgai savo grupėje buvo likę antri.

Izraelis neatleido kojos nuo akceleratoriaus ir vos vieną pergalę grupėje iškovoję žydai ketvirtfinalyje įveikė ir Vokietiją bei laukė mūsų pusfinalyje. Du aiškius lyderius turinti Izraelio rinktinė šiam etapui vis tik atrodė kaip saldainis.

Gaila, tačiau panašu, kad ir Lietuvos rinktinė patikėjo, kad viskas gali būti ranka pasiekiama, o įkritus lemiamame mače į duobę lyderių mūsų komandoje neatsirado.

Pliauga

Savo žaidimą pamiršusi rinktinė

Viso čempionato metu Lietuvos rinktinė vidutiniškai atlikdavo po 21 tolimą metimą – ketvirtfinalyje tritaškių buvo net devyniais daugiau.

Likus žaisti 6 minutes iki ketvirto kėlinio pabaigos Lietuvos rinktinė vis dar buvo priekyje 4 taškais (66:62), tačiau būtent tuo metu žaidimas galutinai sustaberėjo.

Per likusią atkarpą lietuviai išmetė 13 tritaškių, iš kurių tikslą pasiekė vienas. Dviejų taškų vertės metimų buvo vos pora ir vienas iš jų buvo taiklus.

Akivaizdu, kad varžovai ėmė spaustis baudos aikštelėje ir taip pabandė eliminuoti lietuvių žaidimą arčiau krepšio. Aikštės gynyba, kurią taip pat naudojo Belgijos rinktinė, prisidėjo prie to, kad lietuviai mieliau rinkosi tolimus metimus.

Vis tik nemažoje dalyje situacijų Lietuvos krepšininkai net nebandė įvedinėti kamuolio arčiau krepšio ir rinkosi metimus iš pirmų opcijų – šiuo atveju pusprogių. Tikrai negalima sakyti, kad lietuviai nepataikė daug gerų metimų. Didelė dalis atakų buvo tiesiog neparuoštos.

Visą čempionatą kūrybą dažniau stačiusi ant žaidimo arčiau krepšio bei prasiveržimų, lemiamu metu Lietuvos rinktinė pradėjo žaisti ne sau būdingu stiliumi ir tai kainavo pergalę.

Itin apmaudu ir tai, kad didžiąją dalį ketvirto kėlinio varžovai žaidė jau be savo lyderio Thijso De Ridderio.

Aukštaūgis šiame čempionate renka po 20,6 taško ir 27 naudingumo balus. Jam atsisėdus ant suolo lietuviai vis dar buvo priekyje – 65:60.

Būtent nuo to momento Lietuvos rinktinė įgijo dar ryškesnį pranašumą arčiau krepšio, tačiau vietoj žaidimo baudos aikštelėje išvydome netikslių tolimų metimų seriją.

Kūryba viso čempionato metu nėra stipriausia Lietuvos rinktinės žaidimo pusė ir klysta lietuviai dažniau negu atlieka rezultatyvius perdavimus (15,8 kld ir 14,4 rez. per.).

Vis tik šiame mače klaidos netapo pagrindine problema (lietuviai prarado 12 kamuolių), tačiau kūrybos stipriai stigo – vos 10 rezultatyvių perdavimų.

Gynėjams nepavyko organizuoti žaidimo ir išlaikyti šalto proto. Nei Kajus Kublickas, nei Titas Sargiūnas nesugebėjo sustatyti komandos ir tinkamai įžaisti kamuolio.

Prie subyrėjimo lemiamame kėlinyje galėjo prisidėti ir labai jau plati rotacija. Lietuvos rinktinė panaudojo visus 12 žaidėjų, o Matas Vokietaitis savo minutę aikštėje gavo ketvirtajame kėlinyje.

Toks ėjimas dar negalėjo būti „va bank“, kadangi tuo metu lietuviai nors ir buvo išbarstę didžiąją dalį persvaros, tačiau buvo priekyje 5 taškais.

Gynyboje Lietuvos krepšininkai problemų turėjo dar pirmajame kėlinyje, tačiau tai užmaskavo kokybišku puolimu.

Puolimas sustojo, o problemos gynyboje išryškėjo dar labiau. Lietuvos dvidešimtmečiai nemažoje dalyje situacijų neapsigynė tiesiog „1 prieš 1“, o už pagalbas belgai baudė kokybiškas perdavimais.

Belgijos krepšininkai turėjo vos 4 antruosius šansus šiame mače ir taip pelnė 4 taškus, greitajame puolime pridėjo dar 4. Visa kita varžovai rinkosi tiesiog pozicinėse atakose ir pranašumus už kiekvieną koncentracijos klaidelę baudė be gailesčio.

Lelevičius

Rezultatas nenubraukia talento

Šią Lietuvos kartą iš dalies galima laikyti nelaimėlių. Antras čempionatas iš eilės, kuris jos lyderiams baigėsi ketvirtfinalyje.

Tuomet taip pat iki šio etapo žygiuota be pralaimėjimų ir ketvirtfinalyje nusileista pirmenybių šeimininkams turkams.

Vis tik skirtumas tas, kad tuomet pralaimėta tikrai nemažai talento turinčiai komandai. Būtent šios rinktinės pagrindu sudaryta Turkijos devyniolikmečių rinktinė šįmet ir planetos pirmenybėse užėmė trečiąją vietą.

Jeigu šįkart ketvirtfinalyje pritrūko kūrybos, tuomet vėlgi problema buvo gynėjų grandyje – 28 padarytos klaidos tapo lemiamu faktoriumi.

Galima paminėti tai, kad toje komandoje nebuvo L.Lelevičiaus, tačiau jo vaidmenį atstojo Paulius Murauskas, kuris praleido šių metų pirmenybes.

Šie du čempionatai ir lemiami mačai juose parodo, kad gynėjų grandyje didelės paspirties iš šios kartos greičiausiai tikėtis neverta.

Akys žvelgiant į šiuos du pasirodymus krypsta į L.Lelevičių, P.Murauską ir M.Krivą.

Pastarieji du toliau tobulės kartu Arizonos universiteto komandoje, tuo tarpu L.Lelevičius keliasi į Panevėžio „7bet-Lietkabelį“.

M.Krivo akcijos tarsi yra vertinamos geriausiai, tačiau šis čempionatas gana aiškiai atskleidė tobulintinus žaidimo aspektus.

Dvigubo dublio skaičius fiksavęs aukštaūgis (13,6 tšk., ir 10,2 naud. bal.) turi gerinti pataikymą. Nors žaidėjas gerai valdo kūną ir kaip 212 cm ūgio yra gana koordinuotas, tačiau užsibaigimo atakuojant jam trūksta. Ypatingai kalbant apie bent šiek tiek tolimesnes distancijas.

Tikėtis geros kūrybos iš jauno amžiaus centro galbūt yra šiek tiek per daug, tačiau būtent sprendimų, geresnių „shortrollų“ labai stipriai stigo. Dažnai kamuolį rankose turėjęs centras atliko 2,4 rezultatyvaus perdavimo ir klydo po 1,6 karto. Čia norėtųsi gerokai efektyvesnio žaidimo.

Apie L.Lelevičių turbūt būtų galima kalbėti vien iš teigiamos pusės, jeigu ne antroji rungtynių dalis prieš Belgiją. Du pirmuosius kėlinius mes matėme rinktinės lyderį, lemiamose atkarpose dvidešimtmetis slėpėsi už komandos draugų nugaros. Taip neturėjo būti ir sveiko „naglumo“ L.Lelevičiui šioje situacijoje tikrai pritrūko.

Vis tik žaidimo įgūdžiai, kuriuos pademonstravo puolėjas paliko išties solidų įspūdį. Visų pirma puolėjas, galintis atakuoti krepšį iš toli po driblingo yra atgaiva Lietuvos krepšinyje. Tokių žaidėjų mes norime, tokių žaidėjų mums reikia ir tokie žaidėjai gali tapti Lietuvos krepšinio ateitimi.

Kita L.Lelevičiaus stiprybė veržimasis veidu į krepšį ir to jau pakanka pagrindui, ant kurio būtų lipdomas šio žaidėjo profilis.

Gaila, kad Panevėžyje šis vienas talentingiausių savo kartos žaidėjų nesutiks Nenado Čanako, kuris realu, jog būtų padėjęs jam žengti dar vieną žingsnį į priekį, tačiau belieka tikėtis, kad Robertas Štelmaheris vaidmenį jam bus numatęs taip pat.

„Ilgoji pertrauka“: Pasvalio ateitis, Antetokounmpo požiūris į krepšinį, „Lietkabelio“ „kaltieji“, klaustukas dėl „Šiaulių“ lietuvių, pagirtinas „Nevėžio“ darbas, kontraktą užsitarnavęs Kostičius ir „CBet“ vadybos darbo atspindys