Ilias Zourosas turėjo neilgą, bet gana įsimintiną patirtį Kauno „Žalgirio“ komandoje: dukart stojo prie klubo vairo – dukart greit buvo atleistas.

Nepaisant to, 53-erių treneris iki šiol „Žalgiriui“ jaučia tik šilčiausius jausmus, seka šios komandos kelią Eurolygoje ir didžiuojasi tuo, kaip šią ekipą pakeitė Šarūnas Jasikevičius.

Su graiku susitikome Atėnuose, prieš „Žalgirio“ mačą su Pirėjo „Olympiacos“. Tiesa, visiškai kitoje nei Pirėjas miesto pusėje – šalia OAKA arenos, kur netoliese treneris ir gyvena. Su plepiu specialistu pokalbis užtruko tiek, kad jam jau teko atsakinėti į skambučius ir šypsantis teisintis, jog su lietuve užsikalbėta buvo tiek ilgai.

Tačiau apie Lietuvą ir Kauną I.Zourosas gali pasakoti ilgai. Čia jis, beje, svajoja dar sugrįžti.

Pokalbis apie „Žalgirį“, kvietimą Š.Jasikevičiui grįžti į Lietuvą, nustebinusį Ricką Pitino, Luką Lekavičių ir kitus dalykus – Krepsinis.net portale.

I.Zouroso kasdienybė

Gruzijos rinktinės strategas nuo 2017 m., kai dėl sveikatos problemų paliko Podgoricą, netreniravo jokio klubo. Su rinktine dirbti – įdomu, tačiau komandinio darbo graikui taip pat trūksta.

Įvairių pasiūlymų iš įvairių Europos ir Pasaulio šalių jis sulaukęs buvo, tačiau šalia jų vis sulaukdavo vieno reikalavimo – palikti Gruzijos rinktinę. To jis daryti nenorėjo.

Dėl to dabar I.Zourosas daugiau laiko skiria asmeniniam tobulėjimui, šeimai, Europos krepšinio stebėjimui ir ispanų kalbos kursams.

„Šiuo metu viskas gerai. Su darbu nacionalinėje komandoje galiu daugiau laiko skirti sau ir mokymuisi. Nemažai keliauju: pastarąją vasarą buvau Bruklino „Nets“ stovykloje, viešėjau Stambulo „Fenerbahče“ treniruotėse, kur galėjau pabendrauti ir su Željko.

Taip pat mokausi ispanų kalbos, nes galvoju apie ateitį: norėdamas gauti darbą, treneris turi mokėti kalbas“, – šypsojosi I.Zourosas.

Zourosas

Karšti metai šalia Vladimiro Romanovo

Į „Žalgirį“ graikas atvyko 2011 metų sausį. Nors sezoną pavyko užbaigti su Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe–LKL“), Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės ir Baltijos krepšinio lygos (BBL) titulais, o V.Romanovas gyrė trenerį už padarytą darbą, viskas pasikeitė greitai.

Pradėjęs „Žalgiryje“ 2011–2012 m. sezoną, jis klube išbuvo vos kelias savaites. Arba kitaip tariant – vieną mačą Eurolygoje. Po vieno pralaimėjimo Maskvos CSKA jis buvo atleistas.

„Tai buvo sunkoki laikai, ypač su prezidentu Romanovu. Situacija buvo nestabili. Paulius Motiejūnas man tuo metu labai padėjo adaptuojantis prie situacijos, kuri buvo karšta.

Žaidėjai komandai atsidavė šimtu procentų: Jankūnas, Kalnietis, Milaknis, Delininkaitis... Visi jie davė man galimybę kurti sėkmę kartu su komanda. Mėgavausi tuo momentu. Juk svarbu mėgautis ne tik titulais, bet ir procesu – tuo, ką darai – iki paskutinės sekundės. Kartais bus sėkmingų momentų, kartais – ne, bet negali užmiršti gražių momentų, kuriuos kūrei su savo žaidėjais, nes tuo momentu jie visi yra lyg tavo vaikai.

Tuo metu klubą palikau po vieno pralaimėjimo Eurolygoje – pašėlusi situacija. Palikti komandą ir žmones, prie kurių pripranti, nėra lengva, tačiau tą praeina dauguma trenerių – išimčių yra nedaug. Toks jau gyvenimas“, – pasakojo I.Zourosas.

Visą nemalonią darbinę situaciją 2011 m. graikui atpirko kiti dalykai. Lietuvoje jam gimė sūnus, kurį I.Zourosas netrukus planuoja atsivežti į Kauną, kad aplankytų „Žalgirio“ areną ir ligoninę, kurioje gimė, o taip pat treneris iki šiol nepamiršta, kaip šiltai su juo tąsyk atsisveikino žaidėjai ir sirgaliai.

„Nepamiršiu, kaip Romanovas man tada nenorėjo leisti net pasiimti savo daiktų iš biuro, kuomet komanda buvo šalia. Gavome su žmona du bilietus į kitą „Žalgirio“ mačą, po kurio žaidėjai vėliau ne iškart keliavo į rūbinę, o priėjo apsikabinti ir atsisveikinti.

Taip pat sulaukiau didelių sirgalių plojimų – dėl to ir myliu „Žalgirį“, nes žmonės čia gerai supranta, kas vyksta ir kaip žaidžiamas krepšinis. Į mačus susirenka ne futbolo sirgaliai, kaip kituose klubuose, o tie, kas iš tiesų supranta šį sportą. Jaučiausi gerai žinodamas, kad esu mylimas, nes tuo metu atidaviau savo komandai 100 procentų“, – prisiminė treneris.

Zourosas

Širdimi priimtas sprendimas grįžti

2013 m. I.Zourosas sulaukė P.Motiejūno kvietimo sugrįžti į „Žalgirį“. Komanda jau stojosi ant kojų po V.Romanovo laikų betvarkės ir vertė naują lapą.

Tuo metu ant graiko stalo buvo ir pelningesnių pasiūlymu, pavyzdžiui, iš Bandirmos „Banvit“ ekipos. Tačiau dvigubai didesnių pinigų treneris atsisakė dėl to, kad tik grįžtų į komandą, kuri liko jo širdyje.

„Grįžti į komandą, kuri tave atleidžia, labai lengva nėra, bet aš sprendimą priėmiau greitai. Su Pauliumi palaikėme gerą bendravimą, pasikalbėdavome iki tol ir gerai prisimenu tą dieną, kai apsisprendžiau.

Buvau su žmona ligoninėje, kur ji pagimdė antrąjį mūsų vaiką. Nors buvau beveik pasiekęs susitarimą su kitu klubu, Paulius pasakė, kad nori, jog grįžčiau. Tada sprendimą priėmiau širdimi, o ne dėl pinigų. Tik gaila, kad dėl smulkių priežasčių sezono nepratęsiau. Nors tada „Žalgiris“ net norėjo, kad pasirašyčiau ne dvejų, o trejų metų sutartį“, – kalbėjo graikas.

Tačiau atėjo spalio pabaiga ir tas pats P.Motiejūnas padėkojo už darbą graikui.

Tada priežastimi, kodėl I.Zourosas paliko klubą, buvo įvardintas jaunų žaidėjų neišnaudojimas. Tačiau graikas iki šiol nesutinka, kad ši priežastis turėjo lemti sprendimą. Jaunimas aukščiausio lygio kovoms tada tiesiog nebuvo pasiruošęs – neabejoja jis. Tarp jaunesnių žalgiriečių tuo metu buvo, pvz., Vytenis Čižauskas, Kasparas Vecvagaras, Mindaugas Kupšas, Tomas Dimša, po kelis mačus sužaidė ir Vaidas Kariniauskas su Luku Lekavičiumi.

„Manau, kad jauni žaidėjai turi rungtyniauti tada, kai nusipelno, ir eiti karjeroje žingsnis po žingsnio. Spausti juos, kai jie nėra pasiruošę, yra blogai ir jiems, ir komandai. Jiems reikia sulaukti pagarbos ir įrodyti, kad gali žaisti. Jei taip nėra, tada gaunasi, kad treneris nėra visiems vienodai teisingas.

Man daug dirbti teko su jaunimu: kai dirbau „Anadolu Efes“, į vyrų komandą atvedžiau Cedi Osmaną, dabar žaidžiantį NBA. Kai vienos treniruotės metu pasakiau, kad noriu jį matyti pagrindinėje komandoje, visi buvo nustebę, o man tai atrodė normalu.

Aš tikiu jaunais žaidėjais, bet tuo metu žaidėjai „Žalgiryje“ tokiam lygiui pasiruošę nebuvo“, – prisiminė treneris.

Jei Jonas Mačiulis dažname interviu primena, kad norėtų grįžti į Kauną, tai I.Zourosas to neslepia taip pat: „Vis dar tikiuosi, kad į „Žalgirį“ grįšiu ir trečią kartą“, – žinutę klubui šypsodamasis siuntė jis.

Tačiau kol kas „Žalgiris“ gali džiaugtis jau turėdamas žmogų, atvedusi komandą į kitą lygį. 

Zourosas

Kvietimas Šarui

2013 metai tapo labai reikšmingi „Žalgirio“ organizacijai, nes tada į klubą atvyko Š.Jasikevičius, čia baigęs krepšininko ir pradėjęs trenerio karjerą. 

Už tai „Žalgirio“ sirgaliai turi būti dėkingi ir graikui, kuris 2013 m. ir pakvietė Š.Jasikevičių prisijungti prie komandos.

Kaip juokauja I.Zourosas, tada jis ne tik tikėjosi, kad šis žingsnis bus labai naudingas komandai, bet ir pats norėjo pajausti, ką reiškia dirbti su vienu geriausių visų laikų įžaidėjų Europoje.

„Tuo metu maniau, kad jis bus reikalingas komandai ir jam atėjo laikas grįžti į Lietuvą. Taip pat žinojau, kad jis padės ir mūsų jauniems krepšininkams tapti geresniems. Manau, kad Šaras priėmė labai teisingą sprendimą pirmiausiai padėti „Žalgiriui“ kaip žaidėjui, o vėliau transformuotis į trenerį. Padirbti su juo buvo mano svajonė, tik gaila, ji baigėsi greitai (Šypsosi).

Jis yra legenda, vyras, su puikiu charakteriu, lyderyste ir krepšinio IQ. Kartais ir treneriai gali mokytis iš žaidėjų, pasisemti idėjų, kad patobulintų savo sistemą – iš jo mokiausi ir aš.

Esu labai laimingas matydamas, kokį darbą jis daro dabar“, – kalbėjo I.Zourosas.

Kauno klubas šį sezoną dar gali užsikabinti už Eurolygos atkrintamųjų, nors kuomet traumos ėmė retinti ekipą ir sekė pralaimėjimai, daug kas jau ėmė nurašinėti šį „Žalgirio“ sezoną. Graikas turi kitokią nuomonę: su turimais resursais komanda jau dabar yra pasiekusi daug.

„Kai kurie gali galvoti, kad šis sezonas „Žalgiriui“ yra nekoks, bet kaip treneris galiu pasakyti, kad „Žalgiris“ turi gerą sezoną. Taip, jei lyginsime su praėjusiu, tada galima sakyti, kad rezultatai nėra tokie pat, bet neįmanoma visada turėti sėkmę ir visus žaidėjus tokius, kokių nori.

Štai, komandos širdis ir siela Jankūnas praleido beveik pusę sezono, o ir visa komanda išgyveno daug traumų. Manau, kad su šiuo „Žalgiriu“ Šaras vėl įgyvendina lūkesčius“, – tvirtino graikas.

Jasikevičius

Žaidėjas, kurio nori kiekvienas

Ką reiškia treniruoti Š.Jasikevičių? Tą periodą I.Zourosas prisimena ryškiai ir sako, kad tokio žaidėjo norėtų kiekvienas treneris. Žmogus su stipriu charakteriu, šaltais nervais ir dirbantis tik komandos labui, o ne dėl asmeninių rezultatų – taip Šarą prisimena graikas.

„Savo karjeroje turėjau ne vieną žaidėją su charakteriu. Pavyzdžiui, „Olympiacos“ komandoje, būdamas 33-ejų, treniravau Dino Radja. Jis buvo beveik mano metų, prieš tai turėjo puikią karjerą NBA, buvo „Celtics“ starto penketo narys.

Man kaip nepatyrusiam treneriui tuo metu buvo nelengva. Bet manau, kad žaidėjai jaučia, kad supranti krepšinį ir daug dirbi, kad esi nuoširdus – tada su jais gali atrasti ryšį ir pasiekti gerų rezultatų.

Šarą treniruoti sunku nebuvo, priešingai, tai buvo geriausia kombinacija žaidėjo, kokia gali būti“, – apibūdino I.Zourosas.

Lekavičius

Kuklaus vaikino karjera Nicko Caltheso pašonėje

„Žalgiryje“ I.Zourosas susipažino ir su Luku Lekavičiumi. Sumanus žaidėjas ir kuklus vaikinas, nekalbantis daug, o tai – kartais gerai, kartais – blogai, šypsosi graikas.

I.Zourosas džiaugiasi, kad lietuviui neblogai sekasi tvarkytis su iššūkiu žaisti Atėnuose, tačiau dvi puses jis įžvelgia ir kitoje situacijoje. Žaisti su N.Calathesu ir mokytis iš jo – puiku, tačiau tai kartu ir pamažina Luko galimybes atsiskleisti, mano treneris.

„Tikiu, kad jam nebuvo lengva palikti Lietuvą pirmąsyk karjeroje ir atvykti į tokį klubą kaip „Panathinaikos“, nes tai komanda, nuolat jaučianti spaudimą dėl rezultatų. Tokiam kukliam vaikinui atvykti į sistemą, kur kiekvienas mačas yra „do or die“, yra nelengva. Jis turi pakilimų ir nuopuolių, bet atrodo gerai.

Ar ateityje, būdamas ne šalia tokio žmogaus kaip Nickas, jis gali turėti kitokią rolę Eurolygoje? Gal kiek neteisinga būtų vadinti jį roliniu žaidėju, nes šiuolaikinėje Eurolygoje nesvarbu, esi rolinis ar ne, komandoms reikia 12 aukšto lygio žaidėjų. Dar labiau to reikės, kai prie lygos prisijungs dvi komandos.

Kartais roliniai žmonės esminiais momentais turi savo vaidmenį, savo užduotis ir aikštelėje palieka visa save“, – sakė jis.

I.Zourosas kiek buvo nustebęs ir tuo, kai prie „Panathinaikos“ vairo stojo Europoje niekada nedirbęs Rickas Pitino. Tačiau tai, kaip jis pakeitė PAO, dabar strategą džiugina.

„Pradžioje niekas netikėjo, kad jis sukurs kažką gero šioje komandoje. Jis buvo legenda, kuri tiek metų sėkmingai dirbo JAV – dėl jo rezultatų ten niekas nesiginčijo, bet kartu buvo daug klausimų. Jis amerikietis, atvykstantis į Europos sistemą, kuris nežino žaidėjų, komandų, filosofijos – nieko.

Nors daug europiečių pastaruoju metu vyksta į JAV, skirtumų tarp žemynų vis tiek lieka daug. Vienaip yra, jei atvyksti prieš sezoną, turi beveik du mėnesius komandą paruošti sezonui, prisitaikyti prie kitų sistemų ir taisyklių, sužaisti 10 draugiškų mačų.

O jis atvyko į problemas iš koledžo. Atvyko pas kitokias asmenybes, žaidėjus, išmanančius krepšinį. Manau svarbiausia, kad jis paskirstė vaidmenis ekipoje, daugiau koncentruojasi į gynybą, kas yra protinga“, – mano I.Zourosas.

Zourosas

Ne visi sprendimai buvo teisingi

1986 m. trenerio karjerą pradėjęs ir nuo 2000 m. vyr. trenerio pareigų ėmęsis graikas yra dirbęs daugiau nei dešimtyje komandų ir šiek tiek apgailestauja, jog kai kurie neteisingi sprendimai ir atmesti pasiūlymai padarė įtakos jo karjerai.

Sėkmės šiek tiek trūko – šypsosi I.Zourosas.

„Kartais gyvenimas žaidžia žaidimus (Juokiasi). Ypač – mūsų darbe. Krepšinis yra sprendimų žaidimas. Man nebuvo duotas šansas likti Eurolygoje ir siekti ambicijų, kurias turėjau.

Kartais gali priimti sprendimą galvodamas, kad jis geras, bet taip nebus ir to rezultatai matysis tik po laiko. Pavyzdžiui, svarsčiau tarp „Olympiacos“ ir „Anadolu Efes“ ir atmečiau pastarosios komandos pasiūlymą. Bet „Olympiacos“ pakeitė nuomonę ir tada pasirašė sutartį su Bartzoku.

Tai padarė įtakos mano karjerai, nes nuo to laiko negrįžau į Eurolygą. Turėjau eiti žingsnį atgal ir vėl bandyti iš naujo“, – sakė jis.

Dvejus metus klubiniame krepšinyje nedirbęs treneris tikisi, kad greitai į darbą grįžti pavyks. Tačiau konkurencija trenerių rinkoje didelė – pripažįsta graikas.

Bitadze

Auganti Gruzijos žvaigždė

I.Zourosas nuo 2016 m. dirba Gruzijos nacionalinėje komandoje. Atrankoje į Pasaulio taurę gruzinai į priekį užleido Graikiją, Vokietiją ir Serbiją.

I.Zourosui gaila, kad dėl FIBA ir Eurolygos santykių jo komanda taip pat šiek tiek nukentėjo, tačiau Gruzijos rinktinės ateitį jis mato šviesią.

Šiuo metu Eurolygoje kyla Gogos Bitadzes žvaigždė: Podgoricos „Budučnost“ ekipoje aukštaūgis per 24 minutes pelno po 11,8 taško, atkovoja 6,3 kamuolio, blokuoja 2,5 metimo ir renka 15,9 naudingumo balo.

„Mums buvo sunku, nes grupėje turėjome geras komandas – topinio lygio komandos, galiu pasakyti taip.

Labai buvo skaudu pralaimėti graikams: tada Calthesas pataikė 7 iš 11 tritaškių. Esu jį treniravęs Graikijoje, todėl vėliau juokavau: ei, tiek nesi pataikydavęs net treniruotėse (Juokiasi).

Bet Gruzijos krepšinis auga, turime džiuginantį Gogą Bitadzę. Jis – geras vaikis, daug dirbanti, puikus žmogus. Jam tik reikia pagerinti atletiškumą, kad galėtų kovoti su greitesniais ir stipresniais žaidėjais. Bet džiugu matyt, kaip jis patobulėjo ir atrodo Podgoricoje“, – sakė treneris.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra