„CBet“ žibantis latvis: apie netvarką Vokietijoje, R.Seibučio globą ir sesers pavyzdį J.Jocytei (1) interviu

Jonavos „CBet“ maloniai stebina Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) starte, užfiksavusi penkias pergales paeiliui, o kol kas skambiausią triumfą nukalė legionierius iš Latvijos.

Martinas Laksa prieš Vilniaus „Rytą“ pelnė net 29 taškus ir atskleidė, kad ankstesniuose mačuose nuo tokių pasirodymų jį sulaikė patirta trauma.

„Dabar galiu pasakyti viešai, kad draugiškų mačų Lenkijoje metu man buvo skilęs šonkaulis ir visuose ankstesniuose mačuose man tai trukdė. Nesu vyrukas, kuris bijotų kontakto, tad tai pakenkė mano žaidimui, pradėjau vengti alkūnių. Prieš „Rytą“ pirmą kartą žaidžiau be nuskausminamųjų, tad akivaizdu, kad jaučiausi geriau“, – teigė snaiperis.

32-ejų gynėjas ilgai žaidė gimtinėje, kur jį palaikė ne mažiau žinomi šeimynykščiai – krepšininko tėvas Janis Laksa atstovavo Latvijos rinktinei ne viename Europos čempionate, o jaunesnė sesuo Kitija Laksa net 11-uoju šaukimu buvo pašaukta moterų Nacionalinės krepšinio asociacijos (WNBA) naujokių biržoje bei yra viena geriausių šalies žaidėjų.

Galiausiai pakėlęs sparnus iš tėviškės, M.Laksa vos per penkerius metus spėjo išbandyti Ispanijos, Lenkijos, Vengrijos ir Vokietijos pirmenybes, galiausiai pasukdamas į Jonavą. Latvis pasidalino karjeros potyriais, apžvelgė patirtis Lietuvoje ir nupasakojo savo sesers kelią, kuriuo galėtų žengti Justė Jocytė.

– Ar augant krepšinio šeimoje buvo kitokių karjeros pasirinkimų?

– Manęs ne kartą to klausė. Manęs niekada nevertė nieko daryti, ypač – žaisti krepšinio. Tiesiog sekiau tėvo pėdomis. Atsimenu jį žaidžiantį rinktinėje, besivaržantį klubuose, tad man tai atėjo natūraliai. Tiesiog taip išėjo. Jo ūgis – 208 cm, jis žaidė priekinėje linijoje, o aš toks neužaugau. Norėčiau, kad būčiau pasiekęs tokį ūgį, tada viskas turbūt būtų kitaip, bet turi naudoti tai, ką turi. Visada žaidžia perimetre. Nesu toks talentingas žaidžiant su kamuoliu, todėl remiuosi kitais dalykais, visada didelę reikšmę teikiau tritaškiams.

– Latvija garsėja snaiperiais. Kaip ten vyksta krepšininkų ugdymas, griežtai metimai apleidžiant kitas sritis?

– Tiesą sakant, nežinau, kodėl taip yra. Niekas neverčia mūsų mesti, bet daugelis dirba, stengiasi, o prieš save visada matėme gerus metikus ir bandėme į juos lygiuotis. Visada turi dievukų vietinėje lygoje ar aukščiau. Dirbi ir stengiesi, kad pavyktų tai pasiekti.

– Kuris labiau prisidėjote prie sesės karjeros, jūs ar tėvas?

– Mūsų visa šeima žaidė krepšinį. Mano tėvas žaidė rinktinėje, metus rungtyniavo užsienyje, didžiąją dalį – Latvijoje, varžėsi dėl titulų. Mano mama taip pat žaidė iki 18 ar 19 metų, vėliau dirbo jaunimo trenere. Esu vykęs su ja į krepšinio stovyklas, ten varžiausi prieš gerokai vyresnius vaikinus. Krepšinis visada buvo aplink mus. Tikiuosi, kad ir pats prie Kitijos karjeros prisidėjau, nes visada šalia namų turėjome krepšį. Esu vyresnis, tad laimėdavau, o šią vasarą jau turėjome rimtą mačą. Tikiuosi, kad prisidėjau, nes visada varžėmės. Čia ji ir įgavo tą vidinę ugnį visada siekti daugiau.

Laksa

– Ar Latvijoje moterų krepšinis populiarumu prilygsta vyrų?

– Nemanau, santykis panašus, kaip ir visame pasaulyje. Vyrų krepšinis vis tiek ryškus favoritas. Moterų krepšinyje turime gilias šaknis, Rygos TTT žaidė Eurolygoje ir iki šiol yra žinomas vardas.

– Ar sesės pašaukimas WNBA naujokių biržoje Latvijoje buvo didelis įvykis?

– Taip, tai gana nuskambėjo, buvo televizijos interviu, bet tai buvo pandemijos metai, todėl dėmesys buvo kitur. Vis tiek, manau, kad visi, kas seka krepšinį, žinojo apie tai.

– Kodėl jai nepavyko prigyti lygoje?

– Susidėjo keletas dalykų. Ją pašaukė Sietlo „Storm“, tuometiniai čempionai ir jau buvo nutarę, kad iškart lygoje ji nežais dėl COVID-19 ir ankstesnės savo traumos. Kitąmet situacija buvo įdomi – keletą metų komandoje dirbęs treneris pasitraukė prieš pat sezoną ir ėmėsi kitų veiklų, turbūt tik pats žino, kokių. Mano sesuo buvo paskutinė „atkabinta“ nuo komandos. Tiek aš, tiek ji žino, kad ji galėtų žaisti daugelyje klubų, tiesiog susiklostė tokia situacija. Praėjusį sezoną negalėjo ir dėl užsitęsusių Italijos lygos finalų.

– Lietuvoje turime į WNBA besitaikančią Justę Jocytę, gal turite patarimų, kaip jai patekti į lygą? Ar būtina žaisti NCAA?

– Yra šansas patekti iš Europos, bet žaisti NCAA visada praverčia, vien patraukiamo dėmesio atžvilgiu. Tuo pačiu tai yra ir didelis verslas, didelis žiniasklaidos dėmesys, jei ši pasigauna vieną komandą ar žaidėją, tai viską labai palengvina. Tai yra JAV rinka.

– Pats neplanavote išbandyti NCAA?

– Turėjau tokių minčių, bet tuo metu neturėjome daug gerų pavyzdžių, kurie studijuotų už Atlanto ir po to žaistų aukštame lygyje. Gal nebent Kasparas Kambala, bet ir jis yra už mane vyresnis gal 12 metų. Kiti sugrįžę vyrukai didelio ažiotažo nesukūrė. Mano manymu, žaisti NCAA yra loterija. Turi patekti pas tinkamą trenerį, tinkamą komandą, kurioje būsi matomas ne tik kaip dar vienas vaikis iš Europos. Man pasisekė baigus mokyklą gauti Rygos VEF pasiūlymą ir tapti profesionalu.

– Paminėjote Kasparą Kambalą, ar Latvijoje jis yra mėgstamas?

– Prieš keletą metų, kaip krepšininkas, tikrai turėjo gerbėjų. Jis yra gerai žinomas, prieš Shane’ą Larkiną jis turėjo Eurolygos rezultatyvumo rekordą. Surinkti daugiau nei 40 taškų Eurolygoje yra didelis pasiekimas. Žinau, kad Lietuvoje jis nemėgstamas ir nesistebiu, po tų „draugiškų“ rungtynių Rygoje. Turėjome šūkį „dabar arba niekada“, į rinktinę susirinko visos žvaigždės, Andris Biedrinis, Kambala buvo ką tik grįžęs po diskvalifikacijos ir bandymo boksuotis. Atsimenu, kad Jankūnas ir dar kažkas gavo alkūnių, tad nesistebiu.

Kambala

– Būdamas 19-os gavote šansą Bilbao komandoje, kodėl tuomet nepavyko išvykti ilgesniam laikui?

– Taip, prieš pat gaudamas VEF kontraktą vykau į Ispaniją. Nepavadinčiau to šansu. Tuo metu neturėjau agento, o vienas latvis agentas pasiūlė man trims savaitėms nuvykti į treniruočių stovyklą. Žinoma, kad pasinaudojau tokia galimybe, norėjau pažiūrėti, kaip viskas yra. Nepavadinčiau to komandos pasiūlymu, net atsiliepimų negavau. Tiesiog buvau jaunas vaikis, kuris norėjo pasisemti patirties. Girdėjau, kad komanda ieško žaidėjų dublerių komandai ir būčiau tokį pasiūlymą priėmęs, bet nemanau, kad tuo metu tokį turėjau.

– Vienu metu daugelis Latvijos talentų pasuko į Ispaniją. Ar buvo momentas, kai vietinė krepšinio mokykla tiesiog prarado pasitikėjimą?

– Buvo toks momentas, kai buvo ginčijamasi, paaugliui geriau išvykti ar likti Latvijoje. Žinoma, abi pusės turi tiek pliusų, tiek minusų, Vis tiek tikiu, kad jei esi talentingas vyrukas su gera darbo etika, sužibėti gali visur. Geras pavyzdys yra Janis Timma, kuris liko Latvijoje, žaidė mažesnėse komandose, po to – Ventspilyje ir Rygos VEF. Jis kasmet brendo ir galiausiai išvyko į Sankt Peterburgo „Zenit“. Esame geri draugai su Žaniu Peineriu, kartu žaidėme jaunimo komandose, jis taip pat pakilo iš Latvijos, bet pastaraisiais metais sustabdė karjerą dėl sveikatos problemų.

– Ar Latvijoje buvote laikomas perspektyviu talentu?

– Ne, apie mane niekas nekalbėjo, didelio „hype’o“ nebuvo. Nebuvau laikomas net vienu talentingiausių savo kartoje. Viską priėmiau žingsnis po žingsnio.

– Vėliau iki 26-erių rungtyniavote Latvijoje, kas lėmė tokį užsibuvimą gimtinėje?

– Sunku tiksliai pasakyti. Padariau keletą klaidų su agentais. Vieną kartą pakeitęs agentą tikėjau, kad kitu žingsniu man gali tapti Ukrainos rinka, bet tuomet prasidėjo Krymo krizė ir mano šansas subyrėjo. Turėjau ir kitokių pasiūlymų, bet žaisti už tuos pačius ar geresnius pinigus namie... O ir pasiūlymai nebuvo tokie rimti, kad juos bent svarstyčiau. Galų gale, tai vis tiek yra biznis, reikia pasirūpinti savimi ir šeima. Jei būčiau gavęs pasiūlymą iš ryškiausių Europos lygų, tikrai būčiau išvykęs iki 25-erių, kad ir už mažesnius pinigus, vien dėl patirties ir gaunamo dėmesio.

– Kada sulaukėte pirmųjų kvietimų į Latvijos rinktinę?

– Treniruočių stovyklose dalyvaudavau nuo 21-erių, bet į pagrindinę sudėtį patekęs nesu. Visada buvau vienas paskutinių vyrukų, kurie nenueidavo iki galo. Tuomet buvo daug labiau patyrusių žaidėjų, kurie mane aplenkė.

– Vėliau tokio šanso neliko, nes Latvijos rinktinė tiesiog nedalyvavo didžiuosiuose turnyruose. Ką gerbėjai labiausiai kaltina dėl Latvijos krepšinio nesėkmių – krepšininkus, trenerius, federaciją, FIBA sistemą?

– Stengiuosi atsiriboti nuo šito negatyvo. Žinoma, visų darbe pasitaikė klaidų, bet nesu iš tų, kurie skaitytų komentarus ir ieškotų ką apkaltinti, paversti atpirkimo ožiu. Tiesaus atsakymo tam nėra.

– FIBA sistema sumenkino Latvijos rinktinės šansus, bet suteikė jums šansą pažaisti rinktinėje. Esate už šią sistemą ar prieš ją?

– Yra kaip yra, galiu pasakyti tiek. Be jos, turbūt nebūčiau sužaidęs už rinktinę. Sunki situacija, bet tai parodo, kokį gilų žaidėjų banką turi visos šalys. Akivaizdu, kad jei gali sukviesti NBA žaidėjus į didžiuosius turnyrus, norėsi juos atsivežti, bet jiems negalint žaisti „languose“, tai suteikia šansų kitiems vyrukams parodyti savo talentus. Manau, kaip ir mums, tas pats galioja ir Lietuvai, kaip mažos šalys, nukenčiame labiau, bet taisyklės visiems yra tos pačios.

Banchi

– Pastaraisiais metais postą perėmus Luca Banchi nebesulaukėte kvietimų į rinktinę, ar dar tikitės sugrįžti?

– Tai yra trenerio pasirinkimas. Nustebau, kad nebuvau pakviestas į pernykštę vasaros stovyklą, juolab iki tol žaidžiau starto penkete. Tai yra naujas treneris, su nauja vizija, akivaizdu, kad jis ir štabas nemato manęs savo vizijoje. Jie norėjo kitokių mano pozicijos žaidėjų, turėjau su tuo susitaikyti ir gyventi toliau. Gyvenimas tęsiasi.

– Ar atvykdamas į Lietuvą tikėjotės, kad čia galėsite atsiskleisti labiau nei Vengrijoje ar Vokietijoje?

– Praėjęs sezonas buvo labai sunkus, galiu pasakyti atvirai. Ankstesnis sezonas man buvo labai geras, bet Vengrijoje viskas susiklostė kitaip. Atėjus FIBA „langui“ išvykau praleisti kelias dienas su šeima ir sulaukiau skambučio, kad esu kviečiamas į rinktinę, paskambinau pranešti apie tai komandos treneriui, o jis pasakė, kad yra atleidžiamas. Klubas nebuvo patenkintas rezultatais. Kai grįžau iš rinktinės, buvo naujas treneris ir jaučiau, kad nepritampu jo sistemoje, jis turėjo kitokią viziją. Mano stiprybės nebuvo išnaudojamos ir net nebesijaučiau komandos dalimi. Žaidžiu „ketvirtu numeriu“, judėjau ieškodamas galimybių būti agresyviu, statyti užtvaras.

Dabartinis krepšinis yra labai greitas, visi gali mesti, tad galėčiau žaisti ir „ketvirtu numeriu“, nebūčiau apstumdomas gynyboje. Akivaizdu, man trūktų ūgio, bet galėčiau talkinti, jei treneris mane taip matytų. Vengrijoje viskas buvo kitaip ir netrukus bendru sutarimu palikau komandą. Tada persikėliau į Vokietiją ir, nuoširdžiai, nesitikėjau ten rasti tokio neprofesionalumo. Daugybė netvarkos, blogų įpročių, pralaimėtojų mentalitetas. Nesistebiu, kad klubas iškrito į žemesnę lygą, tam buvo daug priežasčių.

Vokietijoje neparodžiau gerosios savo pusės. Krepšinis Vokietijoje yra labai pašėlęs, negaliu jo lyginti su jokia kita vieta, kurioje esu žaidęs. Buvome blogiausia komanda ir žaidėme blogiausią krepšinį net ir toje pašėlusioje aplinkoje, negalėjai to pavadinti komandiniu žaidimu. Negaliu būti patenkintas ir tuo, ką pats atnešiau į komandą, nes ten buvo daug kvailų metimų vien dėl to, kad turi kamuolį. Išbandžiau tą lygą ir pamačiau geriau organizuotų komandų lygį. Mačiau, kad gero trenerio sistemoje būčiau pritapęs ir parodęs save, bet man reikia tinkamo stratego, kuris mato mano, kaip metiko, rolę, o ne tiesiog pastato į aikštės kampą.

– Ar po tokio sezono iš Jonavos sulauktas pasiūlymas buvo vienintelis?

– Buvo susidomėjimo iš šalių, kuriose jau buvau žaidęs anksčiau, Lenkijos, Vengrijos, bet nieko labai rimto, kad galėčiau bent jau svarstyti. Jonavos pasiūlymas buvo pirmasis iš rimtesnių, prisidėjo ir dalyvavimas Europos taurės atrankoje, tikiuosi, kad žaisime ir Šiaurės Europos lygoje, nes oficialių pranešimų dar nemačiau. Tuo pačiu, nesinorėjo ilgai sėdėti be darbo.

– Kuo pirmiausia pasidomėjote sulaukęs Jonavos pasiūlymo?

– Žinojau, kad LKL yra gera lyga, buvau jos klubus sutikęs Baltijos pirmenybėse, žaisdamas Rygoje, Ventspilyje ir Valmieroje. Žinau, kokia stipri šita lyga ir koks krepšinis čia žaidžiamas, protingas, fiziškas. Be to, tai yra arti mano namų, tai – papildomas bonusas.

– Pastaraisiais metais į Lietuvą patraukia vis daugiau latvių, kaip jūs, Arturas Žagaras, Rolandas Šmitas, Rinaldas Malmanis. Ar tam yra kokia bendra priežastis?

– Tikrai nežinau, nuoširdžiai. Atvykau čia paskutinis ir nemanau, kad yra bendra priežastis. Tikiuosi, kad lietuviai mato latvius kaip gerus žaidėjus, krepšinio tautą. Žinoma, geopolitinė situacija prisideda, daug gerų žaidėjų lieka be kontraktų, jų lūkesčiai yra per aukšti. Priežasčių gali būti daug.

– 29 taškų pasirodymu laimėjote prieš Vilniaus „Rytą“, keliomis dienomis anksčiau vilniečius žudė ir Arturas Žagaras. Ar latviai nemėgsta šios komandos?

– Nemanau. Toje salėje esu žaidęs ne kartą, atsimenu pralaimėjimą prieš Joną Valančiūną, kai jis dar buvo paauglys. Mus žudė ir Renaldas Seibutis. Jis yra puikus vyrukas, susitikome Bilbao ir jis man labai padėjo, labai gerbiu jį kaip žmogų ir kaip žaidėją, jis daug pasiekė. Ne kartą esu pralaimėjęs Vilniuje, atsimenu tai ir nebenorėjau to pakartoti.

– Galite tai pavadinti savo karjeros rungtynėmis?

– Iš dalies, nors iki tol komandoje negalėjau žaisti pilna jėga. Dabar galiu pasakyti viešai, kad draugiškų mačų Lenkijoje metu man buvo skilęs šonkaulis ir visuose ankstesniuose mačuose man tai trukdė. Nesu vyrukas, kuris bijotų kontakto, tad tai pakenkė mano žaidimui, pradėjau vengti alkūnių. Prieš „Rytą“ pirmą kartą žaidžiau be nuskausminamųjų, tad akivaizdu, kad jaučiausi geriau.

– Galima tikėtis, kad pasveikus visi pasirodymai bus tokie?

– Norėčiau. Nemanau, kad tai yra įmanoma, bet tikrai jaučiuosi geriau tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Geriau suprantu ir trenerius, geriau pažįstu žaidėjus, jie taip pat aiškinasi, kur yra mano stipriosios pusės. Dar turime daug erdvės augti, tiek aš, tiek komanda.

– Kur tobulėti galima nepralaimint rungtynių?

– Tiesiog reikia gerinti žaidimo kokybę. Kai kuriuose mačuose laimėjome, nors mūsų žaidimo ir priimamų sprendimų kokybė buvo bloga. Laimėjome charakterio ir pastangų dėka. Esame gana patyrusi komanda, todėl negalime leisti varžovams mūsų dusinti. Turime būti geresni.

– Tarp prastų mačų įtraukiate ir praėjusias rungtynes prieš Kėdainių „Nevėžį-Optibet“?

– Taip.

– Buvo didelis skirtumas tarp žaidimo LKL ir Karaliaus Mindaugo taurėje?

– Manau, kad psichologiškai tiesiog buvo sunkiau po pergalės prieš „Rytą“. Tai iš visų pareikalavo daug emocijų ir po to jauti nuosmukį, kaip išsileidęs balionas. Buvo jaučiama, kad neturėjome to vidinio užsidegimo aikštėje atiduoti viską. Be to, buvome Kėdainių komandą nugalėję prieš kelias savaites ir priėmėme savaime, kad vėl laimėsime, juk nugalėjome „Rytą“. Visada sunku žaisti, kai nesi susitelkęs šimtu procentų, turi arogancijos, vien dėl to, kad laimėjai prieš skambesnę komandą. Gali labai greitai būti nubaustas, gerai, kad mums taip nenutiko. Turime būti geresni, dar yra daug vietų, kuriose galime patobulėti. Neskirstome lygų.

– Komanda ieško papildymo gynėjų grandyje, ar neramina tai, kad gali sumažėti paties žaidimo laikas?

– Kad būtume geresnė komanda, mums tikrai reikia dar vieno vyruko. Girdėjau, kad komanda ieško gynėjo. Nėra sveika du kartus per savaitę žaisti daugiau nei 30 minučių. Ilgalaikėje perspektyvoje, dar vienas vyrukas mums labai padėtų, o aš žinau, ką galiu pasiūlyti komandai.

– Rygos komandoje dirbote su Rimu Kurtinaičiu, kokį įspūdį jis paliko?

– Kurtinaitis buvo labai griežtas treneris, kaip jaunas žaidėjas labai daug iš jo išmokau, daugybę dalykų – tiesiog nuo nulio. Tai padėjo man susiformuoti tokiu žaidėju, kokie esu dabar, mačiau darbo etiką, požiūrį. Kartais visko buvo per daug, bet mane tai pavertė geresniu žaidėju. Taip pat esu dėkingas, kad jis manimi pasitikėjo, gavau minučių ir Europos taurėje bei Vieningoje lygoje. Man tai buvo geri metai. Kiek sumaišė tik traumos, atsimenu, kad trečią dieną po jo išvykimo, kai komandą perėmė Ramūnas Butautas, man lūžo delno kaulas. Buvo balandžio pirmoji, apgavysčių diena, o aš ranką susilaužiau. Eik treniruotis, ko tu skundiesi? (juokiasi)

– Pagal Rimo Kurtinaičio pavyzdį, tikėjotės kažko panašaus iš Virginijaus Šeškaus?

– Iš agento ir kitų žmonių girdėjau, kad jis nėra toks diktatoriškas. Jis turi savo viziją, sistemą ir negali jų lyginti. Labiau sakyčiau, kad jie yra priešingi. Visiems karjeros etapams yra savi poreikiai, o dabartinėje stadijoje trenerio Šeškaus metodai man tinka labiau. Karjeros pradžioje Rimas Kurtinaitis davė labai daug ir esu už tai dėkingas. Žinojau, kad ne visi Lietuvos treneriai yra tokie, nes dirbau ir su Ramūnu Butautu.

– Karjeroje jus nuolat lydėjo lietuviai?

– Taip, Ispanijoje teko žaisti kartu su Eimantu Bendžiumi, puikus vyrukas. Latvijoje žaidžiau su Vyteniu Čižausku, Lenkijoje – prieš jį, taip pat puikus žmogus. Esu žaidęs su Ovidijumi Varanausku, Arnu Labucku, Martynu Mažeika. Lietuviai nelabai skiriasi nuo latvių, bet jau kai žaidžia, tai atiduoda viską. Man jaunystėje to kažkiek trūko ir galėjau iš lietuvių to pasimokyti.

– Lietuvoje kultūrinio šoko patirti turbūt neteko?

– Tikrai ne, nebent dėl kalbos barjero (juokiasi). Šiaip viskas panašu, mentalitetu, kultūra, maistu, klimatu. Jausmas beveik kaip namuose, mėgaujuosi tuo. Tikiuosi išmokti šiek tiek šnekėti lietuviškai. Latvija yra mano namai, ten mano tėvai, ten užaugau, bet mėgaujuosi ir buvimu čia. Nesijaučiu, kad būčiau toli nuo namų.