Beveik 10-metį nuo karjeros „pabaigos“ skaičiuojantis G.Maldūnas: šiam treneriui būsiu visada dėkingas interviu

2017 metų vasarą Gabrielius Maldūnas buvo paskelbęs – baigia savo krepšininko karjerą ir keliauja dirbti į banką.

Vis tik savo ekonomisto diplomą, gautą Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), jis panaudojo neilgai ir jau rugsėjo mėnesį grįžo į krepšinį. Tuo metu aukštaūgio kelią pakeitė Ramūno Cvirkos kvietimas į Kėdainių „Nevėžį-Paskolų klubą“.

„Iki šiol esu jam dėkingas“, – tą pasiūlymą prisiminė G.Maldūnas.

Tiesa, lietuvis pripažįsta, kad įgyti išsilavinimą buvo neįkainojama patirtis, iki šiol jam praverčianti ne aikštelėje, o gyvenime.

Galiausiai jis žaidžia jau dešimtą sezoną iš eilės Lietuvos krepšinio lygoje (LKL), kurią remia „Betsson“. Dveji metai praleisti Kėdainiuose, likę – Panevėžio „Lietkabelyje“. Gimtojo miesto klube, kurio garbę 33-ejų krepšininkas gina iki šiol.

G.Maldūnas nebegalvoja daugiau trauktis iš krepšinio ir sukti profesiniu keliu.

„Paleidau krepšinį, jis grįžo, tad supratau, kad antrąsyk jo paleisti nebereikia“, – sako jis.

Krepsinis.net – pokalbis su G.Maldūnu apie išsaugotą meilę krepšiniui, ateities planus ir naudos suteikusią studijų patirtį.

– Praėjo daugiau nei 9 metai nuo to laiko, kai paskelbėte, kad baigiate žaidėjo karjerą. Galiausiai viskas pakrypo taip, kad žaidžiate iki šiol. Jei reikėtų prisiminti tą etapą, jis atrodo tolimas?

– Taip, vasarą jau bus 10 metų... Ir tolimas, ir netolimas. Atrodo, buvo čia pat, bet tiek laiko jau sužaista. Tuo metu buvau 9 metus praleidęs užsienyje: 7 – JAV, 2 – Ispanijoje. Labai norėjau grįžti į Lietuvą. Kadangi sezonas Ispanijoje buvo neįspūdingas, manęs niekas čia nenorėjo kaip žaidėjo, tad ieškojau kitų būtų. Gavau netikėtą pasiūlymą iš banko: buvau atlikinėjęs praktiką, atsilaisvino vieta, nes žmogus išėjo, taip mane pakvietė. Kadangi norėjau namo, taip ir susiklostė greitai – per savaitę apsisprendžiau.

– Tuo metu negalvojote, kad galite grįžti į Lietuvą ir kurį laiką laukti pasiūlymų krepšinyje?

– Net nebuvo tokių minčių. Esu žmogus, kuris mėgsta sėslumą, nemėgsta rizikuoti. Dabar kontraktus irgi pasirašau pirmoje vasaros pusėje, neaiškumas man kaip žmogui nepatinka. Tai kai atsirado pasiūlymas iš banko, priėmiau jį dėl stabilaus darbo, nors pinigai, palyginus su LKL, yra nepalyginami.

– Kaip bebūtų, klubams pamačius, jog baigiate karjerą, potencialūs pasiūlymai galėjo ir pranykti. Kaip manote dabar, sprendimas buvo ne per skubotas?

– Geras klausimas, tuo metu net nepagalvojau, o dabar manau, kad gal ir skubotas. Bet ar gailiuosi? Ne. Vis tiek gyvenimas nubloškė ten, kur ir turiu būti. Viskas susidėjo į savo vietas.

– Kartais žaidėjai net po ilgametės karjeros sunkiai rašo paskutinę žinutę, kurioje atsisveikina su krepšiniu. Kaip buvo jums?

– Net neprisiminsiu, bet jei neprisimenu, turbūt nebuvo labai sunku (Juokiasi). Gal tuo metu iki galo net nesuvokiau, kas vyksta. Būna, kažką suvoki tik po laiko. Kaip ir su pergalėmis ir pan. Gal ir čia buvo panašiai. Mano gyvenimas nuo 7 metų sukosi apie krepšinį, turbūt priėmęs sprendimą dar iki galo nesupratau, ką reikštų, jei krepšinis išeitų. Kaip tas pasakymas: jei kažką myli – paleisk, jei grįš – tavo. Tinka man (Juokiasi).

– Jei dabar reikėtų pagalvoti, kas, jei krepšinio jūsų gyvenime dešimtmetį jau nebūtų. Kaip viskas atrodytų?

– Dabar net neįsivaizduoju, nežinau (Juokiasi).

– Esate sakęs, kad tuo metu dėl jūsų sprendimo džiaugėsi visa šeima, išskyrus tėtį. Turbūt dabar visi džiaugiasi, kad ta karjera galiausiai sėkmingai tęsiasi.

– Tai aišku, matome, kaip viskas baigiasi. Pats savo šeimą irgi sukūriau dėka krepšinio. Viskas taip, kaip turėjo būti.

– Tuo metu jums pasiūlymą atvykti į Kėdainius pateikė Ramūnas Cvirka. Turbūt dėl nepabaigtos karjeros didžiausią padėką turite jam.

– Tai aišku, vienareikšmiškai. Esu dėkingas, kad jis mane ištraukė. Man pasisekė: iškart po studijų JAV, prieš Ispaniją, buvau Kėdainių peržiūroje. Pabuvau kelias dienas, Cvirka mane įsiminė ir gal patikau jam. Bet tada gavau pasiūlymą iš Ispanijos ir greitai išvykau. Po 2 metų jis mane vėl pasikvietė, gyvenime viskas ne be priežasties. Tikrai esu jam dėkingas iki šiol.

– Kokius atsiminimus išlaikote apie šį trenerį?

– Šiltus. Jis vis tiek savitas treneris, ne su visais jam pavykdavo sutarti, bet man patikdavo, kad jis buvo žmogus, kuris sako tiesiai – šviesiai. Jei jam nepatinka – jis pasako. Kas gerai – gerai, kas blogai – blogai. Jis neveidmainiaudavo. Jaučiau jam pagarbą.

– Iš to, kad nuėjote dirbti į banką, sprendžiu, kad buvote neprastas mokinys ir studentas. Ar anksti supratote mokslų ir išsilavinimo svarbą?

– Gal tokios vertybės buvo šeimoje – mokslai buvo labai svarbūs. Nuo pradinių klasių stengiausi gerai mokytis, gal ne visai dešimtukais, bet vidurkis būdavo virš 9. Panevėžyje mokiausi Balčikonio gimnazijoje – vienoje geriausių Lietuvoje. Aišku, pasimokiau joje tik metus, nes po to vykau į JAV. Ten vykau būtent dėl diplomo, neapleidžiant krepšinio, nes Lietuvoje tai padaryti sunku. Gal dabar lengviau, bet tuo metu buvo labai sunku, praktiškai neįmanoma.

– Ar dabar turite pozityvų požiūrį į jaunimo pliūpsnį į NCAA?

– Kaip čia pasakius. Tas išvažiavimas nelygus išvažiavimui (Juokiasi). Gal dabar jie vyksta labiau dėl gerų sąlygų ir pinigų, tas nėra džiugu. Aš džiaugiuosi, kad mano laiku to nebuvo, nes gal pinigai būtų mane nuvedę į kitą universitetą, nes maniškis buvo vienas geriausių JAV. Gavau ten tokių žinių, kultūros pažinimo, ką turėsiu visam gyvenimui. Ne viskas pamatuojama pinigais. Dabar jaunimas vyksta kitais tikslais, bet jeigu jie tuos pinigus panaudos geram labui – valio.

– Ką galite patarti tiems jauniems žaidėjams, kurie ruošiasi kelionei į NCAA?

– Svarbiausia važiuoti ten, kur tavęs nori. Jei būsi reikalingas, tave išnaudos, būsi laimingas ir viskas bus gerai. Tikrai nereikia vaikytis pinigų tokiame jauname amžiuje. Aišku, kažkam tai gali būti gyvenimą keičiantys pinigai, jei juos išnaudosi protingai, gali pakentėti 1–2 sezonus, bet ilgalaikėje perspektyvoje nebūtinai pinigai nulems tavo džiaugsmą. Į mano buvusį universitetą nuvyko lietuvis Ernas Valauskas, jis klausė patarimų, nuomonės. Mano universitetas dar nėra tarp tų, kurie mokėtų pinigus. Jis turėjo pasiūlymų kitur, bet po mano patarimo jis pasirinko žaisti ten, kur net pačiam kažkiek reikės susimokėti, tačiau jis tai daro dėl patirties puikioje įstaigoje. Tikiuosi, jam ten pasiseks.

– Kiek žinių iš profesinės srities jums dar liko?

– Manau, ne per daugiausiai (Juokiasi). Daug metų praėjo. Nors ir baigiau ekonomiką, nebuvo, kad labai žibėčiau tame. Vis tiek įgūdžiai lieka ne tik ekonomikos, bet ir gyvenimiški. Universitetas – svarbi vieta suprasti, kaip bendrauti su žmonėmis, kaip įvykdyti užduotis, kaip ieškoti informacijos, kaip dirbti komandiškai, kaip rašyti. To paprastame gyvenime neišmoksi.

– Jūsų žaidėjo karjera ritasi į antrą pusę. Ar dar pagalvojate, kad ateityje galėtumėte dirbti pagal specialybę, ar save matote vien krepšinyje?

– Su kiekvienu sezonu vis labiau ir labiau galvoju apie ateitį. Paleidau krepšinį, jis grįžo, tad supratau, kad antrąsyk jo paleisti nebereikia. Noriu likti sporte, LSU baigiau sporto edukologijos magistrą. Jau keletą metų organizuoju vaikų stovyklas, tokie dalykai man patinka. Tikiuosi, rasiu savo nišą, iš krepšinio nesitrauksiu. Gal ne treniravimas, ne agentavimas, bet administracija ir vadyba.

– Kodėl ne treniravimas?

– Net nežinau. Man patinka stabilumas, o trenerio darbas nelabai toks. Aišku, jei treniruoji vaikus, gal gali dirbti stabiliau. Su vaikais dirbant reikia ir kantrybės. Trenerio duona kol kas netraukia.

– Kokį galite duoti patarimą žaidėjams, kurie svarsto apie karjeros pabaigą. Kaip pajausti, kada jam išties atėjo laikas?

– Sunku atsakyti. Esame kalbėję su kitais žaidėjais, su Lipkevičiumi, kad kai eini į rungtynes, jauti jauduliuką, drugelius pilve, jaudiniesi, tai tikrai nereikia baigti. Kol jauti, kad nori žaisti. Bet kai to jausmo netenki, lieka tik darbas – lažas, tada laikas baigti. Ačiū Dievui, dar to nejaučiu, prieš kiekvieną mačą yra jauduliukas, tad ir tęsiu.