Apie Vokietijos krepšinį iš sėkmingiausiai dirbančio „Alba“ vadovo lūpų: kartais Europos taurėje žaisti yra sunkiau nei Eurolygoje (25)

Šią savaitę portalo Krepsinis.net rubrikoje krepšinio analitikas Erildas Budraitis kalbasi su per žingsnį nuo Eurolygos atkrintamųjų varžybų buvusio Berlyno „Alba“ vadovu Marco Baldžiu apie „Alba“ įdirbį, komandos viziją, Vokietijos krepšinį, nacionalinę rinktinę ir daugybę kitų įdomių dalykų.

Vidutiniškai 10 659 gerbėjai per rungtynes – tokį įspūdingą lankomumo vidurkį praėjusį sezoną Vokietijos čempionate pasiekė aštuoniskart šalies čempionė Berlyno „Alba“. 2008–2009 metų sezone geriausiu Eurolygos komandos vadovu pripažintas Marco Baldi džiaugėsi, kad didžiulės pastangos atkreipė Eurolygos dėmesį, kuri antrą kartą per pastaruosius trejus metus „Alba“ ekipai suteikė vardinį kvietimą į stipriausią senojo žemyno turnyrą.

Savo sudėtyje neturėdama nė vienos Europos krepšinio žvaigždės, 2014–2015 metų Eurolygos sezone „Alba“ iškovojo 11 pergalių, patyrė 13 pralaimėjimų ir tik paskutiniame Top 16 mače nusileidusi praėjusių metų čempionams Tel Avivo „Maccabi“, dėl prastesnio taškų santykio su Atėnų „Panathinaikos“, nepateko į atkrintamąsias varžybas. Įdomu tai, kad išskyrus Madrido „Real“, „Alba“ nugalėjo visas E grupės komandas, įskaitant Kauno „Žalgirį“, bent po kartą. Be to, prieš prasidedant sezonui „Alba“ draugiškose rungtynėse įveikė NBA čempionus San Antonijaus „Spurs“.

„Tai yra tai, ką nori matyti žmonės – vietinė komanda prieš NBA komandą. 2009 metais Berlyne žaidė Vašingtono „Wizards“ ir Naujojo Orleano „Hornets“, pats ten buvai – didžiulis skirtumas tarp uždarbio ir TV dėmesio lyginant su rungtynėmis, kuriose dalyvavo „Alba“. Žmonės nori pamatyti NBA komandas, mūsų atveju – geriausią („Spurs“), rungtyniaujančią prieš namų ekipą. Jei NBA žaidžia viena prieš kitą, tai gal veikia Londone, tačiau ne Berlyne. Esu įsitikinęs, kad jei Indianapolio „Pacers“ atvyktų į Kauną žaisti prieš Kauno „Žalgirį“, žmonės norėtų tai pamatyti“, – apie „Alba“ rungtynes su NBA komandomis pasakojo M.Baldi.

Praėjusią vasarą gyvendamas Berlyne norėjau dar kartą susitikti su M.Baldi ir sužinoti daugiau apie „Alba“ sėkmę už aikštelės ribų ir Vokietijos krepšinio fenomeną – per kelerius metus Vokietijos čempionatas tapo viena iš trijų patraukliausių vietinių lygų visoje Europoje.

Tam, kad suprasti, kas dabar vyksta Vokietijos krepšinyje, anot M.Baldžio, reikia pažvelgti į tai, kas įvyko prieš 2013–2014 metų sezoną, kuriame „Alba“ Europos taurėje iškrito ketvirtfinalyje, pralaimėjusi būsimiems čempionams „Valencia“ žaidėjams, o Vokietijos lygoje liko antri.

„Turime prisiminti tai, kas įvyko prieš 2013–2014 metų sezoną ir aš kalbu apie visišką komandos atnaujinimą. Mes pasilikome tik vieną naują žaidėją ir vieną veteraną, o visi kiti prisijungė prie „Alba“ pirmą kartą. Vokietijoje taip pat pasikeitė aplinkybės, kadangi dabar turim Miuncheno „Bayern“, kuris yra čia ir yra pasiruošęs investuoti. „Brose Baskets“ rado naują investuotoją, kuris turi stiprų ryšį su klubu ir tai priima asmeniškai. Jis taip pat pasiruošęs investuoti ir gali tai sau leisti būdamas milijardieriumi. Tai reiškia, kad turime stiprų turnyrą ir komandas, kurios bet kada gali pasiūlyti daugiau nei mes, ir tai šiek tiek keičia Vokietijos krepšinio paveikslą“, – pasakojo M.Baldi.

Parkeris

Vadovas pasakoja apie tai, kaip tada buvo buriamas komandos branduolys, kuris po metų sėkmingai žaidė Eurolygoje: „Žengėme žingsnį atgal, nesivaikėme skambių pavardžių. Radome gerą grupę jaunų žaidėjų, kurie buvo pasiryžę žudyti ir tobulėti. Visi su puikia darbo etika, tačiau jokių žinomų vardų. Komandoje buvo puiki atmosfera ir jauni žaidėjai sėkmingai dirbo su labiau patyrusiais žaidėjais, kaip Davidas Loganas ar Cliffas Hammondas bei užsieniečiais, kuriems tai buvo pirmasis išbandymas, kaip Reggie Reddingas. Jei turėčiau apibendrinti, sakyčiau, kad praėjęs sezonas buvo netikėtai gražus. Tai mano 25-ieji metai čia ir nepamenu komandos, kuri įdėtų tiek daug širdies ir pastangų aikštelėje. Mes nebuvome talentingiausia ar meistriškiausia komanda, tačiau kiekvienas narys buvo pasirengęs dirbti, prisidėti. Dauguma šių žaidėjų, įskaitant jaunesnius talentus, sutartis turėjo ir 2014–2015 metų sezonui ir tai buvo kryptis, kuria judėjome“.

Tarp 2012–2013 ir 2014–2015 metų sezonų „Alba“ rungtyniavo Europos taurėje, kuri anot M.Baldi yra pernelyg nuvertinta: „Europos taurė yra labai nuvertintas turnyras, kuris neturi tokio spindesio, kaip Eurolyga, tačiau yra labai sudėtingas. Kartais manau, kad Europos taurėje yra sunkiau rungtyniauti nei Eurolygoje, kadangi kai kuriose Europos taurės arenoje žaisti yra labai sudėtinga, taip pat keliavimas yra kai kuriuos mažesnius miestus taip pat yra apsunkintas. Kaip sakiau, tai labai sunkus turnyras, mes pernai nukeliavome iki geriausiųjų aštuoneto ir pralaimėjome būsimiems čempionams „Valencia“.

M.Baldi pasakojo, kad praėjusį sezoną pajuto stiprų ryšį tarp „Alba“ klubo ir gerbėjų bendruomenės: „Mums labai svarbu tai, kad turime didžiulį palaikymą iš žiūrovų. Turėjome ryšį su žiūrovais, kurie yra susidomėję klubu ir save identifikuoja komandos dalimi – mums tai labai svarbu. Žmonės matė, kad komanda atiduoda visą širdį, atiduoda viską. Kartais būna taip, kad rungtynės nėra aukščiausio lygio arba patiri pralaimėjimą, tačiau gerbėjai mums atleis, jei matys pastangas ir matys mūsų tikslą. Todėl tai buvo fantastiškas sezonas“.

– Paminėjote pokyčius Vokietijos krepšinyje. „Alba“ yra aštuoniskart Vokietijos čempionė, tačiau paskutinį titulą iškovojote prieš šešerius metus. Ar vykstantys pokyčiai – pagrindinė to priežastis?

– Miuncheno „Bayern“ yra vienintelė komanda, turinti potencialo dominuoti. Tačiau tai – ekonominis potencialas. Žinoma, tai yra svarbu ir kuo didesnį biudžetą turi, tuo didesni šansai laimėti lygą, tačiau net ir „Bayern“ užtruko kelerius metus, kol tai pasiekė. Nemanau, kad per artimiausius penkerius ar dešimt metų bus viena komanda, kuri dominuos, kaip kažkada tai darė Leverkuzeno „Bayer“ ar „Alba“. Čempionatas dabar yra kur kas labiau subalansuotas ir konkurencingas. Nėra nei vienerių rungtynių, kurias galėtum laimėti tinkamai nenusiteikęs. Pamenu, apie 2000-uosius buvo apie keturias, penkias komandas, kurias galėdavome nugalėti vien išėję į aikštelę ir atlikę savo darbą. Tačiau to nebėra. Turi pasirengti kiekvienerioms rungtynėms, maksimaliai stengtis, kitaip pralaimėsi. Tai nori matyti žmonės ir tai padeda kelti čempionato lygį. Kiekvieną sezoną keliame lygį ir dabar šešios arba septynios komandos rimtais veidais gali pasakyti, kad nori patekti į pusfinalį ar net finalą. Ir jie nėra svajotojai – jie turi teisę, turi infrastruktūrą ir turi potencialo tai pasiekti. Dėl to Vokietijos krepšinis tapo tokiu patraukliu.

Alba

– „Alba“ jau kelis metus demonstruoja įspūdingus lankomumo rezultatus. Praėjusį sezoną vidutiniškai Vokietijos čempionate sulaukdavote daugiau nei 10 tūkstančių žiūrovų. Kaip subūrėte tokią didžiulę fanų bendruomenę? Kaip pasiekėte tokių rezultatų?

– Visų pirma, Berlynas yra įdomi rinka, kadangi čia yra daugybė įdomių, modernių ir iš įvairių šalių atvykusių žmonių. Iš kitos pusės, šiuo metu Berlyne yra 104 aukščiausiose lygose žaidžiančios komandos. Vien tinklinis tokių turi tris. Tad konkurencija čia – milžiniška. Ir tai tik sportas – Berlynas turi daug ką pasiūlyti, dalis žmonių čia atvyksta tik pašvęsti savaitgalį ir po dviejų dienų vyksta namo. Tai taip pat yra konkurencija. Dirbti su žiūrovais pradėjome prieš 12–14 metų, kai nelaukėme, kada žmonės ateis prie durų, o išėjome jų ieškoti patys. Turime šešis žmones, kurie dirba su bilietais ir nedaro nieko kito, kaip tobulina bilietų pardavimo programas, susisiekia su žmonėmis ir pardavinėja bilietus grupėms. Tikrai labai stengiamės. Taip pat mes turime milžinišką jaunimo programą. Šiuo metu mums priklauso 85 jaunimo treneriai, kurie moko vaikus žaisti krepšinį ir naudoja „Alba“ vardą. Veiklą vykdome Brandenburge, o Berlyne turime sutartis su 60 mokyklų. Iš viso, tai yra 3000 vaikų, kurie turi draugus, šeimą ir jie atvyksta į rungtynes.

Mes sukūrėme platformą tam, kad žmonės galėtų aktyviai dalyvauti „Alba“ veikloje – t.y. žaisti krepšinį. Taip pat mes vykdome agresyvią ir specialią bilietų pardavimo programą, nelaukiame, kada žmonės patys mus susiras, mes jų ieškome, parduodame kompanijoms, parduodame didelėms grupėms. Greičiausiai Berlyne nėra nei vienos institucijos, su kuria nesame susisiekę ir kuriai nebandėme parduoti bilietų. Tai mūsų investicija. Taip pat stengiamės motyvuoti pas mus dirbančius žmonės mokėdami konkurencingą atlygį. Galbūt už tuos pinigus galėtume įsigyti papildomą gerą žaidėja, tačiau turėtume mažiau fanų arenoje. Mes norime tvarumo – kuo daugiau fanų ateis į areną, tuo geresnis bus mūsų įvaizdis ir tada galbūt galėsime pakelti klubą į kitą lygį. Be to, mes pripratę dirbti rinkoje, niekada nebuvo priklausomi nuo kokio šeicho, milijonieriaus ar miesto. Mes dirbame rinkoje ir taip augame. Visa tai buvo pastatyta per daugelį metų.

– Atrodo, kad visi „Alba“ veiksmai paremti finansine logika, tačiau tarpsezoniu tokio tipo komandos kaip „Alba“ turi konkuruoti su klubais, kurie neturi daugybės fanų, tačiau žaidėjams moka milžiniškas algas. Ar tai jus erzina ir ar manote, kad ateityje Europoje bus aktyvuojami finansų reguliavimo mechanizmai?

– Kai užaugi su krepšiniu, esi pripratęs prie konkurencijos. Visada bus tų, kurie turės daugiau arba bus patrauklesni. Tai yra viena. Manau, Eurolyga juda link to, apie ką kalbi, kas vadinama „sąžiningu žaidimu“. Jie žino, kad nėra sveika, kai klubai su didžiausiais biudžetais priklauso nuo vieno žmogaus. Matėme, kas nutiko su Sienos „Montepaschi“. Tai buvo tipinis monostruktūrinis klubas, priklausantis nuo vienos institucijos, kuri buvo bankas, ir kai bankas susidūrė su problemomis, komanda taip pat atsidūrė bėdoje. Mes nelaukiame šeicho. Gal jis ir ateis, bet mes jo nelaukiame. Jeigu ir neateis, mes nieko nekaltinsime. Mes taip pat nekaltiname tų, kurie gali mokėti kur kas didesnes algas, kadangi tai neišvengiama. Be to, krepšinyje dažnai nutinka, kad žadamos algos net nebūna išmokamos.

Turėtų būti aiškūs reikalavimai. Eurolyga dirba šia kryptimi, siūlo bilietų pardavimo programas, moko, kaip dirbti su fanais, taip pat moko rinkodaros. Jei norime tobulinti Europos krepšinį, tai galime daryti tik siekdami tvarumo. Negalimo to daryti laukdami žmonių, kurie dėl smagumo norės investuoti į krepšinį. Arba jie matys krepšinio komandą kaip žaislą ar objektą, siekti asmeninių interesų. Negalime atiduoti savo krepšinio į šias rankas.

Žinoma, tai nėra tik krepšinio problema, kadangi turime futbolo komandas kaip PSG ar Londono „Chelsea“, kuriose šiuo metu yra tokia situacija. Neverksiu dėl rusų ar ko kitų, kas turi daugiau pinigų, kadangi tokia situacija yra jau daugelį metų. Prieš tai buvo Graikija, kuri pasiūlydavo du ar tris kartus daugiau pinigų nei tu net galėtum įsivaizduoti, tačiau žaidėjai tų pinigų negaudavo, ir jie jau būdavo išimti iš pasiūlos. Šiuo metu jau yra taisyklės ir turėtume jas tobulinti. Iš kitos pusės, krepšiniui svarbu investuotojai, tačiau patys tvariausi investuotojai yra tie, kurie gauna ką nors atgal, o ne daro tai tik dėl smagumo. Yra išimčių, kaip „Panathinaikos“, kur šeima investuoja jau labai ilgai, juos labai gerbiu. Tačiau tai negali būti pavyzdinis modelis Europos krepšiniui.

Baničius

– Kur Vokietijos krepšinį Europos kontekste matote po penkerių ar dešimties metų?

– Sudėtinga atsakyti, tačiau Vokietijos lyga turi tikslą iki 2020 metų tapti geriausia lyga Europoje. Tačiau kas yra geriausia lyga? Geriausias krepšinis, didžiausias lankomumas, geriausios televizijos transliacijos? Nėra lengva nustatyti kriterijus. Pastaraisiais metais tikrai patobulėjome. Žinoma, norint žengti tolyn, mums reikia daugiau vokiečių žaidėjų. Mes sunkiai dirbame, kad tai pakeistume. Šiuo metu turime išbalansuotą situaciją, kadangi kai kurias komandas erzina tai, kad vokiečių žaidėjams turime mokėti labai didelius atlyginimus, lyginant su kainomis tarptautinėje krepšinio rinkoje. Iš kitos pusės, mums reikia reguliavimo tam, kad motyvuotume ir tobulintume žaidėjus Vokietijoje. Ispanija ir Lietuva yra aukštai, kadangi turi daugybę savų gerų žaidėjų. Galbūt jie turi silpnybių kaip prasta ekonomika, maža patirtis rinkodaroje, bilietų pardavimuose ar kitose srityse, tačiau jie turi pagrindą – žaidėjus ir trenerius. Mes turime dirbti šia kryptimi ir tobulėti.

Atsakant į tavo klausimą, manau, kad Ispanija yra stipriausia ir tuomet nežinau kas dabar yra antra. Kadangi tipinės situacijos Izraelyje ar Graikijoje yra tokios, kad dominuoja viena ar dvi stiprios komandos. Italija? Nelabai. Prancūzija? Stabilu, bet ir mes esame šalia.

– Praėjusį sezoną nei vienas vokietis nepateko į pirmąją ar antrąją geriausių Vokietijos lygos žaidėjų penketuką. Ar žaidėjų iš užsienio dominavimas – didžiausias jūsų nerimas?

– Nemanau, kad užsieniečių dominavimas yra problema, tačiau mums tikrai reikia daugiau aukšto lygio vokiečių. Jeigu mes būtume geri ir užsieniečiai vis tiek dominuotų, kodėl gi ne. Geriausiais Italijos lygos laikais Bobas McAdoo ir kiti žaidėjai kaip jis buvo nesustabdomi. Kai Italijos krepšinis išgyveno aukso laikus, jie taip pat turėjo daugybę gerų savų žaidėjų. Tai, apie ką kalbi, kelia nerimą ir mes turime ties tuo dirbti. Turime turėti daugiau vokiečių žaidėjų aukščiausiame lygyje. Pradėjome prieš dešimt metų mokykloje rinkdami vaikus ir mokydami juos žaisti krepšinio. Viskas prasideda nuo to. Lietuvoje greičiausiai pirmasis sportas, su kuriuo susiduria vaikai, yra krepšinis. Vokietijoje jie pabando futbolą, tada dar kartą futbolą, tada gal šiek tiek rankinio, tinklinio ir tada galbūt šiek tiek krepšinio, kurį moko tas, kuriam geriau sekasi futbolas (juokiasi). Mes turime tai pakeisti. Geriausia vieta tam – mokyklos. Žinoma, dauguma vaikų, kurie dalyvauja mūsų treniruočių programose, tai darys tik dėl smagumo, tačiau tie, kurie norės daugiau, jie prisijungs prie klubo ir gaus treniruotes, paramą. Jei nori judėti pirmyn, tam yra visos sąlygos. Šiais metais tarp jaunimo tapome čempionais ir pamažu judame pirmyn. Pradėjome prieš dešimt metų, kai vaikams buvo šešeri. Dabar jiems 16-a ir po kokių penkerių šešerių metų turėsime vaisius.

Tai yra tik Berlyne, tačiau tai turime daryti visoje šalyje. Berlynas yra specifinė vieta, kitur, ypač atokesnėse vietose, turime naudoti kitokią metodiką. Turime padidinti žmonių, žaidžiančių krepšinį, skaičių ir turime gerinti treniravimo ir teisėjavimo kokybę – visą tai yra susiję. Tačiau pirmasis žingsnis – vaikus atvesti į krepšinį. Jau atlikome kelis žingsnius, lygoje turime taisykles. Jei nori žaisti aukščiausioje lygoje, turi dirbti su jaunimu. Tai nebėra „nori nenori“, tu privalai. Mes tobulėjame, bet prireiks daugiau laiko kol užauginsime daugiau aukšto lygio žaidėjų. Turime tinkamas sąlygas ir negali būti pasiteisinimų.

– Nepaisant Berlynas turi didžiulį potencialą, ar manote, kad „Alba“, naudodamasi keliu „išleidžiu tiek, kiek uždirbu“ gali tapti viena iš elitinių komandų Europoje?

– Žinoma, tai įmanoma. Tačiau tuo pat metu turėtų būti pritaikytos ir taisyklės. Prieš du ar tris metus skaičiau vienos kompanijos, kuri analizuoja sporto verslą, ataskaitą, kuri teigė, kad „FC Barcelona“ krepšinio padalinys patyrė 30 milijonų eurų išlaidų ir turėjo šešis milijonus pajamų. Jei tai ir toliau tęsis, mes neturime jokių šansų. Dar kartą, aš neverkiu ir nežadu nieko kaltinti. Tačiau manau, kad turime sukurti protingas taisykles ir mes tobulėsime. Investuotojai Eurolygoje turi jaustis patogiai. Turime sukurti tvarumą, kitaip matysime Sienos atvejus, kai pagrindinis veikėjas dingsta, elitinės lygos negali sau to leisti. Žinoma, tai yra procesas. Mes turime rasti žmones, kurie norėtų investuoti ir norėtų kurti tvarumą. Matome žmones, kurie investuoja daugybę pinigų, nieko nelaimi, išvyksta namo ir užsiima kuo nors kitu, pavyzdžiui, žirgų sportu. Dėl to mums reikia tvarumo. Galbūt netapsime elitine komanda per artimiausius penkerius metus, tačiau rinka, Berlynas mums tai leidžia, areną ir potencialo taip pat turime. Negalime naudoti CSKA mąstymo – kad ir kiek pasiūlysi, mes pasiūlysime daugiau, nes norime šio žaidėjo. Tai negali būti ir netaps mūsų požiūriu.

Kamanas, Nowitzki

– Jūsų nuomone, kas laukia Vokietijos rinktinės, kai karjerą baigs Dirkas Nowitzki?

– Visų pirma, Vokietijos rinktinė priklausė nuo D.Nowitzkio. Tai buvo stebuklas – vaikinas, kuris buvo visiškai išsekintas po ilgo sezono, vis vien žaidė rinktinėje ir turėjo specialų vaidmenį. Jis kaskart grįždavo į Vokietiją ir žaisdavo rinktinėje. Tuo pat metu visi supranta, kad tai baigėsi. Galbūt jis sužais vienerias ar dvejas rungtynes, tačiau daugiau ar mažiau tai baigėsi. Dėl šios priežasties mes turime sukurti tam tikrą dvasią ir norą žaisti šioje komandoje. Kalbu apie požiūrį „Dirkas yra čia, aš atvykstu“ arba „o ne, Dirko nėra, manęs nebus taip pat, turiu pailsėti“. Tai yra pirmasis dalykas, kurį turime sutvarkyti. Kaip ir kalbėjome, žaidėjų tobulinimas užtruks, negalime to padaryti per dvejus metus. Turime geru žaidėjų, žinoma, ne tiek daug, kiek Lietuva ar Graikija, kurios yra mažesnės šalys. Lyginant Vokietiją, pavyzdžiui, su Italija, nepasakyčiau, kad jie yra aukštesniame lygyje. Žinoma, užtruks, kol Vokietijos nacionalinė rinktinė taps tikrai stipria – kalbu apie patekimą tarp keturių geriausių Europos čempionate. Galbūt penkerius metus. Su D.Nowitzki ir Chrisu Kamanu dar pasiektume daugiau, tačiau tai nebūtų natūralu. Tam, kad ištobulinti žaidėjus ir pereiti į kitą lygi, manau, mums prireiks ketverių–penkerių metų.

Krepšinio analitiką Erildą Budraitį galite sekti „Facebook“.

„Ilgoji pertrauka“: Lietuvos agentų darbas, vertę pakėlę LKL lietuviai, LKF galimybės „įpirkti“ aukšto lygio žaidėją, krepšininkų ilgaamžiškumas, nutekanti informacija iš klubų ir 3x3 rinktinių galimybės