Apie M.Schillerio įvestas įdomybes pasakojęs L.Lekavičius: jis ir Pitino – kaip diena ir naktis (10) interviu

Europos krepšinio sugrįžimo laukti teko kone pusmetį, o praėjusią savaitę pagaliau buvo galima ekranuose išvysti ir Eurolygos rungtynes. Tiesa, apytuštėse arba tuščiose arenose, ne su pačiu kokybiškiausiu žaidimu, tačiau džiugesiu, kad šiokia tokia normalybė į krepšinį grįžta.

Tradicinis gyvenimo ritmas grįžo ir į Kauno „Žalgirį“, spėjusį sužaisti vieną mačą Eurolygoje bei keturis Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“).

Komandos senbuviu vadintis jau galintis Lukas Lekavičius pripažįsta, kad pusmečio laukimas lengvas nebuvo, tad nepaisant visų sunkumų ir nerimo grįžti į aikštelę buvo labai džiugu.

„Tikrai prailgo, nebežinojau, ką per tą laiką veikti, jau buvau labai pasiilgęs krepšinio. Norėjosi treniruočių su komanda 5 prieš 5, individualus darbas kažkiek buvo, bet tai ne tas pats. Per tuos mėnesius dariau viską, ką įprastai: kažkiek gerinau fizinį pasiruošimą, ėjau į štanginę, eidavau į salę gerinti driblingą, metimą, kažko kito nedariau.

Visko buvau pasiilgęs – ir komandos draugų, ir atmosferos rūbinėje, ir išvykų į rungtynes. Smagu, kad dabar viskas po truputį susitvarko“, – pripažįsta jis.

Tiesa, daliai žaidėjų profesionalus pasiruošimas sezonui prasidėjo kiek anksčiau – dar rinktinės stovykloje.

„Grįžti į treniruotes kažkiek buvo keista, bet prieš tai dvi savaites buvau rinktinėje – keisčiau buvo grįžti į ją. Tos 2 savaitės buvo ilgas laikas, pasižaidėme, buvo smagu, tas etapas labai pravertė. Visai kas kita yra žaisti komandoje, o ne individualiai, tai padėjo įeiti į krepšinio ritmą“, – pasidžiaugė L.Lekavičius.

Lekavičius

Šį sezoną „Žalgirio“ laukė nemažai pokyčių ir iššūkių. Atsinaujino sudėtis, iš pagrindų pasikeitė trenerių štabas, o Šarūną Jasikevičių keitė Martinas Schilleris.

Skirtumų tarp Šaro ir naujojo stratego L.Lekavičius įžvelgia nemažai, visų pirma, pasakodamas apie treniruotes.

„Skiriasi viskas, pradedant treniruotėmis, kaip vyksta jos, baigiant taisyklėmis rūbinėje. Viskas nauja, bet tai – ne blogai, kiekvienas treneris turi kažką savo. Sistema nėra bloga ar keista, tiesiog ji kitokia. Turime kai kuriuos derinius panašius į turėtus pernai, turime kitokią gynybą, tik reikia įdėti darbo ir viskas bus gerai.

Pas Šarą būdavo, kad padarai apšilimą 15 minučių ir eini žaisti krepšinį 5 prieš 5, jokių pratimų daugiau nebūdavo. Dabar apšylame, darome daug visokių pratimų, gynybinius – kur nėra kontakto, atliekame metimus, greitas atakas. Padarome kokių 15 įvairių pratimų, viduryje treniruotes Schilleris gali įterpti ir 5 minutes individualaus darbo, kas yra keista. Bet esmė ta pati – treniruotės gale žaidžiame 5 prieš 5, skiriasi tik pradžia, apšilimas, įdomesni pratimai.

Pas Šarą būdavo aišku, kas vyks: ateisime, apšilsime ir žaisime. Dabar kartais ateini ir nežinai, ką darysime. Nors jau mėnuo praėjo, dabar jau daugmaž žinome, kas lauks – tai labiau buvo pirmomis savaitėmis.

Pasiruošimo etape buvo ilgos treniruotės, sykį viena vyko net 3 valandas – to nėra tekę matyti per visą mano gyvenimą (Juokiasi). Kartais treneris nori daug dalykų sudėti į vieną treniruotę: 30 min. padarome individualų darbą, 30 min. būname štanginėje, tada einame į krepšinio treniruotę 2 valandoms. Bet dabar, kai prasidėjo rungtynės, viskas daugmaž standartiškai – apie pusantros valandos“, – pasakojo gynėjas.

L.Lekavičius užsiminė ir apie įdomią taisyklę, kurią M.Schilleris įvedė komandoje už aikštės ribų, ir apie apšilimo rutiną.

„Išvykos rungtynėse treneris nori, kad eitume valgyti ne su šlepetėmis, o su sportbačiais. Yra naujovių, bet jos smulkios.

Kad ir apšylant prieš rungtynes, turime išsidėstymą: gynėjai pradeda jį likus pusantros valandos iki rungtynių, tada po 15 minučių ateina centrai ir taip toliau“, – sakė žalgirietis.

Lekavičius

Nors jam pačiam tai jau penktas sezonas „Žalgirio“ pagrindinėje sudėtyje, L.Lekavičius sako, kad jo charakteris vis tiek ne tas, kuris į save nukreiptų visą dėmesį rūbinėje – tam yra kiti vaikinai. Tačiau ilgi metai Kaune praverčia: patarimų galima skirti ir klubo naujokams, o jam pačiam „Žalgiris“ seniai tapo namais.

„Nesu iš tų, kuris dalins daug patarimų ar apšauks (Šypsosi). Aišku, žinau viską, atvykstant naujokams galiu atsakyti į jų klausimus, kur nueiti, ką padaryti, kaip į salę patekti, bet išlikau toks pats žmogus, nesu rūbinėje pats kalbiausias“, – šypsojosi jis.

Prieš susitinkant su M.Schilleriu pirmąkart L.Lekavičius labiausiai nustebo dėl to, kaip išsamiai treneris išnarstė komandą dar nesusipažinęs su ja.

„Manau, prie kokio trenerio bebūčiau, visi prašys to paties – mano stiprybių. Jau per antrą pokalbį su treneriu turėjome vaizdo skambutį, kuriame jis parodė kelis epizodus iš praeito sezono. Schilleris sakė: tu esi greitas, gerai veržiesi, gerai pataikai, noriu, kad draskytum varžovų gynybą, atakuotum, mestum. Viską išvardino, ką moku geriausiai. Tai man patiko, kad neprašė daryti dalykų, kurių nemoku“, – teigė Lukas.

26-erių gynėjas palygino austrą ir su Atėnų „Panathinakos“ jį treniravusiu Ricku Pitino, tačiau juos išskyrė kaip kardinaliai skirtingus specialistus.

„Čia kaip diena ir naktis. Gal prieš sezoną bijojau, kad treneris ateis ir nieko nežinos apie mus, bet tikrai žinojo ir vardus, ir kaip žaidžiame, ir kokioje pozicijoje esame, kokias stiprybes turime. Buvo labai juokinga, kai Rickas atėjo pirmą dieną ir sąžiningai pasakė: nežinau nė vieno iš jūsų, kas jūs, kokioje pozicijoje žaidžiate, iš kur esate, prisistatykite. Kaip mokykloje turėjome eiti ir sakyti: aš – Lukas, esu įžaidėjas iš Lietuvos. Tai Martinas džiugino tuo, kad žinojo viską prieš atvykstant“, – juokėsi L.Lekavičius.

Žalgirietis pripažįsta, kad kantrybės reikia turėti – laiko susiklijuoti į vieną branduolį komandai dar reikės. Kita vertus, šiuo metu tai dažnos ekipos problema.

„Žiūrint kitų rungtynes, irgi matosi, kad visi neatrodo geriausiai, tačiau nelabai norisi kalbėti apie kitus. Mums irgi trūksta laiko, tikėkimės, kad procesas vyks greičiau. Pasikeitė viskas, ne tik žaidėjai, bet ir treneriai, tai laiko prireiks. Bet su kiekviena treniruote ir rungtynėmis žengiame tą žingsnį į priekį“, – mano L.Lekavičius.

Lekavičius

Grįžę iš Atėnų žalgiriečiai pajuto, ką reiškia vėl gyventi griežtesnėmis sąlygomis. Atvykus iš rizikos valstybės rimtas karantinas jiems nėra taikomas – į treniruotes vykti galima, tačiau bet kokius bereikalingus pasivaikščiojimus būtina riboti ir į lauką keliauti tik būtinais atvejais.

Net šuns vedžiojimas aplink namą ėmė teikti didelį džiaugsmą, šypsosi Lukas, nors dar didesnį džiaugsmą jam kėlė rungtynės Pirėjuje.

Tiesa, nors koronaviruso laikotarpiu atsirado naujų taisyklių, didelių pokyčių nuo įprastų laikų žalgirietis nepastebėjo.

„Emocijos – puikios. Aišku, skrydis kitoks, prie čarterio buvome jau pratę. Bet tikrai neverkiame, kad skrydis sunkesnis, visi labai jo norėjome, labai norėjome sužaisti rungtynes. Aišku, keista, tuščia salė, skrydžiai kitokie, bet džiaugiamės, kad galime toliau žaisti.

Šiaip sakyčiau, kad viskas taip pat, skirtumas tik tas, kad per pusryčius maistą mums įdėdavo, o ne įsidėdavome matys. Girdėjau gandų, kad turėjo nešti maistą į kambarius, bet to nebuvo. Oro uoste žmonių daug, lėktuvas – pilnas, vienintelis skirtumas, kad reikia dėvėti kaukes“, – pasakojo jis.

Pergalę „Žalgiris“ Pirėjuje pasiekė sunkiai – tik po Roko Jokubaičio baudos metimų 68:67, kas laimėjimą padarė dar saldesnį.

„Visada smagu laimėti, ypač pirmose rungtynėse, po to pralaimėjimo „Lietkabeliui“, kai kritikos gavo treneris ir visi. Po to, kai apie mus ėmė blogai kalbėti, ta pergalė buvo svarbi. Suprantame, kad iki gero žaidimo dar toli, labai džiaugtis nėra ko, bet vis tiek smagu laimėti, bandysime klaidas taisyti“, – sakė Lukas.

Gynėjas gyrė komandos draugą R.Jokubaitį, kuriam nepritrūko nervų metant svarbiausius rungtynių metimus. Žiūrėdamas į jį, L.Lekavičius prisiminė ir savo panašią patirtį.

„Jis ir pats sakė, kad labai jaudinosi, čia normalu, tikrai džiaugiuosi dėl jo – nerealios rungtynės. Pats prisimenu, kaip būdamas 21-erių išeidavau į Eurolygos rungtynes ir būdavo kažkoks kosmosas. Žinau, kaip Rokas jaučiasi. Aišku, tie baudų metimai tikrai nerealu, man panašus jausmas buvo pernai prieš „Zenit“, kai namie mečiau baudas. Nors aš vyresnis jau buvau, o Rokui – 19 metų, dar toks momentas, kuris lemia baigtį. Smagu dėl jo.

Ir anksčiau jei per treniruotę Šaras jį aprėkdavo, Rokas išeidavo ir atidirbdavo su dviguba energija, niekada nenuleisdavo galvos ir neverkdavo, kad jį aprėkė Šaras. Jei ir nepasiseka, gali būti garantuotas, kad kitąsyk išėjęs į aikštę jis darbą padarys geriau. Charakterį jis turi ir su juo eis toli“, – pasidžiaugė jis.

Dabar „Žalgirio“ laukia dar vienas Eurolygos mačas išvykoje – šįkart į Pamaskvę, kur lauks Rimo Kurtinaičio treniruojama „Chimki“ komanda.

Ekipa išretėjusi ne tik dėl traumų, dėl kurių lieka neaišku, kas galės žaisti. Ji neišvengė ir koronaviruso: juo serga Janis Timma, Jevgenijus Voronovas bei Jordanas Mickey.

Nerimu dėl kelionės į Rusiją ir varžovų situacijos „Žalgirio“ gynėjas stengiasi neapsikrauti – žaisti vis tiek teks. Tačiau L.Lekavičius sako, jog svarbiausia nepamanyti, kad susilpnėjusios sudėties varžovai lengvai atiduos pergalę „Žalgiriui“.

„Tai komanda, kuri labai greitai bėga į puolimą, nors ir neturi visų žaidėjų. Su Švedu jie bėgs dar greičiau. Jų aukštaūgiai – atletiški, greiti – tai „Chimki“ stiprybė.

Sunku pasakyti, kaip jie atrodys šiame mače, bet ką galime padaryti mes, tai nekreipti dėmesio. Tai ir būna, kai komanda nukraujuoja – pajauti, kad bus lengva, bet gali nudegti. Tikiuosi, kad atsiribosime nuo to ir stengsimės kovoti dėl pergalės“, – kalbėjo L.Lekavičius.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra