Analizė: nesėkmingiausi ir sėkmingiausi LKL klubų trenerių kaitos pavyzdžiai (2)

Po to, kai vasario 12 dieną Vilniaus „Lietuvos ryto“ vyriausiojo trenerio poste Virginijų Šeškų pakeitė Marcelo Nicola, sostinės komanda Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) buvo nenugalima – iškovotos dvylika pergalių ir daugiau nei du mėnesius nepatirtas pralaimėjimo jausmas. Lyginant M. Nicolos ir V. Šeškaus pergalių procentą BEKO-LKL čempionate, akivaizdu, kad pasikeitus vyriausiajam treneriui „Lietuvos rytas“ ženkliai kilo į viršų – nuo V. Šeškaus 83 procentų iki kol kas 100 proc. pergalių su M. Nicola.

Vis dėlto 17 procentų pakilęs pergalių rodiklis BEKO-LKL lygoje nėra didžiausias per pastaruosius kelerius metais. Krepšinio analitikas Erildas Budraitis peržvelgęs ir palyginęs visus per pastarųjų keturių sezonų eigoje vykusius pokyčius vyriausiųjų trenerių pozicijoje nustatė, kurie iš jų buvo sėkmingiausi ir komandoms atnešė daugiausiai naudos, kurie nepasiteisino ir nepakreipė įvykių palakesne linkme. E. Budraitis taip pat analizavo kokios yra bendros 2011–2015 metų BEKO-LKL trenerių kaitos tendencijos, tarp kurių – dažnas klubų kantrybės trūkumas.

Lietuvoje, išskyrus Vilniaus „Lietuvos rytą“ ir Kauno „Žalgirį“, kur kas įprasčiau trenerius keisti tarpsezoniu. Per pastaruosius ketverius metus BEKO-LKL lygoje sezono metu vyriausieji treneriai buvo keičiami 19-a kartų ir atsižvelgiant, kad „Žalgiris“, Panevėžio „Lietkabelis“ po kartą per vieną sezoną turėjo net tris vyriausiuosius trenerius, „Lietuvos ryte“ tokie atvejai buvo užfiksuoti net du sezonus iš eilės, skaičius nėra didelis.

Lyginant visus trenerių pasikeitimus, būtina suprasti, kad stratego pasikeitimas gali būti ne vienintelis faktorius, darantis įtaką komandos pergalių procentui. Pavyzdžiui, vėlyvoje praėjusio sezono stadijoje (balandį) Dainius Adomaitis pakeitė Aleksandrą Petrovičių prieš pat atkrintamąsias varžybas, kai išlaikyti aukštą pergalių procentą yra sudėtingiau. Žinoma, D. Adomaitis patyrė du netikėtus pralaimėjimus prieš pat atkrintamąsias („Šiauliams“ ir Pasvalio „Pieno žvaigždžėms“), vėliau dukart pusfinalio serijoje nusileista čempionato favoritui „Žalgiriui“ ir pergalių procentas dar nukrito iki 73. Įdomu tai, kad A. Petrovičius gruodžio pabaigoje deklaravo tikslą nesuklupti BEKO-LKL ir jam tai pavyko – kroatas laimėjo visas 11 rungtynių, tačiau tai treneriui neišsaugojo darbo vietos ir balandžio pirmą strategas buvo atleistas.

Tokioje pat situacijoje 2013 metais susidūrė ir kovo pabaigoje „Lietuvos ryto“ vairą perėmęs Dirkas Bauermannas, kuris laimėjo visas rungtynes iki finalo serijos, kurioje savo rankose turėdamas silpnesnius ginklus buvo sutriuškintas 0:4.

Taip pat svarbu atsižvelgti, kad dažnai „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“ trenerius keisdavo atsižvelgdami į pasirodymus Europoje, kai likusios BEKO-LKL komandos dažniausiai pokyčius inicijuoja dėl netenkinamo žaidimo vietinėje lygoje.

Taip 2012–2013 ir 2013–2014 metų sezonuose elgėsi „Pieno žvaigždės“ ir Utenos „Juventus“, kurie statistiškai įvykdė du sėkmingiausius trenerių keitimus BEKO-LKL lygoje per pastaruosius ketverius metus. Nerijų Zabarauską pakeitus Mindaugu Lukošiumi, „Pieno žvaigždžių“ pergalių procentas kilo nuo 40 prie N. Zabarausko iki 67 proc. su M. Lukošiumi. Panašų kilimą praėjusį sezoną patyrė „Juventus“, kai po prastos sezono pradžios ir iškovotos tik vienos pergalės per šešerias rungtynes vyriausiojo trenerio poste Vitoldą Masalskį pakeitė Virginijus Sirvydis. Šių trenerių pergalių procentų skirtumas vadovaujant „Juventus“ – net 26 proc.

LKL trenerių pasikeitimų lentelė

Į sąrašą nebuvo įtraukti tik tie treneriai, kurie nespėjo apšilti kojų BEKO-LKL lygoje (pavyzdžiui, kai kurie paliko komandas dėl pasirodymų Europoje), tad minimalus reikalavimas – treneriai komandoms turėjo vadovauti bent ketveriose rungtynėse.

Visgi stebėtinai daug BEKO-LKL trenerių nesulaukė ketvirtųjų rungtynių „ net septyni treneriai iš 19 pakeistų paliko savo poziciją po antrojo arba trečiojo mačo. Žvelgiant nuo 2011 metų, anksčiausiai vyriausiojo trenerio postą paliko Gintaras Leonavičius, kuris 2012–2013 metų sezone Panevėžio „Lietkabeliui“ nebevadovavo nuo spalio 10 dienos. Dar spalio mėnesį taip pat buvo atleisti Mario Primoračas („Dzūkija“, 2013–2014), Darius Sirtautas („Nevėžis“, 2012–2013), o Ilias Zouros tokius ankstyvus pokyčius su „Žalgiriu“ išgyveno net dukart – 2011–2012 ir 2013–2014 metų sezonais.

Šį BEKO-LKL sezoną iš viso buvo atleisti trys vyriausieji treneriai. Be V. Šeškaus, darbo taip pat trumpam buvo netekę „Lietkabelį“ palikęs Mindaugas Budzinauskas ir „Nevėžiui“ iki lapkričio pabaigos vadovavęs Virginijus Sirvydis. Vis dėlto norimų pokyčių trenerių kaita komandoms neatnešė – „Lietkabelio“ vairą perėmęs Gintaras Kadžiulis laimėjo šešiais procentais mažiau rungtynių nei M. Budzinauskas (27 ir 33 proc.), o pastarasis išvykęs į Kėdainius laimėjo tik dviem procentais daugiau susitikimų nei V. Sirvydis (19 ir 17).

Šie pavyzdžiai pagrindžia vieną iš pagrindinių priežasčių, kodėl BEKO-LKL komandos keičia trenerius – tai „sukrėtimo efekto“ sukūrimas, kadangi treneris Lietuvoje – pastebima ir lengvai pakeičiama detalė, o rinktis visada yra iš ko. Žinoma, dažniausiai šio efekto poveikis – trumpalaikis, todėl nieko keisto, kad net 11 atvejų iš 19, trenerių kaita neatnešė jokių teigiamų pokyčių ir net septyniais atvejais rezultatai dar pablogėjo.

„Ilgoji pertrauka“: „Lietkabelio“ sudėties dėlionė – diskusijos dėl Bičkauskio ir Oreliko, būtini išsaugoti žaidėjai, išvykimai, permainos priekinėje linijoje ir tinkamai kandidatai papildyti ekipą