Liūdnai pasibaigęs grupės etapas Lietuvos vyrų rinktinę ketvirtfinalyje suvedė su komanda, kurią galima vadinti labiausiai nestandartine šiose olimpinėse žaidynėse.
Tomo Pačėso didysis planas žlunga. Tris mėnesius Lietuvos krepšinio lygos („Tete-a-Tete Casino“ LKL) užkariavimą planavę Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšininkai atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje.
Skambant Depeche Mode „Personal Jesus“ jie, palaikomi daugiatūkstantinės minios, įbėgo į aikštelę kaip šeimininkai. Tačiau buvo aišku, kad šeimininkais jie jaustis galės tik likusias 20 minučių iki kol į orą bus išmestas ginčo kamuolys.
Šiais laikais surengti savo šalyje prestižinį sporto turnyrą – ne tik garbė, bet ir didelė finansinė nauda. Nebijoma milžiniškų investicijų į infrastruktūrą, nes neabejojama, kad skirtos lėšos tikrai atsipirks. Sunku patikėti, tačiau panaši situacija buvo ir tarpukario metais, kai pinigai ir krepšinis dar nebuvo taip tampriai susiję kaip šiandien. Lietuva iškovojo teisę 1939 m. organizuoti Europos čempionatą, tačiau tinkamos varžyboms salės nebuvo. Kauno sporto halės statyba kainavo tuomet milžiniškus 400 tūkst. litų! Dar neužbaigus statyti, buvo pradėti pardavinėti bilietai ir per savaitę visų sėdimų vietų bilietai buvo parduoti. Nedaug liko ir stovimų vietų. Buvo paskaičiuota, kad dar neprasidėjus turnyrui už bilietus buvo surinkta beveik 400 tūkst. litų.