„Žalgiris“ tapo antikvarinio krepšinio sergėtoju (78)

Vienas perdavimas. Antras perdavimas. Kamuolys pasiekia žalgirietį, stovintį prie tritaškio taške, 45 laipsnių kampu. Tuo metu baudos aikštelės prieigose, „ant ūselio“, dėl pozicijos grumiasi jo komandos draugas. Žalgirietis su kamuoliu neramiai stebi, kaip bendražygis nerangiai ranka tveria savo tiesioginį oponentą. Galiausiai, išlaukęs tinkamo momento, jis perduoda kamuolį. Jį priėmęs aukštaūgis įsiremia nugara į varžovą, atlieka klaidinantį judesį ir puskabliu atakuoja krepšį.

Visą šį veiksmą kiek apsnūdusi stebi susirinkusi publika. Pasigirsta ir vienas kitas keiksmažodis: maždaug ir vėl tas gimdymas. Žmonės žiūri, kas iš to išeis. Tačiau jiems pakankamai nuobodu. Ir reikia juos suprasti. Toks krepšinis nėra patrauklus akiai.

Tai būtų nereikšminga, jei tas nepatrauklus akiai krepšinis būtų sėkmingas. Teisingumo dėlei reikėtų paminėti, kad tada, kai Ianas Vougioukas, Paulius Jankūnas arba Edgaras Ulanovas priimdavo kamuolį ten, „ant ūselio“, ir pataikydavo tą puskablį, miegai išsisklaidydavo. Publika pakildavo iš savo vietų ir džiaugsmingai suriaumodavo.

Taigi žmonėms galbūt būtų nusispjauti į tą grožį. Tegul ir sunkiai, tačiau tie taškai yra pelnomi ir iškovojamos pergalės. Deja, tas krepšinis, kokį šį sezoną propagavo „Žalgirio“ komanda buvo ir negražus, ir nesėkmingas.

O gal nesėkmingas, nes neįvairus ir pernelyg nuspėjamas?

Eurolygoje šį sezoną nebuvo kitos komandos, kurioje tokią didžiulę svarbą puolime turėjo du priekinės linijos žaidėjai. Na, nebent Belgrado „Crvena Zvezda“, kurioje rezultatyviausi – Quincy Milleris ir Maikas Zirbesas. Tačiau abu jie didžiąją savo taškų dalį renka ne žaidimu „ant ūselio“.

Tokiose situacijose „Žalgiryje“ pranašumo buvo ieškoma net trimis žaidėjais startiniame penketuke. Tokio pasirinkimo po krepšiu neturėjo niekas kitas. Na, gal ir turėjo, bet tiesiog puolime dažniau ieškojo kitokių variantų.

Rezultate, P.Jankūnas ir I.Vougioukas išmetė 34 proc. visų komandos dvitaškių metimų, E.Ulanovas dvitaškius realizavo 39 proc. tikslumu, o „Žalgiris“ iš dviejų zonos atakavo prasčiausiai per visą klubo istoriją Eurolygoje – 47 proc.

Jau senokai niekas aukščiausio lygio krepšinyje nematė komandos, kuri kažką laimėtų žaisdama vadinamąjį krepšinį „ant ūselio“, kai puolimas grindžiamas per priekinės linijos žaidimą vienas prieš vieną baudos aikštelės prieigose.

„Žalgiris“ žaidė tą krepšinį ir, nenuostabu, norimo rezultato nepasiekė. Galima ginčytis, kad „Žalgiris“ pagal esamas finansines galimybes „mirtininkų“ grupėje kažko daugiau nuveikti ir negalėjo. Tačiau jei tikslas buvo ketvirtfinalis, tuomet 2 pergalės ir 12 pralaimėjimų „Top 16“ etape – švelniai tariant netenkinantis rezultatas.

Juolab, kad gal jau laikas pradėti kratytis to pralaimėtojų įvaizdžio: išvis turime džiaugtis, kad Lietuva turi komandą tarp šešiolikos stipriausių Europoje.

Jankūnas

Nuspėjamai žaisti yra blogai

Sakoma, kad krepšinį reikia žaisti sirgaliams. Nebūtinai. Sirgaliams komandos žaidimas gali patikti, net jeigu jis nėra labai patrauklus akiai. Svarbiausia, kad būtų pergalės.

Problema ta, kad „Žalgiris“ žaidė ne tik nuobodžiai, tačiau ir pernelyg nuspėjamai. Varžovams, o ypatingai tiems, su kuriais buvo susiduriama „Top 16“ etape, prisitaikyti prie „Žalgirio“ puolimo dažnai būdavo pernelyg paprasta.

Jie žinojo, kad Šarūno Jasikevičiaus žodžiais, „Žalgiris“ eis ten, kur turi kažkokį pranašumą – bus ieškoma I.Vougiouko, P.Jankūno arba E.Ulanovo, kuris, tikima, gali sėkmingai nugara į krepšį susidoroti su dažnai fizinėmis savybėmis nusileidžiančiais tiesioginiais oponentais.

Taigi, „Žalgiris“ niekuo nenustebindavo. Darydavo tai, kam buvo pasiruošiama. Buvo žinoma, kada reikia dvigubinti gynybą, kada leisti žaisti vienas prieš vieną, kaip dengti būsimą perdavimą į baudos aikštelę, kaip apsunkinti perdavimo galimybę perimetro žaidėjui, stovinčiam ties 45 laipsniais prie tritaškio su kamuoliu rankose.

Kitaip tariant, „Žalgiris“ žaidė taip, kaip buvo parašyta scenarijuje.

Vadinamasis gimdymas – tai paprasčiausias kamuolio kelias iki žaidėjo, „ant ūselio“ užsiėmusio poziciją. Tas kelias dažnai būdavo labai nelygus, toks tarsi gausiai akmenuotas miško takelis. Taip būdavo dėl to, nes varžovai puikiai žinodavo kitą „Žalgirio“ ėjimą: kur kamuolys bus perduodamas ir kam jis bus skirtas.

Galiausiai, kai kamuolys vis dėlto pasiekdavo I.Vougiouką, P.Jankūną ar E.Ulanovą, dažnai sėkmingai užbaigti atakos nepavykdavo, nes graikas neilgai išbūdavo šviežias (galima buvo pastebėti, kad jis dažnai siautėdavo tik pirmajame kėlinyje), P.Jankūnas nebeturėjo nei jėgos, nei ūgio pranašumo prieš oponentus antrajame etape (tokius kaip Felipe Reyesas, Giorgios Printezis ar Justinas Doellmanas), o E.Ulanovas dešine ranka kamuolį valdo nelabai sklandžiai.

Varžovai gynybą sutankindavo ir pernelyg nepersistengdami, pusiau stovėdami, laukdavo, kol „Žalgiris“ išpildys savo derinį žaidimui per aukštaūgį. Kai kamuolys pasiekdavo „ūselį“, retai kada oponentai dvigubindavo gynybą, ko labai norėjo Š.Jasikevičius ir visa „Žalgirio“ komanda. To tiesiog nereikėjo, nes nei I.Vougioukas, nei P.Jankūnas, nei E.Ulanovas nėra ioanniai bourousiai.

Visas šis žaidimo pamatas – dar nuo Gintaro Krapiko laikų. Kai Š.Jasikevičius perėmė „Žalgirio“ vairą, komandos žaidime atsirado daugiau „du prieš du“ situacijų, tačiau problema ta, kad šioje ekipoje nėra pavojingai „pikenrolą“ žaidžiančių gynėjų.

Taip pat nėra ir tokių snaiperių kaip Artūras Milaknis, kurie leistų „Žalgiriui“ paįvairinti savo puolimą žaidžiant užtvaromis be kamuolio, kai tokiu būdu kuriama situacija gerai iš toli pataikančiam žaidėjui.

Andersonas

Koks turi būti „Žalgiris“

Labai apibendrinant, puolimas susideda iš trijų skirtingų elementų: žaidimas „ant ūselio“, „pikenrolas“ ir užtvaros be kamuolio. „Žalgiris“ turėjo įrankių įgyvendinti tik pirmąjį elementą ir jis šiuolaikiniame krepšinyje naudojamas vis rečiau.

Komandos žaidimo braižą nustato treneris. Tačiau labai svarbu pabrėžti, kad treneris dirba su tuo, ką turi. Medžiagą jam suteikia komandos vadovybė.

G.Krapikas praėjusiame sezone turėjo A.Milaknį ir J.Andersoną, kas leido „Žalgiriui“ puolime žaisti įvairiau. Pavyzdžiui, užtvaromis metimui iš toli išvesti A.Milaknį arba duoti kamuolį į rankas J.Andersonui ir leisti jam kurti.

Šį sezoną G.Krapikas pradėjo dirbti su sudėtimi, kurios perimetro liniją sudaro viską neblogai atlikti gebantys, tačiau nieko gerai nedarantys labai panašaus braižo žaidėjai. Nei vienas jų nesugeba taip iš toli atakuoti po perdavimo kaip A.Milaknis arba taip kūrybingai žaisti „pikenrolą“ kaip J.Andersonas. Toks turėjo būti Mantas Kalnietis, tačiau po traumos jis ėmė pernelyg saugotis ir tapo pernelyg atsargus puolime.

Iš G.Krapiko komandos vairą perėmęs Š.Jasikevičius gavo komandą, kurios vienintelė stiprybė – priekinė linija ir jos gebėjimai žaisti nugara į krepšį. Taigi pasirinktas žaidimo planas yra logiškas, tačiau jis ne tik atgyvenęs šių dienų krepšinyje, tačiau ir neefektyvus rungtyniaujant prieš meistriškumu net ir pranokstančias priekines linijas, su kuriomis „Žalgiris“ susidūrė antrajame etape.

„Žalgirio“ vadovybė viešai pripažįsta klaidas ir kalba, kad kitą sezoną bus renkama kitokia komanda. Kalbama, kad pagrindinė klaida – žaidimą klijuoti apie lietuvius. Kaip vieną iš potencialių komandos vedlių Paulius Motiejūnas interviu 24sek.lt įvardino Robertą Javtoką. Na, galbūt prieš keletą metų tai iš dalies atrodytų logiška, tačiau iki patirtos traumos šiame sezone Robertas buvo blankus gynybinio plano vidurio puolėjas, ko galima buvo tikėtis, atsižvelgiant į jo amžių.

Pagrindinė klaida – žaidėją vertinti pagal jo nuopelnus. Jis gali būti Europos vicečempionas, tačiau galbūt geriausiai jis sugeba gintis arba tiesiog prisidėti prie komandos energija ir protingais sprendimais puolime, koks yra, pavyzdžiui, Renaldas Seibutis.

Vertinant krepšininką ir komplektuojant komandą pagrindinį dėmesį reikėtų skirti tam, ką jis daro aikštelėje geriausiai. Šalia gynybiniais gebėjimais išsiskiriančių E.Ulanovo ir R.Seibučio startiniame penketuke galbūt labiau reikėtų ne gebėjimais skirstyti kamuolį ir organizuoti puolimą pasižyminčio M.Kalniečio, o žaidėjo, kuris galėtų imtis iniciatyvos, žaisti vienas prieš vieną arba pavojingai išnaudoti „pikenrolą“.

Ieškant, kas galėtų papildyti komandą, galima numatyti ir būsimą žaidimo braižą. Pavyzdžiui, jeigu įsigyjame I.Vougiouką, galime numanyti, kad kai jis bus aikštelėje, vidurio puolėjas bus spraga gynyboje, tačiau pavojingas ginklas žaidimu „ant ūselio“. Šalia jo reikėtų gerai besiginančio ir tritaškius pataikančio „ketvirtojo numerio“, kuris kamšytų I.Vougiouko spragas gynyboje, tačiau išplėstų aikštelę ir suteiktų graikui daugiau erdvės žaisti vienas prieš vieną. Jeigu startiniame penketuke turime E.Ulanovą, būtų gerai, kad perimetre kiti du krepšininkai atsvertų E.Ulanovo techninių savybių trūkumą. Vienas jų galėtų būti patikimas snaiperis, gebantis sėkmingai naudotis užtvaromis ir staigiai bei tiksliai atakuoti priėmęs kamuolį. Kitas, pavyzdžiui, galėtų ne tik organizuoti atakas, tačiau ir jas užbaigti žaidimu vienas prieš vieną. Turi būti ieškoma balanso.

Galiausiai, kiekviena sėkminga komanda yra sudaryta iš krepšininkų, kurie tiksliai žino savo vaidmenis: kas komandoje yra puolimo lyderis, kas kuria žaidimą, o kas dirba juodą darbą. Universalios ir daug galimybių turinčios komandos sudarytos iš krepšininkų, kurių kiekvienas turi aiškų vaidmenį: snaiperis, „pikenrolo“ kūrėjas, juodadarbis, aikštelę išplečiantis „ketvirtasis numeris“, krepšio saugotojas, užtvarų statytojas, vienas prieš vieną žaidėjas – vaidmenų yra daug. Kiekvienas jų tiksliai žino, už ką yra atsakingas. Tai padeda ne tik formuoti komandinį mentalitetą, tačiau, kas yra labai svarbu, leidžia krepšininkui suvokti, kodėl jis yra toje komandoje ir ko iš jo treneriams reikia labiausiai.

Klaidas supratę ir pripažinę „Žalgirio“ vadovai jau senokai turėjo pradėti domėtis šios vasaros rinka, ieškoti įdomių ir nebrangių žaidėjų, planuoti vasaros veiksmus. Jie jau arba susėdo arba dar turės susėsti su Š.Jasikevičiumi prie vieno stalo ir nuodugniai susidėlioti būsimos komandos kontūrus: kokia yra trenerio žaidimo vizija ir kokiomis savybėmis išsiskiriančių krepšininkų reikia, kad tą vizija galima būtų įgyvendinti.

Ieškodamas būsimų žaidėjų „Žalgiris“ turi didžiulį dėmesį skirti legionieriams, ypatingai kalbant apie perimetro liniją. Šiuo metu nėra lietuvių, kurie galėtų Eurolygos mastu išsiskirti gebėjimais žaisti „pikenrolą“ arba vienas prieš vieną. Jeigu kalbama apie būsimus lyderius, šios savybės yra būtinos.

Ateinanti vasara „Žalgiriui“ bus labai svarbi. Ji bus dar svarbesnė, jei „Žalgiris“, galiausiai, kris kovoje dėl Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionų titulo. Vargu, ar komandos gerbėjai suprastų dar vieną tokį komplektacijos liapsusą, koks buvo padarytas prieš šį sezoną.

Sekite Krepsinis.net apžvalgininką Algimantą Bružą socialiniame tinkle „Facebook“. Susisiekti su autoriumi galite el. paštu: [email protected]

„Ilgoji pertrauka“: Lietuvos agentų darbas, vertę pakėlę LKL lietuviai, LKF galimybės „įpirkti“ aukšto lygio žaidėją, krepšininkų ilgaamžiškumas, nutekanti informacija iš klubų ir 3x3 rinktinių galimybės