Vokietijos lyderių gretose dominuojantis J.Garrettas – apie nostalgiją Jonavai ir svajonę: matau save Eurolygoje (15) interviu

Jei kai kurie legionieriai, palikę Lietuva, vargiai nuoširdžiai domisi Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) aktualijomis arba tai deklaruoja tik viešai, tai Jeffas Garrettas sekmadienio vakarą leido stebėdamas Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Ryto“ akistatą.

„Tikrai esu LKL sirgalius, nuolat seku lygą ir būtinai netrukus įsijungsiu šias rungtynes“, – šnekantis kaip tik prieš grandų dvikovą sakė jis.

J.Garrettas daugiau nei metus praleido Jonavoje, kur sužaidė puikų etapą, atvėrusį jam galimybę kilti į Vokietijos lygą. Chemnico „Niners“ atstovaujantis aukštaūgis šiuo metu yra septintas efektyviausias žaidėjas lygoje, kuris per 29,5 minutės pelno 13 taškų, atkovoja 8 kamuolius, atlieka 1,4 rezultatyvaus perdavimo bei renka 17,7 naudingumo balo.

FIBA Europos taurėje statistika per 27 minutes siekia 11,2 taško, 7,2 atkovoto kamuolio, 1,7 perdavimo ir 16,2 naudingumo balo.

Jo atstovaujama ekipa šiuo metu žengia pirma Vokietijoje (19/4), tiesa, šalia yra vienu maču mažiau sužaidusi Miuncheno „Bayern“ (18/4). FIBA Europos taurėje „Niners“ kovoja dėl vietos pusfinalyje ir pirmajame ketvirtfinalio mače 98:64 nušlavė Saragosos „Casademont“.

„Turėjau tikrai gerą mokyklą Jonavoje“, – juokiasi J.Garrettas.

29 metų 201 cm ūgio puolėjas yra dėkingas už puikią patirtį Virginijui Šeškui ir pripažįsta, jog praeitų metų „CBet“ sudėtis buvo nuostabi.

„Dauguma žaidėjų buvo lietuviai, likę buvome suvažiavę iš skirtingų kampelių, bet neturėjome jokių problemų rūbinėje, visi mylėjome krepšinį, mėgavomės juo ir gerai supratome žaidimą. Svarbiausia – visi norėjome laimėti ir turėjome puikią chemiją“, – su nostalgija praeitą sezoną prisimena jis.

Šiuo metu J.Garrettas spindi Vokietijoje ir tiki, jog FIBA Europos taurėje toli gražu nėra jo karjeros viršūnė.

„Tai nėra aukščiausias lygis, kokiame save matau. Aš matau save žaidžiantį Eurolygoje“, – sako amerikietis.

Krepsinis.net – pokalbis su juo apie adaptaciją Vokietijoje, Eurolygos svajonę, Mike‘o Hugheso pasisakymus ir galimybę laimėti du titulus šį sezoną.

Garrettas

– Jeffai, pusmetis Vokietijoje, atrodo, viskas klostosi puikiai. Kaip šis etapas praėjo jūsų akimis?

– Viskas tikrai puiku. Gyvenimas čia yra intensyvesnis nei Lietuvoje, ypač dėl to, jog turime kitokį žaidimo ir treniruočių ritmą, daugiau keliaujame, nes rungtyniaujame ir FIBA taurėje. Kaip tik grįžome namo pirmą valandą ryto po 5 dienų kelionės, nes rungtyniavome Saragosoje, o vėliau turėjome išvykos mačą Krailsheime.

– Veiksmo daug, bet rezultatai – taip pat geri. Kiek pavyksta mėgautis tuo, ką su komanda nuveikiate?

– Esu dėkingas Dievui kiekvieną mielą dieną, kad turiu tokį gyvenimą, koks jis dabar. Neturiu kuo skųstis, net ir blogesnėmis dienomis, kokių pasitaiko retai. Esu labai dėkingas. Krepšinį žaidžiu tiek daug metų, nemažai laiko tai dariau ne dėl pinigų, neuždirbau daug, o dabar galiu iš to gyventi. Tai – nuostabu.

– Šiuo metu žaidžiate aukščiausiame lygyje, kokiame kada esate buvęs. Kokių skirtumų įžvelgiate su ankstesniais klubais, jei lygintume lūkesčius, ambicijas, spaudimą ir įtampą?

– Taip, kol kas tai aukščiausias lygis. Kol kas (Juokiasi). Tiesiog pridėsiu, jog tai nėra aukščiausias lygis, kokiame save matau. Aš matau save žaidžiantį Eurolygoje. Jokiu būdu nenoriu nieko blogo pasakyti apie savo organizaciją ar Vokietijos lygą, tiesiog taip įsivaizduoju savo ateitį.

Didelio spaudimo nejaučiu, kaip ir sakau, tiek daug metų žaidžiu krepšinį, žinau, kas yra spaudimas nuo mažų dienų, kai gyvenau mažame Alabamos miestelyje. Ne daug žmonių iš ten pralaužia ledus, o aš šiuo metu esu ten, kur esu – man tai reiškia labai daug ir spaudimo nebejaučiu. Nesvarbu, žaidžiame prieš Eurolygos klubus ar prasčiausias Vokietijos komandas – man tai dar vienerios rungtynės. Aš visuose mačuose stengiuosi padaryti maksimaliai viską, ką galiu, net suprasdamas, jog tai ne visuomet pavyks. Toks mano mentalitetas.

– Jūs labai greitai adaptavotės naujame klube ir tapote vienu ryškiausių lygos aukštaūgių. Kokia to paslaptis?

– Labai malonu girdėti, jei taip manai, vertinu tai (Juokiasi). Labai džiaugiuosi, jei kažkokie žmonės mane tokiu laiku. Į kiekvienas rungtynes einu nusiteikęs, lyg būčiau geriausiu planetos žaidėju – net žinodamas, jog realybėje to nėra. Tiesiog stengiuosi būti geriausiu. Tikiu, kad į kiekvienas rungtynes atsineši tai, ką susikūrei dirbdamas treniruotėse. Jei paklaustumėte kiekvieno, kuris žaidė su manimi, jis patvirtintų, jog aš toks esu. Ir net jei pereini tamsesnį etapą, visada jis pavirs į šviesą. Laikausi savo rutinos treniruotėse ir rungtynėse, nepaisant to, kas vyksta aplink.

– Esate pozityvus ir savimi pasitikintis žaidėjas. Tačiau ar tikėjotės, kad taip greitai atrasite savo vietą Chemnico klube?

– Jei atvirai, taip, tikėjausi to. Žinojau, ko komanda iš manęs tikėsis. Per tiek metų mačiau visko, dar žaisdamas koledže turėjau išmokti, kaip susitvarkyti, kai aikštėje yra geresni už tave, kai sėdi ant suolo, kaip susitvarkyti su frustracija bei emocijomis. Taip išmokau tvarkytis su situacijomis, kuriose nesijaučiu komfortabiliai. Visa tai mane paruošė tam, kur esu. Dabar manęs niekas neišmuštų iš kelio. Ir tai sukasi ne apie savanaudiškumą – aš padarysiu viską, kad padėčiau komandai būti sėkmingai. Jei reikės paaukoti statistiką ir labiau atsiduoti gynyboje – nesvarbu, padarysiu viską.

– Kaip gražiai viskas beatrodytų, kokius didžiausius iššūkius sutikote šio sezono metu?

– Man didžiausias iššūkis yra buvimas toli nuo šeimos. Turėjau galimybę grįžti namo per FIBA „langą“, bet rinkausi to nedaryti. Turėjome šešias laisvas dienas, tačiau su visa kelione susidarytų vos 3–4 dienos, kurias praleisčiau namuose. Daugiau laiko praeitų kelionėse, kas reikštų, jog prarasčiau daug miego ir poilsio, prieš grįždamas į režimą. Nepaisant to, kad iš šono gali atrodyti, jog tvarkausi gerai, 9–10 mėnesių toli nuo namų man išties yra didelis iššūkis. Neturiu didelės šeimos, bet man viskas sukasi apie ją, pasiilgstu jos. O visa kita – visiškai ne problema.

Garrettas

– Jūsų vyriausias treneris – Rodrigo Pastore yra iš Argentinos. Jis Chemnice dirba jau nuo 2015 metų. Kokia yra šio stratego asmenybė ir kas jam leidžia taip ilgai darbuotis vienoje organizacijoje?

– Kaip argentinietis jis nėra toks emocingas, kaip gali atrodyti. Jis labai atsidavęs darbui, jis nori, kad kasdien tobulėtume. Visi žinome, ko iš jo tikėtis, kokiomis treniruotėmis pradėjome sezoną – taip darbus tęsiame ir dabar. Jis tikrai puikus žmogus. Kartais gali sutikti trenerius, kur viskas suksis tik apie darbą – nelabai žinosi, kokia asmenybė jie yra. Rodrigo gali pakalbėti apie viską, jis gali pajuokauti, daug bendrauti po treniruočių – tuo metu jis yra visiškai kitoks žmogus nei matai rungtynių metu ar treniruotėse. Myliu jį, jis tikrai vienas mylimiausių mano sutiktų trenerių. Šalia Šeškaus (Juokiasi).

– Pas kurį iš jų emocijų būna daugiau?

– Tikrai pas Šeškų, net neabejok, čia net nėra klausimo (Juokiasi). Dar esu Ukrainoje sutikęs latvį Ainarą Bagatskį, bet Šeškaus niekas neaplenks. Bent kol kas.

– Ko labiausiai pasiilgstate iš Jonavos ir darbo su Virginijumi Šeškumi?

– Visų pirma, noriu atiduoti pagarbą „Swan City“ sirgalių grupei. Jų pasiilgstu labai, jų elgesys su manimi buvo nuostabus. Jaučiau didelę pagarbą ir meilę. Be viso to, pasiilgau komandos, kurią turėjome. Kaip tik praeitą vakarą kalbėjome su Doviu Bičkauskiu, sakiau, kad turėjome nuostabią komandą žmonių. Dauguma žaidėjų buvo lietuviai, likę buvome suvažiavę iš skirtingų kampelių, bet neturėjome jokių problemų rūbinėje, visi mylėjome krepšinį, mėgavomės juo ir gerai supratome žaidimą. Svarbiausia – visi norėjome laimėti ir turėjome puikią chemiją.

Nesakau, kad to nėra čia dabar – yra, bet pernai tai buvo unikalu. Dėl to ir nuveikėme daug unikalių dalykų. Jonava neturėjo didelio biudžeto kaip „Wolves“, „Žalgiris“, „Rytas“ ar „7bet-Lietkabelis“, galėjome drąsiai likti tarp prasčiausių lygos komandų, bet taip nebuvo. Mes buvome tarp geriausių komandų Lietuvoje.

– Deja, šiemet Šeškaus magija neveikia.

– Mačiau... Nenoriu kalbėti apie save, bet tikrai turėjome vaikinų, kurie kiekvieno trenerio darbą padarytų lengvesniu. Galime paminėti tą patį Watsoną, kuris atvyko bei labai pakeitė mūsų veidą ir palengvino žaidimą. Taip pat ir Dovis mums labai padėjo, ypač gynyboje, o Huskičius buvo išskirtinis aukštaūgis – nerasi daug tokių protingų centrų su tokiu krepšinio IQ kaip jis. Turėjome tikrai nuostabią komandą. Taip, neturėjome didžiausios sudėties, bet buvome unikali grupė žaidėjų. Sunku tokius žaidėjus surinkti kasmet – ypač su tokiu biudžetu.

– Ar jus kažkiek skaudina matyti, kaip „CBet“ komanda šį sezoną stringa?

– Jei atvirai, ne, nes dabar gyvenu dabartimi, o ne praeitimi. Tas etapas praėjo, myliu Jonavą, tačiau esu susifokusavęs į dabartinę savo ekipą. Linkiu tik gero Jonavos ekipai, patikėk, tiesiog dabar su tuo jie susitvarkyti turi patys.

– Ar išlaikėte kažkokį ryšį su V.Šeškumi?

– Norėčiau, bet ne. Nuo sezono pabaigos nesikalbėjome, žinau tik tai, kad jis norėjo, jog likčiau. Virgio anglų kalba nėra geriausia, kaip visi žinote, sunkiai sukomunikuotume (Juokiasi). Myliu jį, jis myli mane – viskas yra gerai.

– Galbūt teko paskaityti Mike‘o Hugheso interviu, kuris kažkiek sudrebino Jonavos padanges?

– Dalį skaičiau, išsiverčiau, mačiau, jog jis skundėsi situacija dėl kelionės ir Edvino dalyvavimo dukros gimtadienyje. Kažkiek suprantu jį kaip žaidėją.

– M.Hughesas labiausiai akcentavo, esą V.Šeškui trūko profesionalumo.

– Jis pašėlęs, jis yra toks, koks yra (Juokiasi). Manau, kad Mike‘as yra dar gana jaunas žaidėjas, jis dar nematė, kad dalykai gali būti gerokai blogesni ir neprofesionalesni. Jo situacija tikrai nebuvo blogiausia. Kartais turi koncentruotis į tai, ką gali kontroliuoti, gebėti prisitaikyti prie situacijos ir daryti tai, ką turi. Tiesiog kai kurie žmonės yra kitokie – ir tiek, turi tai priimti.

Garrettas

– Per pastaruosius porą metų Chemnice žaidė keli lietuviai – Mindaugas Sušinskas ir Arnas Velička. Kaip „Niners“ organizacijoje prisimenami yra jie?

– Visų pirma, noriu padėkoti Mindaugui. Visada pamirštu, kaip tarti jo vardą (Juokiasi). Prieš atvykdamas čia, kalbėjausi su juo. Jis puikus žmogus, jis atvirai pasidalijo mintimis su manimi ir padėjo man apsispręsti. Turėjau nedaug laiko priimti sprendimui ir jis stipriai prie to prisidėjo. Tikiuosi, kad Mindaugui viskas gerai yra Ispanijoje, linkiu jam sėkmės.

Kas dėl kito vaikino, girdėjau apie jį nelabai gerų dalykų, bet nenoriu per daug detalizuoti, kadangi pats čia nebuvau ir nežaidžiau šalia, tik girdėjau tai iš organizacijos ir kelių žaidėjų. Nesinori jo kaltinti, bet gal taip susiklostė, kad klubas neturėjo geriausio savo sezono, o jis tuo metu buvo atakų kūrėjas. Nežinau ir nenoriu plėstis apie tai. Žinau, kad jis yra didelis talentas praeityje, jis dar jaunas, turi laiko dirbti.

– Jau minėjote, kad matote save Eurolygoje. Kaip galiu suprasti, turbūt jaučiatės gerokai išaugęs FIBA Europos taurės lygio marškinėlius?

– Tikrai taip manau. Nenoriu diskredituoti savo dabartinio klubo, tiesiog kuo aukščiau esu – tuo dar aukščiau kilti noriu ateityje. Visada buvau „underdogas“, taip buvo didžiąją mano gyvenimo dalį, tad stengiuosi tai paneigti kiekvieną dieną. Taip, dabar žaidžiu FIBA Europos taurėje, bet jaučiu, kad galiu žaisti aukštesniame lygyje – Eurolygoje, Europos taurėje, Čempionų lygoje. Jei įdėsite mane į bet kurią situaciją, žinau save ir savo darbo etiką – prisitaikysiu prie bet kurios situacijos. Ir tai tikrai nėra arogancija ar kažkas panašaus, esu toli nuo to, tiesiog tai jaučiu.

– Šiuo metu esate pirmi Vokietijoje, tvirtai žengiate FIBA Europos taurėje. Ar tikite, kad sezoną galite baigti kaip dviejų lygų čempionas?

– Tikrai tikiu, jog galime tai padaryti. Dominuojame FIBA turnyre, o Vokietijoje klupome keturiskart – visus juos nusileidome pajėgioms Eurolygos ar Europos taurės komandoms. Nė vieno mačo nepralaimėjome beviltiškai – visada turėjome šansus laimėti. Esame labai fiziška komanda, esame vieninga komanda, tereikia išlaikyti koncentraciją, nuoseklumą ir gebėsime nugalėti net pačias pajėgiausias lygos ekipas. Tikiu, jog tie patirti pralaimėjimai mums taps gera pamoka ateičiai – atkrintamosioms.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra