Vokietijoje karjeros sezoną žaidžiantis M.Sajus pasvajoja apie rinktinę: kai stebi Maksvytis, jauti, kad darbas įvertintas (10) interviu

Antras efektyviausias, daugiausiai blokų skiriantis, daugiausiai kamuolių atkovojantis žaidėjas – taip Vokietijos lygos kontekste atrodo aukštaūgis Martynas Sajus.

Bairoito „Medi“ komandos garbę ginantis centras žaidžia neabejotinai geriausią karjeros sezoną, nors ir pats nesitikėjo, kad seksis taip gerai. 25 metų 208 cm ūgio lietuvis per 27 minutes pelno 11,4 taško, atkovoja 8,1 kamuolio, blokuoja 1,2 metimo, atlieka 1,8 perdavimo bei renka 18,8 naudingumo balo.

„Kadangi iš rikiuotės iškrito kitas centras, žaidžiu po 30 minučių, tai nori ar nenori, vieną kitą taškelį papildomai susimeti“, – juokėsi jis.

M.Sajus užsiaugino pasitikėjimą ir tik norėtų, kad komandai sektųsi geriau: pasirodymas FIBA Europos taurėje baigtas, o Vokietijos lygoje užimama 10 vieta (9/10).

„Viskas gerai, asmeniniai rezultatai džiugina, komandiniai galėtų būti geresni. Sezonas – banguotas vien dėl to, kad prarandame daug žaidėjų. Vieni grįžta, kiti išeina – didelė rotacija ir taip nėra, tad tokie iškritimai, kai įsivažiuoji, yra skaudūs. Tikiuosi, antra sezono pusė bus kitokia – be traumų. Pats jų neturėjau (nusispjauna per petį), gaunu daug žaisti, o kai gauni daug žaisti, automatiškai ir statistika būna geresnė“, – sako jis. 

Sezoną pagražintų dar vienas įvykis – jei pavyktų sulaukti kvietimo į FIBA „langą“, apie kurį M.Sajus tyliai pasvajoja. Tuo tarpu Kazys Maksvytis neseniai Krepsinis.net portalui teigė, kad jam aukštaūgis palieka stebinantį įspūdį. 

„Kai tave stebi aukšto lygio treneriai, rinktinės treneris, jauti, kad tavo darbas įvertintas. Galbūt atsiras kažkokie šansai ir rinktinėje – tai tik labiau motyvuoja stengtis bei tobulėti“, – sako M.Sajus.

– Minite, kad sezoną kartina traumos, o kaip su koronavirusu?

– Problemų turėjome tik labai minimalių. Šiuo metu fizinio rengimo treneris ir mūsų kapitonas serga, o prieš tai turėjom tik vieną atvejį. Palyginus, kad daug keliavome į Rusiją, žaidžiame FIBA taurėje, dar atrodo, kad kažkaip laikomės. Ypač lyginant su kitomis Vokietijos komandomis.

– Prieš skrendant į Rusiją ypatingų reikalavimų ir patarimų iš klubo vadovų nesulaukiate?

– Būna būna, sako: niekur neikite iš kambarių, plaukitės rankas. Bet sunku, ypač kai žaidi prieš kitas komandas – juk ten jokių apsaugų nėra. Čia labiau psichologinis reikalas saugotis, nes žaidžiant kontaktas yra ir nieko nepadarysi.

– Dėl kokių priežasčių vasarą rinkotės būtent Bairoito klubą?

– Visų pirma, treneris norėjo manęs, o jei treneris nori, manau, automatiškai žinai, kad tau leis žaisti. Nebus, kad tave atsiveš ir po to sakys, jog esi ne jo stiliaus. Treneris norėjo mano stiliaus žaidėjo, plius, Vokietijos lyga skiriasi nuo Ispanijos – čia tokie centrai labiau dominuoja, daugiau žaidžia nugara į krepšį. Ispanijoje aš to nedariau visiškai, buvo vien pikenrolai, o čia viskas yra 50 prie 50. Tai mane priviliojo, nes toks žaidimo stilius yra labiau mano.

– Kiek gerai treneris Korneris žinojo jus ir kiek laiko sekė?

– Sunku pasakyti, kiek treneris minėjo, jis mane sekė ir anksčiau. Tiesa čia ar ne, nežinau (Juokiasi). Žinote, kaip būna – kai nori privilioti, sako tai, ką nori girdėti.

– Kalbate iš patirties?

– Kai kurie treneriai nesako nieko – tada galvoji, kaip yra. Aišku, suprantu ir juos: jei žaidėjas atvažiuos ne formoje, nepasiruošęs, o būsi jam pažadėjęs 20 minučių, gausis, kad kaltinamas bus treneris. Mano atveju buvo paminėta, kad mano pozicijoje yra kitas centras, galima sakyti, veteranas. Jam nutiko trauma, tad man gavosi šilta vieta, minučių netrūksta – kartais net per daug būna. Ypač, jei per savaitę 2 rungtynės – yra ką veikti. Neliūdžiu, laikas eina.

– Kiek laiko reikėjo, kad priprastumėte, kad žaisti reikia po pusvalandį, o kartais ir daugiau?

– Nežinau, atrodo, kuo toliau, tuo sunkiau darosi. Rungtynės po rungtynių, kartais atrodo, kad jėgos negrįš, gal jau senstu (Juokiasi). Nesu pratęs žaisti tiek laiko, man tai nauja patirtis.

Sajus

– Sakote, kad Vokietijos krepšinis jums – palankesnis nei ispaniškas. Kaip greitai adaptavotės čia?

– Laiko reikėjo, tam buvo pasiruošimas, kad įsivažiuočiau. Tikrai nebuvo, jog nuo pirmų dienų supratau, kaip ką daryti, kaip susižaisti, reikėjo laiko suprasti, ko nori treneris. Tai užtruko apie porą mėnesių – iki kelių pirmų sezono rungtynių. Pirmosiose dar buvo nedrąsu, o vėliau – vis geriau. Net pats treneris sakė, kad matė, jog pirmose rungtynėse dairausi, žiūriu, o po to apsipratau ir pradėjau žaisti.

– Ar buvimas tokiu svarbiu savo komandai – tas dalykas, kurio karjeroje šiuo metu norėjosi labiausiai?

– Nemanau, kad turiu lyderio rolę, esu labiau startinio penketo žaidėjas. Esu ne pagrindinis – vienas jų. Aišku, norėjosi žaisti, nes Ispanijoje nežaidžiau tiek, kiek norėjosi, nors gavau ten geros patirties. Norėjosi žaisti ir čia atvažiavęs tą radau.

– Kokios patirties labiausiai davė tie metai Ispanijoje?

– Ten žaidėme daug pikenrolo, tad nori nenori – tobulėji tame. Greičiai ten irgi kitokie, pats situacijų skaitymas turi būti geresnis. Nesu pats mobiliausias centras, bet treneris iš manęs išreikalaudavo greičio ir kažkiek patobulėjau mobilumo prasme. Šį sezoną nemetu, bet pernai galėdavau mesti iš vidutinio nuotolio, atrodo, keista, bet užtat šiemet žaidžiu nugara. Kažką turi duoti – kažką gauni.

– Kaip suprantu, jums pačiam Ispanijos lyga atrodo sudėtingesnė žaisti tokio plano aukštaūgiui kaip buvote pats?

– Man tai taip, nes esu masyvesnis, Vokietijoje lengviau – čia daugiau panašių varžovų, yra kitas supratimas ir stilius. Su Ispanija irgi viskas gerai, gal tik reiktų metų–kitų apsiprasti. Būtų viskas gerai.

– Lyginant ne tik su Ispanija, bet ir kitomis lygomis, kuriose žaidėte, kuo išsiskiria Vokietija?

– Mano akimis, yra du skirtumai, kuriuos visiems sakau: čia daug atletiškų žaidėjų ir daug situacijų 1 prieš 1.

– Prieš kuriuos aukštaūgius jums šį sezoną buvo ypač sunku stumdytis?

– Jei iš tiesų, man sunkiau prieš mobilesnius mažiukus, kurie mėto tritaškius, jie atrodo nekalti ir po to žiūrėk, gauni metimą vieną po kito (Šypsosi). Sunku kovoti prieš Ulmo ekipos centrą Felicio, jis turi NBA patirties, su juo yra ką veikti. Yra čia neblogų centrų – negaliu išskirti vieno.

Sajus

– Šiuo metu lygoje esate antras efektyviausias žaidėjas – nusileidžiate tik Parkeriui Jacksonui – Cartwrightui. Malonu?

– Ar tikrai? Nes tik kai parašei, sužinojau šitą (Juokiasi). Geras, nes kiek žiūrėjau, tik pagal atkovotus kamuolius esu antras lygoje (šiuo metu jau pirmas – Krepsinis.net). Kaip jau sakiau: kadangi iš rikiuotės iškrito centras, žaidžiu po 30 minučių, tai nori ar nenori, vieną kitą taškelį papildomai susimeti (Juokiasi). Džiugu, kai geras sezonas, kai gauni žaisti. Kartais liūdna, kad mums kaip komandai nesiseka, atrodo, įsivažiuojame, bet vėl pralaimėjimai išbalansuoja. Norėtųsi, kad ir komandiniai rezultatai būtų geri, tad būtų išvis super.

– Su Kaziu Maksvyčiu teko kalbėtis prieš maždaug mėnesį ir jus treneris įvardino kaip vieną labiausiai stebinančių žaidėjų.

– Smagu, kad treneris pastebi. Kai tave stebi aukšto lygio treneriai, rinktinės treneris, jauti, kad tavo darbas įvertintas. Galbūt atsiras kažkokie šansai ir rinktinėje – tai tik labiau motyvuoja stengtis bei tobulėti.

– Norėtųsi atvykti į artimiausią FIBA „langą“?

– Be abejo, kodėl gi ne? Manau, kiekviena tokia galimybė duoda tik naudą ir patirtį. Rinktinėje esu buvęs, bet dabar nauji treneriai, viskas keičiasi. Įdomu, kaip atrodyčiau, galbūt tikčiau, galbūt ne. Tikrai įdomu.

– Kuris mačas ar išvyka jums per šį sezoną kol kas įsiminė labiausiai?

– Ko gero išskirčiau atranką į FIBA Europos taurę. Turėjome vykti į Krasnojarską, Sibirą. Kažkur viduryje Rusijos. Mes žaidėme atranką prieš kelias komandas, vienu metu sakėme, jog pojūtis – kaip per atkrintamąsias, visi susikaupę. Kaip sakė treneris, pergalė prieš Izraelio klubą mums suteikė veidą. Atsimenu, įkėliau nuotrauką su komandos draugais ir užsirašiau „brigada“, nuo tada tai prilipo. Tikrai smagu, ta pergalė buvo įsimintiniausia.

– Ko daugiau duoda FIBA Europos taurė – nuovargio po tolimų kelionių ar smagumo dėl tarptautinės patirties?

– Manau, kad turnyras yra naudingas. Taip, dabar situacija tokia, kad žaidėjai vis iškrenta ir reikėtų pailsėti, bet jei reiktų žaisti po vieną mačą per savaitę nuo sezono pradžios, būtų nuobodu. Taip vis tiek išvyksti, tave pamato – kodėl ne, nepasakyčiau, kad čia žaidžia blogos komandos. Ta pati „Parma“ – gera komanda. Gal dėl to treneris mane irgi pastebi labiau, pliusų galima įžvelgti.

– Ką asmeniškai ir komandiškai dar norėtųsi pagerinti iki sezono finišo?

– Norėčiau, kad visi grįžtų, būtume branduolys. Liko tik Vokietijos lyga, Europos taurė baigėsi. Vokietijoje turime šansų kabintis į atkrintamąsias ir jei visi grįš, galime kažką įrodyti. O asmeniškai norisi tik to, kad toliau taip būtų – svarbiausia, be traumų.

„Ilgoji pertrauka“: Pasvalio ateitis, Antetokounmpo požiūris į krepšinį, „Lietkabelio“ „kaltieji“, klaustukas dėl „Šiaulių“ lietuvių, pagirtinas „Nevėžio“ darbas, kontraktą užsitarnavęs Kostičius ir „CBet“ vadybos darbo atspindys