Viešai palaikymą „Žalgiriui“ išreiškęs J.Plaza – vis dar žaliai baltas: gal esu naivus, bet vieną dieną svajoju grįžti į Kauną (48) išsamus pokalbis

„Aš tave pažįstu. Su 16 tūkst. sirgalių tribūnose ir garbe, kurią turi, pasiduoti neįmanoma. Kovok toliau“, – tokia žinute anglų ir lietuvių kalbomis prieš porą savaičių „Twitter“ tinkle pasidalijo treneris Joanas Plaza.

Nepaisant to, kad katalonas dar 2013 metais paliko Kauną, iki šiol jo širdyje yra didelė vieta Lietuvai ir „Žalgiriui“. 57-erių specialistas vis dar šiltai atsiliepia apie vos metus, praleistus čia, buvusią savo komandą, žaidėjus ir sutiktus žmones.

„Gal esu naivus, bet tikiu, kad vieną dieną grįšiu į Kauną“, – svajonių neslepia specialistas.

Šiuo metu J.Plaza darbuojasi Ispanijos lygoje, kurioje ir praleido didžiąją savo karjeros dalį. Jis vadovauja Sevilijos „Real Betis“ klubui, tiesa, jam sunkiai sekasi vietinėje lygoje – ten kol kas užimama paskutinė vieta ir komandos tikslas – išlikti aukščiausioje šalies lygoje.

Apskritai per savo kaip trenerio karjerą J.Plaza gimtąjį kraštą buvo palikęs vos dukart: pirmąsyk, kuomet dirbo „Žalgiryje“ 2012–2013 m., antrą, kuomet 2018–2020 m. treniravo Sankt Peterburgo „Zenit“ klubą.

„Jaučiuosi kaip vienas iš sirgalių, nes širdyje, žiūrėdamas „Žalgirio“ mačus, visada vilkiu žaliai baltą aprangą. Su jais ir džiaugiuosi, ir liūdžiu. Žinau, kad tai gali skambėti kvailai ar perdėtai romantiškai, bet tiesa tokia, kad Kaunas man buvo kaip namai, manau, kad tuo metu rodėme gražų krepšinį ir patirtis čia buvo neįkainojama“, – sako jis.

Krepsinis.net portale – išsamus pokalbis su treneriu J.Plaza apie jo dabartinę karjerą, buvusius auklėtinius, patirtį Rusijoje ir, žinoma, „Žalgirį“.

– Visų pirma, treneri, klausimas abstraktus: kaip jūs laikotės?

– Svarbiausia tai, kad aš ir mano šeima esame sveiki, mūsų nepaveikė koronavirusas. Žinome, kiek žmonių išėjo dėl šios ligos, todėl svarbiausia likti sveikam. Kalbant apie darbus, po to, kai palikau „Zenit“ klubą, darbavausi „Movistar“ televizijoje, o vėliau sulaukiau pasiūlymo dirbti Sevilijoje. Sporto direktorius tada man pasakė: žinau, kad turbūt atsisakysi, bet kviečiu priimti šį iššūkį. Aš paklausinėjau žmonių apie situaciją ir jie man sakė: geriau neik (Juokiasi). Bet aš atvykau. Ir mes išsaugojome komandą.

Tai kitokia situacija: tu nedirbi Europos taurėje, Eurolygoje, vienoje geriausių Ispanijos ekipų, tai ne „Žalgiris“ ar „Zenit“. Tai komanda, kuri stringa, ir aš norėjau save patestuoti tokioje situacijoje. Turiu kontraktą dar metams, nežinau, galbūt klydau, nusprendęs likti, pamatysime. Kol kas kankinamės, mūsų biudžetas yra vienas mažiausių Ispanijoje ir su tuo dirbti yra sudėtinga. Bet aš vadovaujuosi tuo nusistatymu, kad tu nesi tikras treneris, kol nepabūni sudėtingoje situacijoje. Daug trenerių sako: tu negali jaustis treneriu, kol nebuvai atleistas arba kol tau nebuvo neišmokėtas atlyginimas. Pirmą dalyką patyriau „Zenit“ klube, antrąjį – „Žalgiryje“. Dirbti komandoje, kuri kovoja dėl išlikimo, yra kitoks iššūkis, visiškai kitoks, nei būnant laiminčioje ekipoje. Stengsiuosi atiduoti komandai ką įmanoma geriausio, o kaip bus, ar čia liksiu, matysime.

Plaza

– Sevilijos ekipa per 10 turų pasiekė vos 2 pergales. Kaip atrodo tas kasdienis iššūkis, bandant pasiekti kiekvieną didžiulės reikšmės pergalę?

– Tai labai sunku. Kadangi sezono metu negali įvykdyti daug pakitimų, 80 proc. sėkmės lemia tai, ką nuveiki vasarą. Kai žaidėjai sako, kad nori pas tave būti, kad žino, jog treniravai žaidėjus, kurie padarė šuolį, kaip kad tas pats Sabonis, bet nežais čia dėl biudžeto, yra liūdna. Taip pat yra su tais, kurie sako, jog nori būti mano auklėtiniais, tačiau kartu nori žaisti Europoje – ne vien Ispanijoje. Dėl to kartais tenka rinktis toli gražu ne pirmas opcijas iš savo norų, kartais ir 3-as, 4-as ar 5-as. Sunku būti tokioje situacijoje. Vis tik atvykau čia ir dėl to, kad turiu gerus atsiminimus: dirbau čia 2009–2012 metais, tada su šia ekipa pirmąkart jos istorijoje patekome į Europos taurės finalą. Čia iki šiol yra žmonių, šalia kurių buvau anksčiau, ir jie norėjo, kad grįžčiau. Vis tik, jei atvirai, padėti ekipai yra dar sunkiau nei tikėjausi.

– Kiek didelį darbą reikia nudirbti ir už aikštės ribų, bandant įtikinti savo žaidėjus, kad būdami turnyro lentelės gale, kad būdami mažiausia apmokamais lygoje jie dar gali kažką nuveikti prieš stipresnius varžovus?

– Kaip treneris ir žmogus stengiuosi būti kiek įmanoma nuoširdesnis. Aš neapgaudinėju žaidėjų sakydamas, kad jie yra geresni nei iš tiesų. Svarbu, kad jie suprastų, jog komandiniuose sportuose nėra svarbu, kad būtum geriausias gynėjas ar įžaidėjas, svarbu sukurti gerą bendrą chemiją, kuri leistų komandai būti kovingai. Turime žinoti ne tik savo komandinių ar asmeninių rezultatų tikslą, bet ir tai, kaip turime atrodyti kaip komanda – manau, kad turime būti kovingi visada.

Net jei pralaimi, o mes tai darome dažnai, turi kovoti iki paskutinių sekundžių, kad žmonės neturėtų abejonių, jog dedi pastangas ir darai tai, ką gali geriausio. Svarbu, kad žaidėjai ir patys, atsistoję prieš veidrodį, neabejotų, kad padarė viską, ką galėjo. Gyvenimas mane išmokė, kad tokiu būdu rezultatai ateina. Žinoma, kai nuolat pralaimi, tampa sunku tikėti trenerio sistema, tampa sunku tikėti, kad darai progresą. Daug žaidėjų kitą sezoną kils į aukštesnį lygį, bet dabar reikia su jais daug kalbėtis ir įtikinti, kad jie – gerame kelyje.

Plaza

– Nėra jokios paslapties, kad ispanai ar katalonai yra tie žmonės, kurie ypatingai prisiriša prie savo šalies ir jiems sudėtinga žaisti ar dirbti kitur. Per tą laiką, kurį praleidote Rusijoje, kiek stipriai spėjote pasiilgti namų?

– Kuomet vykau į „Žalgirį“, buvau pirmasis ispanas, kuris išvyko dirbti į užsienio klubą. Man tuo metu buvo šokas. Kol nepabūni tokiame kailyje pats, nesupranti, ką tai reiškia, nepaisant to, kad gali įsivaizduoti, ką reiškia dirbti toli nuo namų. Pirmos dvi savaitės Kaune man buvo sunkios: aš grįždavau į viešbutį ir ne verkdavau, tačiau jaučiausi nekaip, galvojau, gal priėmiau blogą sprendimą. Vis tik sezoną baigiau ir nepaisant to, kad neatgavau visos algos, tada buvau laimingas.

Kuomet vykau į Rusiją, man sakė, kad čia bus kuriamas 4–5 metų projektas, prie kurio finansiškai prisidės „Gazprom“. Jie sakė, jog nenori iškart šokti į Eurolygą – nori 3–4 metų nuoseklaus darbo, kuris leistų tai pasiekti. Aš dukart laimėjau Europos taurę, triskart žaidžiau finale su trimis skirtingomis komandomis – „Zenit“ vadovai to tikėjosi ir Sankt Peterburge. Bet Rusija yra Rusija. Mes pradėjome burti komandą lyg Europos taurei, tada Eurolyga mums suteikė vardinį kvietimą į pagrindinį turnyrą. Kovoti Eurolygoje su Europos taurės sudėtimi – sunku. Nepaisant to, manau, kad kažkiek padėjau komandai augti. Tuo tarpu lyginant patirtis užsienyje, Rusijoje man buvo sunkiau nei Lietuvoje. Žmonės Rusijoje tiesiog yra kitokie, o Kaune jie arčiau europietiškų tradicijų.

– Daug žmonių po patirties Rusijoje sako, kad tai – kitas pasaulis, nepaisant to, kad yra šalia Europos.

– Aš tikėjau žmogumi, su kuriuo susitarėme. Jei jis man būtų sakęs, kad nori, jog kitąkart laimėtume Vieningąją lygą ir žaistume Eurolygoje, ko gero būčiau atsisakęs. Tačiau tikėjausi, kad turėsime 3–4 metus augti. Tiesiog ten viskas vyksta kitaip, tu turi prisitaikyti, o tai – nelengva, nors ir stengiausi.

– Į Eurolygą tada grįžote po poros metų pertraukos – ką jums kaip specialistui tai reiškė?

– Kuomet mane kvietė į Seviliją, jie sakė: aštuonis sezonus praleidai Eurolygoje, keturis – Europos taurėje, ko gero mūsų variantas tau netiks. Kartais žmonės galvoja, jog gali dirbti tik pajėgiose komandose. Ar to pasiilgtu? Taip. Pasiilgstu žaidimo 2–3 kartus per savaitę, pasiilgstu geriausių žaidėjų treniravimo, adrenalino Eurolygoje, kurio negali palyginti su niekuo, nebent NBA. Tikiuosi, kad man durys į Eurolygą nėra užsivėrusios, aš stengiuosi tobulėti ir būti geresniu. Žmonės žino, kur esu dirbęs, ir sako: gal tau metas išvykti iš Sevilijos ir dirbti komandoje su aukštesniais tikslais? To tikiuosi ateityje ir džiaugsiuosi, jei nebūsiu primirštas.

– Ar sutiksite su mintimi, kad dabartiniais laikais įžengti ar sugrįžti į Eurolygą nėra taip lengva? Daug trenerių čia dirba eilę metų, kartais jie keičia klubus, kartais grįžta, kur dirbo anksčiau, bet tų pačių veidų čia labai nemažai.

– Taip yra. Komandos nori žinoti, ką esi nuveikęs anksčiau. Pavyzdžiui, apie mane žmonės žino, kad esu dirbęs „Real“, „Žalgirio“, „Unicaja“, „Zenit“ klubuose. Jie žino, kad nenorėsiu trumpų tikslų – stengsiuosi sukurti kultūrą komandoje, kur žaidėjai tobulės ir padės siekti rezultatų.

Aš tave pažįstu, su 16 000 sirgalių tribūnose ir tavo pasididžiavimu neįmanoma pasiduoti! Kovok toliau!💪
I know you, with 16,000 fans in the stands and the pride you have, it is impossible to give up! Keep fighting!🏀
Coach Plaza 🇱🇹 https://t.co/Km8EsIsQmi

— Joan Plaza (@CoachJoanPlaza) November 8, 2021

– Daug kas iš sirgalių matė jūsų įrašą „Twitter“ tinkle ir palaikymą „Žalgiriui“. Kaip suprantu, aktyviai sekate, kaip šiai komandai viskas klostosi iki šiol?

– Kuomet kalbuosi su kolegomis Ispanijoje, sakau: per savo gyvenimą turi patreniruoti „Žalgirį“. Čia praleidau tik metus, bet to užteko, kad tai suprasčiau. Sezonas buvo intensyvus. Nepaisant to, kad dalis mano pinigų liko bankrutavusiame Ūkio banke, aš nepasidaviau negatyvui. Sezonas buvo nuostabus, nes aš mylėjau žmones, o jie – mane. Vilniuje ir Kaune turėjau knygos pristatymą, kuris sutraukė daug žmonių, visada jaučiau jų meilę. Net ir paskutinę dieną, kai turėjau išvykti, gavau simbolinį trofėjų, reiškusį, kad atidavei komandai tai, ką galėjai.

Kartą prie savo namų sutikau pagyvenusią moterį, maždaug 70–80 metų amžiaus, ji nekalbėjo angliškai, bet verkė ir rodė, kad „Žalgiris“ yra jos širdyje, rankose, galvoje. Tai nuostabu, o aš Kaune praleidau vos metus. Gal klysiu tai sakydamas, bet visada maniau, kad vieną dieną grįšiu į „Žalgirį“ ir dar dirbsiu čia. Mūsų santykiai su žaidėjais ir vadovybe buvo šilti. Aš seku „Žalgirį“, žinau, kad jie pakeitė trenerį, jiems sekasi sunkiai, pasikeitimai nėra lengvi, bet kiek tik galėsiu, tiek palaikysiu šią komandą.

– Ar stebite visas žalgiriečių Eurolygos rungtynes?

– Stebiu jas dažnai, jei ne visas, tai dažnas. Kai kurie žmonės komandoje dirba dar nuo tų laikų, kai aš buvau Kaune, palaikome kontaktą su jais ir dėl to gerai žinau, kas vyksta komandos viduje ir dabar.

– Kaip jaučiatės, kai stebite tokį sunku „Žalgirio“ sezoną? Ypač, kuomet jis seka po gerų laikų, kuriuos Kauno klubas išgyveno su Šarūnu Jasikevičiumi.

– „Žalgiris“ yra viena tų komandų, kurios neturi didelio biudžeto, bet su juo sugeba nuveikti gerus dalykus. Tame – didelė Pauliaus įtaka. Sunku, kai pakeiti 5–6 žaidėjus, o šis sezonas rodo, kad jie irgi yra žmonės. Ne kiekvieną sezoną gali pasirodyti vienodai, ir taip bus ne tik dėl žaidėjų – ir dėl visų aplinkybių. Pakilimų ir nuopolių būna visiems, manau, „Žalgiris“ vėl užaugs ir patobulės dar iki šio sezono pabaigos.

– Kodėl nusprendėte socialiniuose tinkluose viešai pasidalyti palaikymu „Žalgiriui“?

– Nes mačiau, kaip jie kenčia. Lyginant su Ispanijos ar Europos žmonėmis, kauniečiai pasirodė kaip tie, kurie palaiko komandą visais periodais, net kai pralaimi tiesioginiam principiniam varžovui. Šį dalyką atpažįstu nuo tų laikų, kai buvau „Žalgirio“ dalis. Net kai mums nemokėjo algų, išgyvenome nelengvus laikus, mes jautėme žmonių palaikymą. Norėjau išreikšti savo pagarbą sirgaliams, pasakydamas, kad jie elgiasi teisingai, taip palaikydami „Žalgirį“ sudėtingu metu. Jie yra pavyzdys visai Europai.

Jaučiuosi kaip vienas iš sirgalių, nes širdyje, žiūrėdamas „Žalgirio“ mačus, visada vilkiu žaliai baltą aprangą. Su jais ir džiaugiuosi, ir liūdžiu. Žinau, kad tai gali skambėti kvailai ar perdėtai romantiškai, bet tiesa tokia, kad Kaunas man buvo kaip namai, manau, kad tuo metu rodėme gražų krepšinį ir patirtis čia buvo neįkainojama.

– Ar įkėlęs žinutę sulaukėte atsiliepimų iš „Žalgirio“ žmonių ar tų laikų savo žaidėjų?

– Vienas žaidėjas man parašė trumpą žinutę: tu esi lyg „Žalgirio“ chuliganas. Galbūt niekada čia negrįšiu, bet savo kvailose svajonėse tikiu, kad taip ateityje gali nutikti. Savo žinute norėjau parodyti, jog žinau, kaip jie jaučiasi. Ko gero neprisimenate, bet turiu nuotrauką, kur sirgaliai iškėlė didžiulį plakatą ant kurio buvo katalonų kalba užrašyta: Plaza – daugiau nei treneris. Tai nuostabu, to daugiau niekada man nebuvo nutikę. Ispanijoje žmones mane mėgsta, bet kai sulauki tokios meilės kitoje šalyje, tai paliečia. Dėl tokių momentų išlaikiau tokius šiltus jausmus Lietuvai.

Kuzminskas, Plaza

– Dirbote su ne vienu lietuviu, ne tik „Žalgiryje“ – taip pat ir Malagoje. Ką iš buvusių žaidėjų stebite labiausiai?

– Seku ir Mindaugą, ir Domantą. Buvo įdomu, kad dirbau „Žalgiryje“, o atvykęs į Malagą čia sutikau 17-metį Sabonį. Džiaugiuosi, kad čia jis gavo galimybę žaisti aukščiausiame Ispanijos lygyje, būdamas tokiu jaunu. Atsimenu kelias rungtynes iš sezono pabaigos, kuomet jis būdamas 17-os žaidė prieš „Real“. Nesu labai prisidėjęs prie Domo karjeros, nes dirbau kartu tik metus, tačiau gyvenimas man vis suteikia lietuvių, kuriems galiu padėti. O jie gali padėti man. Kai kurie mano buvę žaidėjai žaidžia kitose šalyse, kai kurie jau baigė karjeras, bet su nemažai jų turiu ryšį.

– Kaip iš jūsų perspektyvos atrodo Domanto kelias iki elito, tampant praktiškai vienu ryškiausių NBA žaidėjų?

– Labai didžiuojuosi Domu. Esu tik maža dalis jo karjeroje, bet tuo metu tikėjau juo Malagoje, pasitikėjau ir kartu jaučiau jo pasitikėjimą manimi. Tai jaunam žaidėjui buvo svarbu. Atsimenu, kaip jis pasakė, jog nori vykti į NCAA, mūsų komanda norėjo jį išlaikyti, bet jis priėmė gerą sprendimą, pasirinko gerą universitetą. Labai džiaugiuosi už jį, tikiu, jog jis tobulės dar labiau ir sukurs dar daug gerų pasirodymą.

– Prisimenu, kaip prieš kelerius metus teko susitikti Malagoje prieš rungtynes su „Žalgiriu“ ir tuo metu optimistiškai tikėjote Mindaugo Kuzminsko ateitimi NBA. Kaip dabar žvelgiate į tai, kaip susiklostė jo karjeros kelias?

– Jis žino ir jam ne kartą sakiau: tu esi per geras žmogus (Juokiasi). Kartais turi būti labiau savanaudis, galvoti apie save, tačiau Mindaugas yra švelnus žmogus, galvojantis tik apie komandą. Aš manau, kad jo atsiskleidimui reikia specifinio trenerio, specifinės vietos ar specifinių žaidėjų šalia. Nemanau, kad jam nesisekė NBA – ten jis turėjo gerų mačų, bet kartais treneris juo nepasitikėjo ar jis pats buvo per daug kuklus treniruočių metu. Džiaugiuosi, koks jis yra, bet tikiu, kad jis galėjo labiau atsiskleisti prie kitų aplinkybių.

– Ispanijos lygoje matome nemažai lietuvių, koks jūsų įspūdis apie juos?

– Nežinau, ar žinote, bet Ispanijos krepšinyje jaučiama labai labai didelė pagarba lietuviams. Ko gero viskas prasidėjo nuo Arvydo. Visi žino, kad lietuviai turėjo vienus geriausių metikų Europoje ar net pasaulyje, kad jie turi gerą darbo etiką. Ispanai mėgsta gerus metikus, dabar čia vietos atsiranda ir kitokio tipo žaidėjams kaip Birutis. Čia žmonės žino, kad Lietuvoje gali rasti jaunų talentų, kurie gali patobulėti ir būti naudingi, net jei ir turi nedidelį biudžetą.

– Ar turite mintyse žaidėjų iš Lietuvos, su kuriais jums pačiam padirbėti būtų įdomiausia?

– Yra nemažai tokių žaidėjų. Dar iš laikų Kaune likę žaidėjų, kurie rungtyniauja iki šiol kaip Jankūnas. Visada jį lyginu su Reyesu, kurį esu treniravęs anksčiau. Net jei jie nėra jauni, nėra greiti, jie padeda komandai ir už aikštės ribų, yra profesionalai rūbinėje, ko trūksta jaunajai kartai. Iš lietuvių galima būtų suburti neblogą ekipą. Pavyzdžiui, Lukas, kuris prieš porą metų žaidė „Panathinaikos“, yra toks žaidėjas, kurio norisi savo komandoje, jis profesionalas. Jau net nekalbu apie „Barcelona“ gynėją Jokubaitį, apie kurį visi šneka kaip apie vieną perspektyviausių Europoje.

– Paskutinis dalykas: koks yra jūsų noras šiam sezonui ir koks rezultatas darytu jus laimingu kaip trenerį?

– Išsaugoti komandą lygoje. Tačiau tai bus sunku, nes du žaidėjai išvyko: Marko Todorovičius pasirinko Kiniją, nes ten jis gaus daugiau nei 10 kartų didesnę algą nei Sevilijoje. Taip pat Khadeenas Carringtonas išvyko į Prancūziją. Mums reikia naujų žaidėjų, o tai – sunku, kaip jau minėjau, dėl biudžeto. Kaip bebūtų, svarbiausia komandą išlaikyti lygoje. Sevilija – vienas gražiausių miestų Ispanijoje. Miestas turi gražias futbolo tradicijas, o krepšinis čia užima mažesnę dalį. Vis tik stengiamasi išlaikyti ekipą pajėgiausiame lygyje.

„Ilgoji pertrauka“: Pasvalio ateitis, Antetokounmpo požiūris į krepšinį, „Lietkabelio“ „kaltieji“, klaustukas dėl „Šiaulių“ lietuvių, pagirtinas „Nevėžio“ darbas, kontraktą užsitarnavęs Kostičius ir „CBet“ vadybos darbo atspindys