V.Mikalauskas: apie didžiulį J.Kazlausko autoritetą Kinijoje, klubo vidaus reikalus, darbą su Y.Jianlianiu bei Lietuvos rinktinę (2)

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje, Vilniaus „Lietuvos ryte“, Mariupolio „Azovmaš“ ir kitose Europos komandose dirbęs fizinio parengimo treneris Virginijus Mikalauskas praėjusį sezoną praleido Kinijoje.

V.Mikalauskas dirbo kartu su Jonu Kazlausku Guangdongo „Southern Tigers“ klube, kuris gynė Kinijos čempionų titulą, bet pasirodymą baigė pralaimėjęs dramatišką pusfinalio seriją Pekino ekipai.

Apie darbo Kinijoje ypatumus, J.Kazlausko autoritetą šalyje, kinų mentalitetą ir ateities planus – išskirtinis portalo Krepsinis.net parengtas interviu su V.Mikalausku.

– Kaip vertinate prabėgusį sezoną Kinijoje?

– Viskas Kinijoje aukščiausiame lygyje. Nustebino tai, kad Kinijoje labai populiarus krepšinis, visiems keliantis didžiulį susidomėjimą, o tai rodo sausakimšos arenos. Organizacija kiekvienais metais vis gerėja. Yra silpnesnių klubų, yra ir labai stiprių. Mes su Jonu Kazlausku dirbome aukščiausio lygio komandoje. Buvau tikrai labai patenkintas sąlygomis, nes reikėjo tiesiog dirbti ir daugiau niekuo nesirūpinti. Didžiulis Kazlausko autoritetas buvo labai naudingas. Nebuvo to, kas labai nustebintų, nes Kinijos lyga viską stengiasi daryti pagal NBA modelį. Aišku, jiems reikės daug laiko ir pastangų, kad bent kažkiek pasiektų tą NBA lygį. Tvarkaraštis labai intensyvus – trejos rungtynės per savaitę ir ilgos kelionės. Mūsų klube viskas taip organizuota, kad tik paduodi savo pasą, o daugiau viskas sutvarkyta. Manau, kad Europoje yra tik keli klubai, kuriuose organizacija tokio aukšto lygio kaip kad buvo „Southern Tigers“ ekipoje.

Kitas dalykas, labai trumpas sezonas Kinijoje. Komandos autsaiderės rungtyniauja vos po 4 mėnesius, nes iškrenta ir daugiau nesportuoja. Tuomet per mėnesį pasirengia naujam sezonui ir vėl žaidžia 4 mėnesius. Kinams dar reikėtų pagalvoti, kaip prailginti čempionatą, nes taip suteiktų daugiau galimybių jauniems žaidėjams rungtyniauti bei tobulėti. Taip pat trūksta sukrėtimų sezono metu, nes vietiniai žaidėjai yra tikri dėl savo vietos ekipoje ir niekas jų neišmeta ar neperleidžia kitam klubui.

– Esate ne kartą lankęsis Kinijoje, bet pačiam ten dirbti neteko. Ar J.Kazlauskas padėjo apsiprasti tokioje šalyje?

– Treneris Kinijoje man buvo kaip tėvas. Jaučiausi labai komfortiškai ir mes labai gerai vienas kitą supratome. Kazlausko autoritetas Kinijoje – didžiulis. Buvau sužavėtas ir žmogiškomis savybėmis, ir kolegiškais patarimais, ir laisvalaikio praleidimu.

– Kaip pasireiškia J.Kazlausko autoritetas Kinijoje?

– Neįmanoma prie jo gatvėje prieiti. Visur viešumoje prie jo būriais eina gerbėjai. Per spaudos dieną į treniruotę ateina 15–20 žurnalistų. Tiesiog sunku apibūdinti, kaip viskas atrodo. Ir daug dėmesio gauna ne tik treneris. Kinijos krepšinio žvaigždė Yi Jianlianis sulaukia milžiniško dėmesio. Sunku, kai niekur ramiai negali nueiti žmogus, bet sukurtos sąlygos ir viskas yra išsprendžiama.

– Kas nutiko, kad komandai nepavyko pasiekti Kinijos čempionato finalo, nors tapote reguliaraus sezono nugalėtojais?

– Aš buvau labai nustebęs, kiek treneris Kazlauskas turėjo įdėti pastangų, kad pasiruoštų treniruotėms, rungtynėms. Juk jam reikėjo planuoti ir komandos susirinkimus, ir sudaryti visą treniruočių procesą. Mūsų sudėtis susilpnėjo, o ir žaidėjai metais paseno, lyginant su pernai. Kitos komandos turėjo stiprius NBA žaidėjus, kurie būdavo komandos variklis, o ne vietiniai krepšininkai. Pas mus kai kurie žaidėjai gal nebuvo tinkamo lygio, bet treniruočių procesas leido mums pasiekti neblogų rezultatų. Mes kovojome ir seriją pralaimėjome tik lemiamose rungtynėse. Buvo kieta vyriška kova.

– Kinijos spauda rašė, kad J.Kazlauskas paskutinėms dvejoms rungtynėms negalėjo vadovauti dėl čiurnos traumos. Kas ten tokio nutiko, kad treneris negalėjo net būti ant suoliuko?

– Šitų dalykų negaliu komentuoti, geriau reikėtų kalbėti su pačiu Kazlausku. Čia ne mano reikalas. Ten yra klubo vidaus reikalai ir kai kurių niuansų negaliu komentuoti.

– Kokį įspūdį paliko pati Kinija?

– Didžiulė šalis, su didžiulėmis tradicijomis, neįtikėtina specifine kultūra. Žmonės yra labai žingeidūs ir labai viskuo domisi. Jeigu paskaito apie tave žiniasklaidoje ir atpažįsta, tai sunku jau pro juos praeiti. Labai nustebino ekonominis šuolis, kadangi matosi ryškus skirtumas tarp to, kas buvo 2002 metais, ir kas yra dabar. Vidurinis sluoksnis žmonių labai pagerino savo gyvenimo kokybę. Tuose miestuose, kur 5–10 milijonų gyventojų, labai sumažėjo dviratininkų ir ženkliai išaugo automobilių kiekis. Vien Pekine yra 5 milijonai automobilių. Bandoma ten spręsti problemą leidžiant vieną dieną važinėti tiems, kas turi lyginius numerius, kitą dieną – kas nelyginius. Pati infrastruktūra yra neįtikėtina. Niekur pasaulyje nėra taip. Daug dalykų, kuriuos sunku suvokti, kol pats nepabūni ir nepamatai. Žmonių kultūra labai skiriasi. Jeigu tu Kinijoje gerai dirbi ir atiduodi visą širdį, tave vos ne ant rankų nešioja ir padaro daugiau nei reikia. Tu negali įžeisti kino, jeigu jis neteisus. Turi viską gražiai pasakyti, ieškoti kompromiso. Negali pažeminti vieno žmogaus kitų akivaizdoje. Yra labai daug niuansų. Trenerio Kazlausko dėka išmokau tuos niuansus.

Virginijus Mikalauskas

– Koks kinų požiūris į atvykėlius iš kitų šalių? Ne tik lietuvius, bet ir, pavyzdžiui, amerikiečius.

– Viskas priklauso nuo pačio žmogaus, nes mes esame svetimtaučiai, atvykę į jų šalį. Pirmiausia jie žiūri, kaip tu gerbi jų šalį, tradicijas, požiūrį į darbą. Jeigu jie mato, kad tu jiems dirbi, tuomet jokių problemų nekyla ir kinai stengiasi padaryti viską, kad jų šalyje jaustumeisi kuo geriau. Kinijoje gyvena 1,3 milijardo gyventojų, todėl kiekvienas iš jų kovoja dėl vietos po saule. Tikrai jaučiasi, kad ta kova vyksta, bet įpratęs ir suvokęs tai, priimi kaip normalų dalyką. Kiekviena diena yra naujas iššūkis ir išbandymas, nes situacija greitai keičiasi.

– Iš Kinijos rinktinės atleistas P.Giannakis piktinosi, kad su kinais neįmanoma diskutuoti, nes jie visada ir visose situacijose yra teisūs. Ar iš tiesų taip yra?

– Tie niuansai irgi jaučiasi. Vienam daugiau trukdo, kitam mažiau. Kad kinai nori būti tame sūkuryje, tai jaučiasi ir tai yra.

– Galbūt susidūrėte su kokia nors kurioziška situacija?

– Tas humoro supratimas yra kiek kitoks. Aišku, galima su kinais juokauti, bet reikia mokėti rasti ribą. Iš jų veido išraiškos nesuprasi, kas vyksta žmogaus viduje, nes kinai nerodo emocijų. Labai nustebino mane ta emocijų stoka. Sunku žaidėjus ant atsarginių žaidėjų suolelio priversti ar paskatinti aktyviai palaikyti komandos draugus. Kai nėra emocijų, labai sunku suprasti, kaip jaučiasi žmogus. Toks ir kuriozas, kad nėra emocijų ir negali suprasti nieko apie žmogaus vidinę būseną.

– Dirbote su garsiais krepšininkais, kurie savo šalyje jaučiasi žvaigždėmis. Nekilo sunkumų? Nebuvo taip, kad nevykdė jūsų nurodymų?

– Kuo garsesnis žaidėjas, tuo yra lengviau su juo dirbti. Sunkiau yra su tais, kurie nėra įpratę prie sistemos. Aš labai patenkintas esu Yi Jianlianiu, kuris yra nuostabus tiek kaip sportininkas, tiek kaip asmenybė, nors yra tikra Kinijos žvaigždė. Nuo pat pirmų draugiškų rungtynių jis arenoje pasirodo 2,5 valandos anksčiau. Man reikėdavo su juo važiuoti, paruošti jį mačui. Visą sezoną šis aukštaūgis taip elgdavosi. Jis to nori, jis taip įpratęs dirbti ir jam taip labai patinka. Su iš NBA atėjusiais žaidėjais iš vis problemų nėra. Jeigu treneriai šiuolaikiškai dirba, jie greitai priima ir viską supranta bei noriai dirba. Su vietiniais jaunais žaidėjais yra problema. Jie mažiau išmokyti, iš jų buvo mažiau reikalauta dirbti. Kiek stebėjau kitas komandas, ten taip pat su žvaigždėmis nėra jokių problemų.

– Ar jūsų darbo specifika Europoje ir Kinijoje skyrėsi?

– Aš visada stengiuosi dirbti šiuolaikiškai. Kiekvieną kartą bandau kažką naujo išmokti. Žaidėjams labai lengva pajusti, ar tai yra efektyvu, ar ne. Pirmiausia žaidėjas pamato tai, ką sugeba treneris, o tuomet jau jis pradeda reikalauti kažko iš krepšininkų ir diegti savo filosofiją. Vietiniams žaidėjams reikėjo skirti daugiau laiko, kad jie suprastų, ką mes darome, kodėl tokius pratimus atliekame. Jie gal buvo įpratę daryti daugiau statinius pratimus, kur mažiau juos kontroliuoja, kur gali mažiau įdėti jėgų bei energijos. Dabar dominuoja šiuolaikiški, dinaminiai pratimai, kurie yra maksimaliai priartinti prie krepšinio. Buvo metodinis šokas, bet įprato ir dirbo.

– Kokie jūsų ateities planai?

– Planai tokie, kad dar turiu metus galiojantį kontraktą su „Southern Tigers“. Dabar turiu mėnesį atostogų ir keliausiu atgal į Kiniją. Reikės ten padirbėti ir su jaunimu, ir su kitais pajėgiais žaidėjais, kurie nepateks į Kinijos rinktinę.

– Negavote kvietimo iš jokios Lietuvos rinktinės?

– Turiu iš trenerio Dainiaus Adomaičio pasiūlymą dirbti su rezervine Lietuvos rinktine. Turiu išspręsti reikalus su klubu ir tuomet mielai prisijungsiu prie rinktinės. Mūsų filosofija ir supratimas labai artimas, todėl su tokiais žmonėmis kaip Adomaitis labai malonu dirbti.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra