V.Chomičius: aikštėje atsiguliau ne šiaip sau

Buvęs legendinio Kauno „Žalgirio“ kapitonas Valdemaras Chomičius priverstas sumažinti gyvenimo tempą: Liubercų „Triumf“ (Rusija) ekipą treniruojantis 52-ejų kaunietis šiomis dienomis mėgaujasi atostogomis, o komandos vairą perdavė savo asistentui Vasilijui Karasiovui.

Praėjusių metų pabaigoje V.Chomičiui sustreikavo širdis, prireikė ligoninės, tačiau šio įvykio treneris nesureikšmino. „Viskas praeityje. Dabar jaučiuosi labai gerai ir gyvenu visavertį gyvenimą“, – dienraščiui sakė krepšinio strategas.

– Treneri, Liubercų komandai vadovaujate nuo 2010-ųjų liepos. Kaip vertinate laikotarpį, praleistą šiame klube? – paklausėme V.Chomičiaus.

– Rusijos klubinį krepšinį pažįstu jau senokai. Dirbau su Permės „Ural Great“, Maskvos „Dinamo“, Kazanės „Uniks“ ekipomis. Dar dirbdamas Tatarstane sulaukiau pasiūlymo ugdyti jaunąją krepšininkų kartą ir paruošti perspektyvius žaidėjus vyrų krepšiniui. Tam buvo suburta „Triumf“ komanda. Neslėpsiu, darbas Liubercuose tikrai sudėtingas ir sunkus. Pirmieji metai buvo košmariški. Dauguma mūsų jaunų žaidėjų, išskyrus Sergejų Karasiovą, nebuvo rungtyniavę net jaunimo komandose. Dirbti tokiomis aplinkybėmis nebuvo lengva, tačiau džiaugiuosi, kad vaikinai įsiklausė į mano žodžius, nevengė sunkaus darbo. Pirmą sezoną mums labiausiai trūko kelių patyrusių žaidėjų, kurie galėtų būti pavyzdžiu jauniesiems krepšininkams. Šiemet viskas paprasčiau: įsigijome dar kelis jaunus žaidėjus, pasirašėme sutartis su nebrangiais, tačiau kokybišką krepšinį žaidžiančiais legionieriais. Jau parengiamuoju laikotarpiu pamačiau, kad pavyko suburti puikų kolektyvą, kuriame kiekvienas žaidėjas puikiai supranta savo draugą.

– Ar komandos rezultatai jus tenkina?

– Manau, kad rezultatai puikiai parodo, kad einame teisingu keliu. Sėkmingai kaunamės Europos „Iššūkio“ taurės varžybose, kur nesunkiai patekome į antrąjį etapą. Baltijos lygoje (BBL) taip esame vieni iš lyderių.

– „Triumf“ yra pirmasis Rusijos klubas, sutikęs dalyvauti Baltijos lygos varžybose. Kodėl buvo priimtas toks sprendimas?

– Apsispręsti buvo nesunku. Vien rungtynių Rusijos superlygoje mums būtų per mažai. Iš pradžių nežinojome, kad teks kautis „Iššūkio“ taurės turnyre, nes reikėjo įveikti Samaros „Krasnyje krylja“ ekipą. Puikus pasirengimas lėmė, kad šį barjerą mes įveikėme. Baltijos lyga taip pat esame patenkinti – pirmenybių lygis gerokai pakilęs, naudinga susitikti su varžovais iš šalių, turinčių skirtingas krepšinio tradicijas.

– Svarstoma, kad nuo kito sezono klubams gali tekti rinktis tik vieną tarptautinį turnyrą. Kokia būtų jūsų pozicija šiuo klausimu?

– Nesu iš tų žmonių, kurie svarstytų – kas būtų, jeigu būtų. Kai funkcionieriai nuspręs ir pasakys, kad priimtas vienoks ar kitoks sprendimas, tuomet ir spręsime, ką daryti. Esu įsitikinęs, kad VTB Vieningoji lyga – labai reikalingas turnyras. Mano manymu, joje turėtų dalyvauti visos Rusijos superlygos komandos, galbūt ekipų skaičių būtų galima padidinti net iki 18, kaip yra Ispanijos ar Italijos čempionatuose.

– Kiek dar galios jūsų sutartis su „Triumf“ klubu?

– Su klubo vadovais nesiderėjome dėl tikslių datų. Tiesiog susitarėme, kad su komanda dirbsiu 2–3 metus, kol išugdysime ir paruošime vaikinus didžiajam krepšiniu. Po to žiūrėsime. Kita vertus, trenerio darbas – nenuspėjamas. Vieną dieną – čia, o kitą jau gali tekti krautis lagaminus ir vykti į kurį nors pasaulio kraštą.

– Susidaro įspūdis, kad su klubo vadovais palaikote puikius ryšius.

– Esu viskuo patenkintas. Man patinka, kad dirbame kryptingai, sudarytos visos sąlygos, vykdomi pažadai. Kai turėjau sveikatos problemų, klubo vadovai viską kuo puikiausiai suprato, leido padaryti pertrauką ir atsipūsti.

– Kaip šiuo metu jaučiatės?

– Kasdien sportuoju, plaukioju baseine, einu į pirtį. Galiu užtikrinti, kad viskas gerai ir neturiu jokių sveikatos problemų. Gyvensiu dar ilgai (juokiasi).

– Šį sezoną krepšinio mėgėjus nustebinote neįprastu protestu prieš, jūsų nuomone, nekokybišką arbitrų darbą – per Baltijos lygos rungtynes su Tartu ekipa atsigulėte tiesiog aikštėje. Kaip į tai reagavo „Triumf“ klubo vadovai?

– Nesuprantu tik vieno: kodėl teisėjas gali bausti krepšininkus, bet pats suklydęs būti neliečiamas? Atsigulęs aikštėje protestavau prieš arbitrų savivalę. Ant parketo parkritau ne šiaip sau. Esu įsitikinęs, kad tiek mes, treneriai, tiek žaidėjai dirbame šimtą kartų sunkiau nei teisėjai. Jie ateina, dvi valandas pašvilpia ir išsiskirsto. Aš krepšinyje esu daugybę metų ir žinau, kas yra žingsniai, koks pažeidimas – pražanga. Kai teisėjas vienu ginčytinu sprendimu nubraukia visas trenerio ir komandos pastangas, būna labai pikta. Profesionalus sportas reikalauja pergalių, tad nervai dažniausiai – it įtemptas lankas.
 

Marius Bagdonas, "Kauno diena"

„Ilgoji pertrauka“: „Žalgirio“ tarpsezonis: kurie žaidėjai liks, kas turėtų išvykti ir kokie matomi kandidatai papildyti sudėtį