„Unicaja“ simbolis ir Ispanijos rinktinės treneris: apie elitinę ir retą D.Sabonio savybę, M.Kuzminsko ateitį ir nepamirštamą istoriją apie G.Einikį (2)

Malagos „Unicaja“ komandos vardas krepšinio sirgaliams puikiai žinomas jau seniai, bet klube iki šiol yra žmogus, puikiai prisimenantis laikus, kai ekipa dar tik siekė Europos elito, dar nerungtyniavo nei Eurolygoje, nei Europos taurėje, o ir Ispanijos čempionato atkrintamosios tada atrodė rimtas iššūkis.

Tai – treneris Angelis Sanchezas-Canete.

„Unicaja“ klube nuo 1998 metų pasikeitė dešimt strategų, tačiau jų visų dešiniąja ranka būdavo A.Sanchezas-Canete. Iš Malagos kilęs 47-erių specialistas tik nusišypso – kam kažką keisti, jei esi laimingas ten, kur esi dabar?

„Esu iš Malagos, niekada nesu dirbęs kitur ir esu labai dėl to laimingas. Esu čia tiek metų visų pirma dėl to, kad myliu šitą miestą bei jo komandą. Visų antra, „Unicaja“ dar ir žaidžia aukščiausiame lygyje – ko daugiau galiu norėti? Jei galiu dirbti, mokytis, išnaudoti savo žinias tokioje vietoje, tai yra nuostabu“, – Krepsinis.net portalui tvirtino „Unicaja“ klubo treneris.

Nuo 1998-ųjų A.Sanchezui-Canete teko dirbti su tokiais specialistais kaip Božidaras Maljkovičius, Jasminas Repeša, dabartiniu treneriu Joanu Plaza ar Sergio Scariolo. Per penkerius darbo metus su pastaruoju, ryšys tarp trenerių užsimezgė toks, kad S.Scariolo pasikvietė A.Sanchezą-Canete talkinti jam ir Ispanijos rinktinėje.

Tiesa, patirtis nacionalinėje komandoje jam nebuvo nauja – dar 2001–2003 m. jis rinktinėje dirbo su Moncho Lopezu bei Javieru Imbroda.

Gerą atmintį turintiems lietuviams pastarojo pavardė taip pat turėtų būti gerai girdėta, nes šis 1992-ųjų metų Barselonos olimpiadoje dirbo būtent Lietuvos rinktinės trenerių štabe.

A.Sanchezas-Canete sako, kad per beveik 20 metų jau išmoko atrasti ryšį su įvairiais specialistais, o galimybė stebėti skirtingą vyr. trenerių darbo braižą tik žavi.

„Sunkiausia mano darbo dalis – atrasti ryšį su kiekvienu ateinančiu vyriausiuoju treneriu. Ir dėl to privalau turėti vieną savybę – gebėjimą prisitaikyti prie kiekvieno žmogaus ir kiekvienos situacijos. Dirbti su skirtingo stiliaus treneriai – ir sunku, ir įdomu vienu metu, nes krepšinį išties labai myliu. Myliu skirtingus jo stilius, žaviuosi žiūrėdamas, kaip treneriai su skirtingais žaidimo stiliais geba pasiekti pergales. Kartais žiūrint į skirtingus trenerius, atrodo, keičiasi tik detalės jų darbe, bet tai taip žavu.

Niekada neturėjau didelių sunkumų su nė vienu iš vyr. trenerių. Sunku čia tik viską spėti, nes laiko yra nedaug, poilsiui lieka tik akimirkos (Šypsosi). Kuomet dirbi treneriu, dirbi komandai, o ne sau – jai atiduodi viską, ką gali, kad tik padėtum“, – sako „Unicaja“ komandos ilgametis narys.

Sanchezas-Canete

Džiaugsmas stebint gimtojo miesto klubo progresą

A.Sanchezas-Canete turėjo galimybę stebėti, kaip „Unicaja“ iš devintos vietos Ispanijos lygoje kilo į pirmąją, kaip iškovojo Karaliaus taurę, pasiekė Eurolygos finalinį ketvertą, o praėjusį sezoną kėlė į viršų ir Europos taurę.

Dabar treneris, su kuriuo šnekėjomės „Jose Maria Martin Carpena“ arenoje, su šypsena rodo apie į trofėjus menančius užrašus virš aikštės – štai, kokį progresą per šį laiką padarė „Unicaja“ ekipa.

„Unicaja“ per šiuos metu ženkliai užaugo ir iki šiol yra auganti. Tai lemia žaidimas aukščiausiame lygyje – Eurolygoje, Europos taurėje, dėl to čia žaidėjams sukuriamos puikios sąlygos. Džiaugiamės, kad į mūsų augančią komandą atvyksta ir vis geresni krepšininkai. Visa tai reiškia, kad einame geru keliu.

Prieš dešimt metų buvome tiesiog gera komanda su nedideliu biudžetu, o dabar esame patobulėję, susikūrę savo tradicijas, sirgalių ratą ir svarbiausia – esame stabilūs, už ką dėkoti galime „Unicaja“ bankui kaip rėmėjui. Norint pasiekti kažką krepšinyje, stabilumas yra labai svarbu“, – tvirtino jis.

Nors atrodo, kad kaip trenerio asistentas jis jau padarė neeilinę karjerą, A.Sanchezas-Canete apie vyr. trenerio pareigas minčių neturi.

„Neturiu tikslo tapti vyr. treneriu, negalvoju apie tai, gyvenu diena po dienos, žiūriu į viską palaipsniui ir tolimų planą nekuriu. Jei kažkas norės manimi pasitikėti ir pasiūlyti vyr. trenerio pareigas, tuomet ir svarstysiu, tačiau būtinybės tapti juo nejaučiu“, – sako specialistas, šypsojęsis ir atvykusiems Lietuvos žurnalistams sakęs, jog būdami čia įsitikinsime, kodėl Malagos palikti nesinori.

Sanchezas-Canete

Ypatinga D.Sabonio savybė ir M.Kuzminsko būtinybė likti NBA

Per tokią didelę darbo patirtį krepšinyje A.Sanchezui-Canete teko dirbti ir su keturiais lietuviais. Domantu ir Tautvydu Saboniais, Mindaugu Kuzminsku bei Gintaru Einikiu.

„Domas ir Tutis lietuviai? Jų tokiais čia nelaikome, jie vietiniai“, – juokavo treneris, iš dalies tikrai buvęs teisus – būtent Malagoje užaugo šios Sabonių atžalos.

A.Sanchezas-Canete tik džiaugiasi matydamas, kaip D.Sabonis šiuo metu rungtyniauja Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) Indianos „Pacers“ klube. Pasak jo, tokių rezultatų lietuviui siekti leidžia viena savybė, kurią A.Sanchezas-Canete per savo karjerą yra matęs tik pas retus žaidėjus, o ypač – jaunus.

„Smagu žiūrėti, kaip Domantas dabar rungtyniauja NBA, koks užtikrintas jis yra ir kaip jo žaidimui įtakos neturi komandos pasikeitimai. Domantas visada buvo žaidėjas, galintis daryti daug skirtingų dalykų, o taip pat – klysdavęs tik itin retais atvejais.

Jį nuo kitų krepšininkų skyrė keli dalykai: būdamas 17-os jis jau buvo pasirengęs kovoti su vyrais fiziškai, tuo tarpu psichologinis jo pasiruošimas buvo net geresnis nei reikia.

Tačiau esminis dalykas – Domantas niekada nekartoja jau padarytų klaidų. Jam kažką padarius ne taip, užtenka pasakyti: „Ei, Domai, negerai“, ir jis daugiau niekada nebepasielgs taip pat. Niekada. Tai yra neįtikėtina savybė, kurią turi ne kiekvienas veteranas, jau nekalbant apie tokius jaunus žaidėjus“, – apie NBA po 13,3 taško pelnantį, 9,8 atkovoto kamuolio renkantį ir 2,8 perdavimo atliekantį D.Sabonį kalbėjo A.Sanzhezas-Canete.

Nors M.Kuzminskas šiuo metu yra NBA laisvųjų agentų sąraše, jo buvęs strategas neabejoja – kol kas puolėjui nereikia galvoti apie sugrįžimą į Europą.

„Tiek kaip apie žaidėją, tiek kaip apie žmogų galiu apie jį sakyti tik geriausius žodžius. Malagoje Mindaugas buvo labai mylimas. NBA yra verslas, bet aš esu tikras, kad patekęs į komandą, kurioje bus reikalingas, jis tikrai neturės ten jokių problemų. O ir bet kuri komanda, turėdama jį, galės būti laiminga. Neįsivaizduoju, kaip klubai gali pražiopsoti tokį krepšininką ir jo nepagriebti. Mindaugui reikia likti NBA“, – tvirtino jis.

Sanchezas-Canete, Sabonis

Trumpa, bet nepamirštama G.Einikio patirtis Malagoje

Dar man nespėjus užsiminti ir apie ketvirtą lietuvį, Malagoje praleidusį ne tiek daug laiko, A.Sanchezas-Canete nusijuokė: „Ei, tik nepamirškime ir Pūkio.“

2004 metų spalį Gintaras Einikis atvyko į „Unicaja“ ekipą iš Sopoto „Trefl“ klubo. Tuo metu „Unicaja“ rungtyniavo Eurolygoje.

Tačiau A.Sanchezas-Canete, prisiminęs šį aukštaūgį, iškart teigė: „Jis buvo įdomus žaidėjas, labai įdomus, o taip pat – geras žmogus. Nepasakyčiau, kad jo charakteris buvo kažkoks ypatingas.

Tiesa, jis atrodė kuklus, bet todėl, kad beveik nekalbėjo angliškai, ką jau sakyti apie ispanų kalbą. Bet radome ryšį su juo universalia krepšinio kalba“, – šypsojosi specialistas.

Tačiau „Unicaja“ gretose G.Einikis užsibuvo vos du su puse mėnesio. Pagrindine to priežastimi tapo prasta lietuvio sportinė forma, apie kurią liudija ir smagi A.Sanchezo-Canete papasakota istorija.

„Prisimenu, kad Pūkis pas mus atvyko nekokios sportinės formos. Kuomet jis papildė mūsų komandą, buvo spalis – ganėtinai karšta.

Susirinkome žaisti, Pūkis bėgo iš vienos pusės į kitą ir jis prakaitavo kaip pašėlęs. Turėjome berniuką, kuris valydavo aikštę, tad kiekvieną kartą Pūkiui sustojus jis turėdavo iškart bėgti valyti jo prakaito“, – juokėsi treneris.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra